Taip auga namai, pildosi svajonės

„Pir­ma pa­ma­tai“ nuo­trau­ka
O. Šu­kienė: „Būna, žmonėms vis dar ky­la klau­si­mas – o kam rei­kia to ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to agen­to, jei tiek pir­ki­mo, tiek par­da­vi­mo rei­ka­lus ga­li su­si­tvar­ky­ti pa­ts? Ži­no­ma, būna net ir sa­vo au­to­mo­bi­lius re­mon­tuo­jan­čiųjų, vis tik daž­niau su­ge­dus ma­ši­nai pa­ti­ki­me ją meist­rams. Su ne­kil­no­ja­muo­ju tur­tu – tas pa­ts“
„Že­mai­čio“ skai­ty­to­jai dar at­si­me­na fo­tog­rafę Ok­saną Šu­kienę, ku­rios nuo­trau­kos ne vie­ne­rius me­tus puošė mūsų laik­raštį. Šįkart kvie­čia­me pa­žin­ti ją kaip ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to spe­cia­listę ir agentū­ros „Pir­ma pa­ma­tai“ įkūrėją, sa­vo, kaip fo­tog­rafės, akį la­vi­nan­čią jau ki­to­je sri­ty­je. Sa­ky­si­te, kas ga­li būti bend­ro tarp itin me­niš­kos fo­tog­ra­fi­jos ir la­bai že­miš­kos ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to sri­ties? Pa­si­ro­do, ga­li, mat abie­jo­se sri­ty­se itin svar­bus pir­mas įspūdis, ta aki­mir­kos nuo­tai­ka, ku­ri pa­gau­na ir ne­pa­leid­žia. „Pir­ma pa­ma­tai vi­ziją, žemės sklypą, ta­da ant jo lie­ja­mi pa­ma­tai. Taip au­ga na­mai, pil­do­si sva­jonės“, – sa­ko Ok­sa­na, pa­sa­ko­da­ma, kaip gimė min­tis agentūrą pa­va­din­ti „Pir­ma pa­ma­tai“.

– Dau­ge­lis plun­giš­kių ta­ve pa­žįsta kaip fo­tog­rafę ir tik­riau­siai ne­daug kas ži­no, kad jau be­ne du de­šimt­me­čius su­kie­si ir ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to sfe­ro­je. Pa­pa­sa­kok, kaip šios dvi sri­tys at­si­ra­do ta­vo gy­ve­ni­me?
– Iš tikrųjų prie­š at­ras­da­ma fo­tog­ra­fiją pir­ma su­si­domė­jau ne­kil­no­ja­muo­ju tur­tu. Esu bai­gu­si sta­tybų tech­ni­kumą, vėliau – teisės stu­di­jas. Te­ko dirb­ti no­tarės sek­re­to­re, už­siim­ti ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to ver­ti­ni­mu. Kas buvo su­si­dūr­ęs, tas ži­no, kad at­vykęs tur­to ver­tin­to­jas vi­sa­da fo­tog­ra­fuo­ja ver­ti­namą ob­jektą. Taip fo­tog­ra­fi­ja ma­ne ir įtraukė. Bet gy­ve­ni­mas ne­sto­vi vie­to­je, da­bar fo­tog­ra­fuo­ju tik sa­vo ma­lo­nu­mui, visą dėmesį vėl skiriu ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to sferai.
– Trum­pai pri­sta­tyk sa­vo įkurtą agentūrą „Pir­ma pa­ma­tai“.
– Kon­sul­tuo­ju no­rin­čiuo­sius in­ves­tuo­ti į ne­kil­no­jamąjį turtą ar jį vys­ty­ti, tar­pi­nin­kau­ju per­kant, par­duo­dant ar nuo­mo­jant na­mus, bu­tus, žemės skly­pus. Dir­bu vi­sa­me Že­mai­ti­jos re­gio­ne. Į ma­ne krei­pia­si ir tie, ku­rie nie­ko ne­per­ka ir ne­par­duo­da, bet tie­siog do­mi­si sa­vo tu­ri­mo tur­to ver­te, no­ri su­si­tvar­ky­ti nuo­sa­vybės do­ku­men­tus, pa­si­kon­sul­tuo­ti dėl ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to mo­kes­čių.  Ir tai natū­ra­lu – re­tas iš­ma­no vi­sas mo­kes­ti­nes plo­ny­bes, tad kar­tais ga­li­ma smar­kiai ap­si­šau­ti, ypač su­da­rant pir­ki­mo ar par­da­vi­mo san­do­rius.
– Da­bar, kai vi­sas pa­sau­lis su­laikęs kvapą ste­bi įvy­kius Uk­rai­no­je, at­ro­do, ne­ži­nia dėl atei­ties su­kaustė vi­sas gy­ve­ni­miš­kas sri­tis. Ar tai pa­lietė ir ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to rinką?
