Naujausios
Diplomuotas veterinaras
Ovidijus gimė ir užaugo Alsėdžiuose, pedagogų šeimoje. Tėtis buvo istorikas ir daug metų vadovavo Alsėdžių vidurinei mokyklai, mama dirbo biologijos mokytoja, tad visi trys Balandžių vaikai, kaip prisiminė Ovidijus, mokykloje buvo tarsi po didinamuoju stiklu. Visos mažos ir didesnės jų „nuodėmės“ tuoj pat nukeliaudavo iki tėvų ausų, ir vakare namie laukdavo rimti pokalbiai.
Vyras sako anksti supratęs, kad neverta maištauti – geriau kuo greičiau išmokti, kas užduota, atsiskaityti ir po to gali būti laisvas. Šis principas pasiteisino ir vėliau, įstojus į Veterinarijos akademiją Kaune. Tiesa, tik baigęs mokyklą alsėdiškis buvo išsiuntęs stojimo dokumentus ir į karinės medicinos akademiją Sankt Peterburge, bet tais metais lietuviams buvo skirtos tik dvi vietos. Nuvykęs į stojamąjį egzaminą išgirdo, kad egzaminas buvo... prieš dieną. Kaip sakoma – ne tau, Martynai...
Po pirmųjų veterinarijos studijų metų alsėdiškis buvo paimtas į armiją. Grįžęs po dvejus metus trukusios tarnybos sužinojo, kad pasikeitė studijų programos, iškrito dar vieni metai. Buvo minčių mesti studijas, galbūt pasirinkti kitą profesiją. Prisiminė net svarstęs pasimatuoti milicininko uniformą.
„Grįžęs iš armijos naktį Plungės geležinkelio stoty laukiau autobuso į Alsėdžius. Priėjo milicininkas, užkalbino. Išgirdęs, kad keliauju į Alsėdžius, sako – važiuojam, pažiūrėsim, kas ten dedasi.“
Pakeliui pareigūnai kalbino jaunuolį mesti veterinariją ir stoti į jų gretas. Ovidijus sako kurį laiką svarstęs šią galimybę, tačiau pasitaręs su tėvais nutarė tęsti veterinarijos studijas. Tuo metu Lietuvoje jau sklido perversmo nuotaikos, vis labiau įsibėgėjo Sąjūdžio veikla ir vaikinas pritarė tėvų minčiai, kad toks metas – nežinia, kaip viskas pakryps, o veterinaro diplomas niekada nepamaišys.
Iš Švedijos – į JAV
Ir iš tiesų – po studijų prasidėjo perversmas, ekonominė blokada, daug kas liko be darbų. Ovidijus kurį laiką bandė užsikabinti Kaune, bet nesėkmingai. Grįžo į Alsėdžius, bandė ir ūkininkauti, ir veterinaru dirbti, tačiau perspektyvų nebuvo: kolūkiai griuvo, o apie rimtesnius ūkius buvo galima tik pasvajoti.
Kaip ir daugelis tais laikais, alsėdiškis mėgino verstis prekyba. „Bet po to atėjo mintis – ką aš čia veikiu. Sienų nebebuvo, šeimos nebuvau sukūręs, mokėjau šiek tiek angliškai, tad nusprendžiau – pirmyn!“
Pašnekovas įsidarbino viename pieno ūkyje Švedijoje. Prisimena, kaip grįžęs namo šventėms, atgal į Švediją prisikraudavo pilnus lagaminus vaistų gyvuliams – Lietuvoje medikamentai buvo keliskart pigesni.
Vis tik ir šioje šalyje alsėdiškis neužsibuvo. Viliojo tolimesni kraštai. Pagal įdarbinimo programą susirado darbininkų ieškantį ūkį JAV, Viskonsino valstijoje, kuri vadinama Amerikos pieno kraštu.
Nuvykęs ten savo akimis pamatė garsiuosius tornadus. Nors pačiam papulti į tokį neteko, tačiau teko regėti jo padarinius, kuomet iš vieno gretimo ūkio liko tik šiukšlėmis nusėtas laukas.
Alsėdiškis įsidarbino viename didžiausių pieno ūkių Amerikoje, besispecializuojančių ne tik pienininkystėje, bet ir veislininkystėje. Jame išvestų telyčaičių atvažiuodavo pirkėjai iš viso pasaulio.