– Pra­sidė­jus ka­rui, pir­mas ke­lias die­nas iš­ties bu­vo vi­siš­kas šti­lis. Tai su­pran­ta­ma – visų min­tys kry­po į įvy­kius Uk­rai­no­je, reikė­jo kaž­kaip suim­ti sa­ve ir grįžt prie įpras­to gy­ve­ni­mo. Pas­tebė­jau, kad ši si­tua­ci­ja sa­vo­tiš­kai išg­ry­ni­no ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to rinką: tie, kas ieš­ko pirk­ti sau būstą ar sklypą, ir to­liau tą da­ro. O štai ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to vys­ty­to­jai, no­rin­tys per­par­duo­ti ar­ba nuo­mo­ti, kol kas ste­bi si­tua­ciją ir ne­sku­ba in­ves­tuo­ti.
– Ne vie­nam skai­ty­to­jui smal­su, kas pa­sta­ruo­ju me­tu bu­vo ir yra ta pa­klau­siau­sia prekė – ko­kie ob­jek­tai išg­raibs­to­mi grei­čiau­siai?
– Sa­ky­čiau, kad Žemaitijoje – bu­tai, nes nau­ji dau­gia­bu­čiai ne­sta­to­mi, o se­nos sta­ty­bos butų, nors ir yra laisvų, sa­vi­nin­kai ne­sku­ba par­duo­ti. Ta pa­ti si­tua­ci­ja tiek Plungė­je, tiek Rie­ta­ve – žmonės gau­na pa­sko­las, norėtų pirk­ti, bet nėra ką.
Mi­tas, kad bu­tus per­ka tik vy­res­nio am­žiaus žmonės. Per­ka ir jau­nos šei­mos. Ži­nau to­kių, ku­rios par­duo­da in­di­vi­dua­lų na­mą ir ieš­ko buto, nes jau pa­tyrė, kiek lai­ko ir pa­stangų rei­ka­lau­ja sa­vo na­mo, kie­mo prie­žiū­ra. Ypač jei vy­ras dir­ba už­sie­ny­je, o žmo­nai rei­kia spėti vai­kus au­gin­ti, na­mus su­žiūrė­ti, o dar ir sa­vo kar­je­ra rūpi. To­kios šei­mos ne­re­tai ren­ka­si in­ves­tuo­ti į butą, juo­lab kad da­bar jį ga­li­ma su­si­tvar­ky­ti šiuo­lai­kiš­kai net ir se­nos sta­ty­bos dau­gia­bu­ty­je.
– Kur ras­ti tą Sa­lia­moną, ku­ris pa­sa­kytų, brangs ar pigs ne­kil­no­ja­ma­sis tur­tas?
– Norė­čiau ir aš tokį iš­min­čių su­tik­ti. Nors ne­rei­kia būtų vi­sa­ži­niu, kad įžvelg­tum tam tik­ras ten­den­ci­jas. Įdo­mu tai, kad tu­rin­tie­ji se­nes­nius bu­tus jau da­bar kaž­kiek nu­lei­do kai­nas. O štai kal­bant apie nau­jos sta­ty­bos būstus ne­reikėtų tikė­tis pi­gi­mo, mat la­bai pa­bran­go sta­ty­binės med­žia­gos.
Ban­kai ėmė di­din­ti palū­ka­nas, todėl tie lai­kai, kai pa­si­ėmęs kre­ditą galė­jai nu­si­pirk­ti ir ant­rą, ir tre­čią butą bei juos iš­nuo­mo­ti, jau tik­riau­siai baigė­si. Eks­per­tai pro­gno­zuo­ja, kad palū­ka­nos ir to­liau augs, todėl mažės ga­lin­čiųjų sau leis­ti sko­lin­tis ir kažką pirk­ti.
– Galbūt tap­si­me la­biau pa­našūs į va­ka­rie­čius, ku­rie re­čiau per­ka būstą, bet daž­niau jį nuo­mo­ja­si.
– Grei­čiau­siai taip ir bus, nuo­ma po­pu­liarės. Bet rei­kia ne­pa­mirš­ti to, kad į Lie­tuvą plūstelėję ka­ro pa­bėgėliai taip pat ieš­ko būsto nuo­mai. Aš irgi jau su­lau­kiu uk­rai­nie­čių skam­bu­čių, ieš­ko nuo­mo­tis dviejų, trijų kam­ba­rių bu­tus. Pak­lau­sa di­delė, o pa­si­ūla – la­bai ri­bo­ta.
– Žod­žiu, dar­bo ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to spe­cia­lis­tams ne­trūko ir ne­trūks?
– Tik­rai ne. Tik norė­čiau žmonėms pa­tar­ti ge­rai pa­si­rink­ti, į kokį spe­cia­listą kreip­tis. Da­bar yra ir to­kių įmo­nių, ku­rios sa­vo pa­slau­gas siū­lo vi­so­je Lie­tu­vo­je. Man pa­čiai te­ko dėl vie­no bu­to bend­rau­ti net su pen­kiais ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to agen­tais: vie­nas ap­rodė butą, ki­tas bandė iš­siaiš­kin­ti, ar ja­me įreng­tas van­den­tie­kis, tre­čias – tas van­den­tie­kis vie­ti­nis ar mies­to... Toks stum­dy­mas nuo vie­no prie ki­to kai­nuo­ja daug lai­ko ir nervų.
Aš pa­ti sa­vo klien­tus lyd­žiu per vi­sus eta­pus – nuo pat ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to paieš­kos pirmųjų žings­nių iki fi­na­li­nio mo­men­to – nuo­sa­vybės do­ku­mentų įfor­mi­ni­mo pas no­tarą. Ten­ka pa­būti ir psi­cho­lo­ge, ir guodė­ja, ra­min­to­ja, nes pirkimo-pardavimo san­do­riai daž­nam ke­lia stresą.
– Ypač jei ten­ka ras­ti nau­jus šei­mi­nin­kus sa­vo pa­ties sta­ty­tiems ir iš­mylė­tiems na­mams, kur nu­glos­ty­tas kiek­vie­nas kam­pas...
– Iš tikrųjų ga­na daž­na to­kia si­tua­ci­ja, kai par­duo­da­mas sa­vo būstą žmo­gus įkai­no­ja ne jį, bet sa­vo emo­ci­jas, pri­si­mi­ni­mus. Čia vai­kai užau­go, čia ba­si lakstė po sodą, čia gal pa­čio ran­ko­mis pa­so­din­tos obe­lys... To­kiais at­ve­jais sa­kau žmonėms – jūsų na­mai jums yra ne­įkai­no­ja­mi, bet, no­rint par­duo­ti, reikėtų nu­si­sta­ty­ti rin­kos vertę. Su­ži­no­jus ją ir šiek tiek pa­ko­re­ga­vus kainą į vieną ar kitą pusę, ga­li­ma tikė­tis ne­blo­go re­zul­ta­to. Ki­tu at­ve­ju lik­si prie sa­vo lūkes­čių kaip prie tos su­ski­lu­sios gel­dos.
– Gal būna ir at­virkš­čiai – kad žmo­gus nu­ver­ti­na sa­vo turtą?
– Ten­ka ir su tuo su­si­dur­ti. Sykį kreipė­si žmonės iš Tel­šių, pa­pa­sa­ko­jo nie­kaip ne­par­duo­dan­tys sa­vo bu­to, nes jis ir penk­tam aukš­te, ir kam­pi­nis, ir dar bend­ra­bu­čio ti­po ne­re­no­vuo­ta­me na­me. Žod­žiu – vie­ni mi­nu­sai. Reikė­jo įti­kin­ti sa­vi­nin­kus, kad nėra taip blo­gai. Pa­da­riau gra­žių nuo­traukų, pa­skai­čia­vom kainą, dar kils­telė­jom ją tru­putį. Ir ką ma­not – įdėjus skel­bimą po pen­kio­li­kos mi­nu­čių jau turė­jau pirkėją. Šei­mi­nin­kai ne­galė­jo tuo pa­tikė­ti. Ma­tyt, emo­ciš­kai dar ne­bu­vo pa­si­ruošę par­duo­ti tą butą.
Apsk­ri­tai pa­ste­biu, kad emo­ci­jos tiek pirkė­jams, tiek par­davė­jams ne­re­tai ki­ša koją. O aš atei­nu kaip spe­cia­lis­tas, ne­sais­to­mas su tuo būstu jo­kio­mis emo­ci­jo­mis. Ga­liu šal­tu pro­tu nu­sta­ty­ti kainą ir lyg­tis, kas sa­vi­nin­kams re­tai se­ka­si.
– O ar pra­ver­čia fo­tog­rafės akis?
– Dar ir kaip. Būna, kad atei­nu į ko­kius na­mus ir ma­tau, kodėl žmo­gui nie­kaip ne­si­se­ka jų par­duo­ti. Gal la­biau­siai įsi­minė is­to­ri­ja su ra­gais. Skambina žmo­gus, sa­ko, nie­kaip ne­par­duo­dan­tis sa­vo na­mo, nors jis ge­ro­je vie­to­je, pa­čia­me mies­to cent­re. At­va­žiuo­ju tuo ad­re­su, ati­da­rau du­ris ir pir­mas da­ly­kas, kurį pa­ma­tau, – did­žiu­liai el­nio ra­gai ant sie­nos, ko­ne smin­gan­tys į kiek­vieną at­ėjusįjį. Iš­kart nie­ko ne­skubė­jau sa­ky­ti, bet kai pa­ma­čiau ir ki­to at­ėju­sio ap­si­žiūrė­ti žmo­gaus reak­ciją...Ne­li­ko nie­ko ki­to, kaip tik pa­pra­šyt šei­mi­nin­ko nu­ka­bin­ti tuos ra­gus. Pa­si­juokėm ta­da, bet pa­klausė žmo­gus – nu­ka­bi­no. Ir tą namą ne­tru­kom par­duo­ti.
Žmonės ne­re­tai neatk­rei­pia dėme­sio į to­kius niuan­sus, bet jie yra svarbūs. Ypač sie­kiant su­da­ry­ti gerą pirmąjį įspūdį. Čia ir pra­ver­čia fo­tog­rafės akis. Ki­taip sa­kant, „Pir­ma pa­ma­tai“...