„Ten karvės – visos nupopintos, nučiustytos. Uodegas plaudavom, takelius kreida barstydavom“, – pasakojo Ovidijus. Tais laikais Lietuvoje dar nebuvo nė vieno pažangesnio ūkio, tad JAV išvysta tvarka ir stebino, ir žavėjo.
Tame pačiame ūkyje augindavo ir rinktinius žirgus bei aviganius šunis. Žodžiu, buvo ką veikti, tačiau lietuvis netruko suprasti, kad buvo apgautas ir kad uždirbs kone penkis kartus mažiau, nei buvo žadėta. Bet nepasimetė, tuoj sukūrė naują planą. Palaukęs, kol ateis visi dokumentai, reikalingi gyventi JAV, – socialinio draudimo kortelė ir vairuotojo pažymėjimas, nusipirko automobilį, susikrovė mantą ir patraukė į pietus.
„Mėgaukitės eismu“
Pažįstami lietuviai Los Andžele turėjo įdarbinimo agentūrą, tad Ovidijus sutarė keliauti pas juos. Per bene keturias dienas kirto net 18 valstijų. „Turėjau mašinoj įsimetęs lazdą, jei kas, atsispausdinau žemėlapį ir išvykau“, – pasakojo vyras. Pasak jo, keliaujant buvo tokių kelio atkarpų, kada ištisom valandom nesutikdavo nė gyvos dvasios. Iki pasiekė Los Andželą, o ten jau kaip ta musė į barščius įkrito į ten įprastas automobilių spūstis.
„Ten jau atskiras pasaulis. Kalifornijos valstijos ekonomika tuo metu buvo 5-a pasaulyje ir finansiškai viena pati išlaikė 20 kitų JAV valstijų. Bet ne apie pinigus tada galvojau. Pirmiausia buvo noras ištrūkti iš tos fermos. Planų pasilikti JAV irgi nebuvo. Galvojau – baigsis ta dvejų metų viza ir trauksiu toliau, gal į Kanadą ar į Australiją. Į Čikagą nenorėjau – per daug Lietuvių. O Los Andželas, Holivudas... visai kitas reikalas.“
Nors atvažiavo trumpam, Los Andžele Ovidijus praleido... 19 metų. Čia susipažino su jo akį patraukusia latve, o 2003-aisiais jiems gimė sūnus Vincentas.
Iš pradžių vyras įsidarbino senelių namuose, bet beldžiantis į pasaulį sūnui reikėjo paieškoti darbo su didesniu uždarbiu. Perėjo dirbti į perkraustymo įmonę ir jau visa galva pasinėrė į ilgą laiką gąsdinusius automobilių kamščius.
„Metus prasikankinau, kur bevažiuodavau – vėluodavau. Bet po to pasakiau sau, kad niekur nesidėsiu, turiu perprasti vietinio eismo subtilybes. Los Andžele diena prasideda kamščiais ir baigiasi kamščiais. Kas kartą sėsdamas į mašiną turi įvertinti, kur gyveni ir kur dirbi, kur ir kokiu greitkeliu važiuosi, kokiu greičiu galėsi judėti. Tik tada galėsi bent apytiksliai suplanuoti savo dieną“, – pasakojo vyras.
Pasak jo, ilgainiui tas planavimas tampa neišvengiama gyvenimo dalimi, nepriklausomai nuo to, kas esi ir ką vairuoji: „Gali vilktis su visišku kledaru ir šalia stovės brangus feraris – abu įstrigę tame pačiame kamštyje judame trijų mylių per valandą greičiu. Ir nieko negali pakeisti. Sakoma, kad pirtyje visi lygūs – tas pats ir kamštyje.“
Alsėdiškis pasakojo ilgainiui įpratęs iš vakaro pasidaryti „namų darbus“: susiplanuoti, kur ir kokiais keliais važiuos. Pasak jo, kaliforniečiai dieną pradeda nuo televizijos programų, kur praneša apie keliuose vykstančius remonto darbus, avarijas ir eismo ribojimus, važiuodami nuolat klausosi kamščių radijo, kur taip pat skelbiama naujausia informacija.
Ovidijus pasakojo, kad padirbėjęs vairuotoju išmoko atskirti vietinius ir atvykėlius. Pastarieji, alsėdiškio žodžiais, nenustygsta vietoje, malasi automobilyje, teiraujasi, kiek dar ta spūstis tęsis, ar dar toli keliauti. O vietiniai – visai kitas reikalas, nebesinervina, nes žino, kad spūstys buvo, yra ir bus, jos tiesiog tampa tavo gyvenimo dalimi. „Just enjoy the traffic!“ („Mėgaukitės eismu!“), – palinkėdavo Ovidijus savo pakeleiviams, kai iš perkraustymo srities perėjo dirbti vairuotoju.
Net pajuokaudavo su kolegom, kad pasaulyje yra dvi geriausios profesijos: barmeno, nes gali išgert ir tau už tai dar moka, bei vairuotojo – nes taip ar taip sėdi tuose pačiuose kamščiuose su visais, tik tau už tai dar ir moka.
Pažintis su Švarcnegeriu
Bet prieš pereidamas dirbti į keleivių vežimo sritį, kelerius metus O. Balandis darbavosi apsaugos įmonėje „Beverly Hills seciurity“, dirbančioje Rodeo Drive – prabangiausių prekių ženklų parduotuvių gatvėje.
Kaip pats juokdamasis sako, buvo aukštas ir gražus, todėl buvau paskirtas dirbti po priedanga. Vaikščiodavo po parduotuves civiliais drabužiais ir stebėdavo, ar kam neniežti nagai įsidėti kokią brangią prekę į rankinę nesusimokėjus. Nė viena parduotuvė nenorėdavo skandalų, tad tokius ilgapirščius užtekdavo įspėti, kad yra stebimi, tad verčiau tyliai padeda vogtą daiktą ir pasišalina.
Dirbdamas vieną dieną alsėdiškis susipažino su... Arnoldu Švarcnegeriu. Apsaugos darbuotojams taikomi griežti reikalavimai nekalbinti užsukusių pirkėjų, atvirai nespoksoti į juos, ypač jei jie – kino ar muzikos žvaigždės. Bet išvydęs atvykusį apsipirkti A. Švarcnegerį Ovidijus sako tą vienintelį kartą sulaužęs šią taisyklę ir jam praeinant pro šalį ištiesęs ranką pasisveikint bei pasakęs esantis didelis jo gerbėjas.
„Tada ir pats sportavau, bet kai jis paspaudė ranką... Letena geležinė“, – juokėsi prisiminęs neeilinę pažintį. Pasak alsėdiškio, į šį jo „išsišokimą“ tuoj pat sureagavo kino žvaigždę lydėję jo asmeniniai apsauginiai – žengė artyn, pasiruošę apginti A. Švarcnegerį. Bet šis esą palankiai priėmęs lietuvio parodytą dėmesį, o išeidamas iš parduotuvės net mestelėjo: „You shoud work for me“ – „Turėtum dirbti man“.
Po dviejų savaičių Ovidijus sulaukė netikėto skambučio. Skambinęs vyras prisistatė A. Švarcnegerio apsaugos tarnybos viršininku ir pasakė, kad norėtų susitikti. Alsėdiškis prisiminė, esą pirma mintis buvo, kad dabar tai jau tikrai sulauks atpildo už prieš dvi savaites sulaužytą darbo drausmę, kada drįso užkalbinti garsųjį parduotuvės klientą.
Bet vietoj drausminės nuobaudos Ovidijus sulaukė siūlymo esant reikalui padirbėti kartu. Ir nuo tada retkarčiais vis būdavo pakviečiamas prisidėti prie A. Švarcnegerio apsaugos, jo rezidencijoje vykstant didesniems vakarėliams ar apsistojus šeimai. Vyras sako vėliau sužinojęs, kad prieš tai buvo kruopščiai tikrinama jo biografija – iš kur kilęs, ką veikęs gyvenime, ar neturi kriminalinių įrašų. Spėja, kad amerikiečiams galbūt įspūdį darė jo tarnyba sovietinėje armijoje.
Į A. Švarcnegerio rezidenciją O. Balandis buvo kviečiamas iki šią kino legendą išrinko Kalifornijos gubernatoriumi. Tuomet visą jo apsaugą perėmė vyriausybė ir sutartys su privačiom apsaugos kompanijom nutrūko.
„Liuks žmogus. Labai dėmesingas tiems, kurie jam dirba: – Viiidas, čia virtuvė, čia dušas, čia poilsio kambarys. Jei ko reikės, būk savas, – alsėdiškis prisiminė A. Švarcnegerio parodytą dėmesį, jam pirmą sykį apsilankius jo rezidencijoje. Pasak jo, jei vykdavo didesni vakarėliai, apsaugos darbuotojai namo negrįždavo ir kelias paras. – Vietoj palendi po dušu, persirengi, galbūt nusnaudi valandėlę kitą ir toliau dirbi.“
O Vidu Amerikoje Ovidijus prisistatydavęs todėl, kad per tuos 19 metų, praleistų JAV, sako taip ir nesutikęs nė vieno, kuris būtų sklandžiai ištaręs jo tikrąjį vardą.
Darbingiausia – metų pradžia
Bet ir apsaugoje vyras neužsibuvo. Nors sukosi tarp žvaigždžių, atlyginimas nedžiugino, tad su bičiuliais nutarė įkurti limuzinų paslaugas teikiančią kompaniją. Kadangi pats jau turėjo patirties su žvaigždėmis, ėmė kuruoti VIP skyrių, aptarnaujantį tik išskirtinius klientus. Šioje srityje dirbantiems vairuotojams, pasak alsėdiškio, keliami dideli reikalavimai, jie turi būti ne tik diskretiški, bet ir apsišvietę, kad reikalui esant galėtų palaikyti pokalbį su savo klientu. Tik štai klausti, kaip pasiekti nurodytą vietovę, – šiukštu negalima: išgirsti kelionės kryptį ir važiuoji, negali kuistis po žemėlapius ir bandyti išsiaiškinti, kaip ten nukakti.
Alsėdiškis nemažai dirbo su Holivudo kino studijomis, samdančiomis vairuotojus aktoriams ir kitam personalui vežioti ilgesnį laiką – mėnesį, du ar daugiau, kol vyksta filmavimas.
„Per tuos metus kiek be proto daug įdomių žmonių sutikau, pradedant žymiausiu ufologu vokiečiu, kurį tris dienas vežiojau į mokslinę konferenciją ir diskutuodavom apie neatpažintus skraidančius objektus, baigiant Holivudo, sporto žvaigždėmis“, – šį išskirtinį savo gyvenimo etapą prisiminė pašnekovas.
O. Balandis gaudavo užsakymus vežti garsųjį aktorių Leonardą Dikapriją, porą kartų vežė ne mažiau žinomą Tomą Kruzą. Esą šis sykį Ovidijaus pasiteiravęs, iš kur jis, o išgirdęs, kad iš Lietuvos, pasidžiaugė žinantis šią šalį, mat teko filmuotis kartu su Ingeborga Dapkūnaite.
Pasak pašnekovo, Los Andžele vairuotojams darbingiausia – metų pradžia, kada vyksta visi didieji kino pasaulio renginiai: Auksinių gaublių, Oskarų įteikimo ir kitos ceremonijos, prie televizorių ekranų prikaustančios visą pasaulį.
„Mums sausis, vasaris ir kovas būdavo kaip kokia šienapjūtė, rugiapjūtė ir bulviakasis kartu sudėjus ūkininkams. Ateina Oskarų ceremonijos sekmadienis – reikia trijų tūkstančių limuzinų. Tik spėk suktis.“
Ovidijus suskaičiavo pats penkis kartus vežęs garsius klientus į Oskarų įteikimo ceremonijas. Du iš jų buvo apdovanoti garsiosiomis Oskarų statulėlėmis. Pirmasis – Klintas Istvudas už filmo „Mergina, verta milijono“ režisūrą.
„Tą naktį su juo gal 20 vietų apvažiavom – turėjo aplankyti visas studijas, kuriose filmavosi, visus prodiuserius, rėmėjus, draugus. Tą naktį visi laukia Oskarų laimėtojų, visi nori pasveikinti, pasidžiaugti, pasifotografuoti“, – pasakojo Ovidijus.
Dar kitais metais Oskaras nutūpė į Ovidijaus į ceremoniją atvežtų filmo „Pi gyvenimas“ kūrėjų rankas. Ir vėl – naktis be miego, važiuojant nuo vienos kino studijos iki kitos, nuo durų prie durų.
Sūnus pamilo Lietuvą
Kol tėtis šlifavo Holivudo gatves, O. Balandžio sūnus Vincentas svajodavo... apie atostogas Lietuvoje. Būdamas 4-erių ar 5-erių jis pirmą kartą apsilankė Alsėdžiuose pas senelius ir, Ovidijaus žodžiais, tiesiog įsimylėjo savo tėvo gimtinę. Matydamas sūnaus užsidegimą, vyras Los Andžele užrašė jį į lietuvišką mokyklą ir nuo tada sąžiningai 12 metų abu visus šeštadienius, o kartais ir sekmadienius paskirdavo jai, įsitraukė į lietuvių bendruomenės gyvenimą.
O kas berniuką taip traukė į Lietuvą?
„Jam čia buvo kaip kitas pasaulis. Los Andžele gyvenimas vyksta ant asfalto, o čia pas senelius – sodas, vištos, katinai. Bočius tada dar stiprus buvo, sukonstravo jam namelį obely. Du vasaros mėnesiai laisvės – kaip nepatiks?!“
Būdamas 10-ies, berniukas vienas pats perskrido Atlantą ir atkeliavo iki Alsėdžių. Nuo tada ir keliaudavo be palydovų – iki pat šiol visas vasaras praleidžia Lietuvoje ir Latvijoje.
Dabar 19-metis Vincentas studijuoja oro ir kosmoso inžineriją NASA priklausančiame institute. Linkęs ir į meną: mokėsi aktorystės, domisi režisūra, tapo. Ovidijus pasakojo namie turintis nemažai jo paveikslų.
O pats alsėdiškis, dar dirbdamas vairuotoju Los Andžele, kad neprailgtų laukti iš vakarėlių ar filmavimų grįžtančių klientų, stačia galva pasinėrė į skaitymą. Tad kai jau sugalvojo visam laikui grįžti į Lietuvą, didelis galvos skausmas buvo, kaip parsigabenti savo knygas.
Metas namo
Sprendimą grįžti gimtinėn Ovidijus priėmė prasidėjus pandemijai.
„Į JAV vykau tik laikinai. Niekad nebuvo minties, kad ten ir liksiu, nes mano visi artimieji – tėvai, brolis ir sesuo – čia, Lietuvoje. Sūnus buvo vienintelis inkaras, kuris mane toje šalyje taip ilgai laikė. Planavau grįžti 2021-aisiais, kai sūnus baigs mokyklą, bet 2020-ųjų kovą prasidėjo koronaviruso pandemija, viskas užsidarė, baigėsi visi renginiai, filmavimai – visiškai nebeliko užsakymų. Dar kelis mėnesius laukiau, bet galiausiai supratau, kad manęs ten niekas nebelaiko. Darbo nebebuvo, tuo metu sūnus buvo Rygoje ir mokėsi per nuotolį, visi renginiai, viešasis gyvenimas sustabdyti metams į priekį.“
19 metų – didelė gyvenimo dalis, tad nutraukti visus ryšius JAV ir grįžti į gimtąją šalį nebuvo lengva. Bet vieną dieną vyras išsiuntė į Lietuvą pirmąsias dėžes su daiktais ir galiausiai sako supratęs, kad kelio atgal nebėra. „Kai padarai pirmąjį žingsnį, tada jau lengviau“, – įsitikinęs jis.
Dar užtruko bene du mėnesius susidėlioti kelionę, nes didžioji dalis skrydžių buvo atšaukti. Bet per 36 val. pavyko įveikti puse pasaulio ir atsidurti gimtojoje žemėje. O tada teko pradėti gyvenimą nuo nulio.
„Pirmąjį pusmetį baisiai sunkiai iš savo kiauto lindau. Žmonės tie patys, bet kitas bendravimas, kitoks viešasis gyvenimas. Tik kai pakvietė vaidinti į Platelių kultūros namų dramos studiją, pradėjau eiti į žmones. O iki tol kaip balta varna buvau. Kurį laiką nesinorėjo nė pasakoti, nei kur buvau, nei ką veikiau, bet pamačiau, kad žmonės nuoširdžiai domisi, ėmiau po truputį atsiverti“, – kalbėjo alsėdiškis. Ir tuoj pat pridūrė, kad nebuvo nė dienos, jog pasigailėtų grįžęs į Lietuvą, į Alsėdžius.
Vyras pasakojo dar gyvendamas Los Andžele daug metų sapnuodavęs, kaip grybauja gimtinės miškuose, tad grįžęs pirmąjį rudenį kaip pametęs galvą klajojo po miškus ir negalėjo atsidžiaugti savo gimtinės grožiu, tyla, ramybe, grynu oru. Esą toks džiugesys apima iki šiol kiekvieną vakarą išėjus į lauką ir pakėlus akis į dangų.
„Tėviškė yra tėviškė – kaip mama. Kad ir kur būtum, kad ir ką beveiktum, visada trauks sugrįžti“, – tvirtai sako jis.
