Ūkį lipdė lyg kregždžių lizdą

Ni­jo­lės JAN­KU­VIE­NĖS nuo­trau­kos
Mi­la­na Nor­ku­vie­nė džiau­gia­si, kad ūkį į sa­vo tvir­tas ran­kas pe­rė­mė jos sū­nūs Man­tas (kai­rė­je) ir Al­gir­das. Ne­re­tai jiems pa­dė­ti iš Tel­šių at­sku­ba ir bro­lis Min­dau­gas (sto­vi)
Pa­si­bai­gus dar­by­me­čiui, trum­po ato­kvė­pio su­lau­kė ir žem­dir­biai. Suk­ro­vus der­lių į aruo­dus, už­da­rius gy­vu­lius į tvar­tus, ga­li­ma at­si­kvėp­ti ir api­bend­rin­ti vi­sų me­tų dar­bą. Šį­kart pa­si­do­mė­jo­me, kaip ūki­nin­kams se­kė­si ap­si­rū­pin­ti pa­ša­rais gy­vu­liams, ar už­teks jo iki va­sa­ros? Apie praė­ju­sius me­tus ir pla­nus kal­bė­jo­mės su dvi­de­šimt me­tų Vieš­to­vė­nų kai­me ūki­nin­kau­jan­čiais Nor­kais, ku­rie sa­vo ūkį lip­dy­ti pra­dė­jo nuo nu­lio, o da­bar džiau­gia­si ge­rais re­zul­ta­tais.

Kai­me – lyg bal­tos var­nos

Nau­so­džio se­niū­ni­jo­je, Vieš­to­vė­nų kai­me, įsi­kū­rę Nor­kai jau dau­ge­lį me­tų plė­to­ja mo­der­nų miš­rų ūkį. Šian­dien jie jau ga­li pa­si­džiaug­ti išau­gu­sia apie 180 gal­vi­jų ban­da, ku­rio­je 70 mel­žia­mų kar­vių. Au­gi­na­mos ir grū­di­nės kul­tū­ros, ja­vais už­sė­ja­ma net 100 hek­ta­rų. Di­džio­ji da­lis ūky­je užau­gin­tų grū­dų suei­na gal­vi­jų pa­ša­rams, kas lie­ka – par­duo­da­ma. Šei­mos ūky­je su­ka­si Mi­la­na su sū­nu­mis Al­gir­du ir Man­tu. Jiems tal­ki­na vie­nas sam­do­mas dar­bi­nin­kas.

Pa­sak M. Nor­ku­vie­nės, šei­ma į šį kai­mą at­si­kraus­tė ne­tu­rė­da­ma nei pra­di­nio ka­pi­ta­lo, nei tech­ni­kos, nei že­mės. Ap­si­gy­ve­no se­no­je vė­jo per­pu­čia­mo­je tro­be­lė­je. Di­džiau­sias Mi­la­nos ir da­bar jau am­ži­ną atil­sį Ro­mo tur­tas bu­vo... vai­kai. Aukš­čiau­sia­sis šią šei­mą ap­do­va­no­jo net pen­kiais sū­nu­mis ir duk­re­le.

Sui­rus ko­lū­kiams, pra­si­dė­jo nu­sa­vin­tų že­mių grą­ži­ni­mas. Žmo­nės at­ga­vo sa­vo tė­vų, se­ne­lių že­mes, o Nor­kai ne­tu­rė­jo ko at­gau­ti. Nei do­va­nų, nei pa­li­ki­mų jie ga­vo, to­dėl vis­ką rei­kė­jo įsi­gy­ti pa­tiems.

Kaip da­bar pri­si­me­na Mi­la­na, kai­mo žmo­nės juos lai­kė at­vy­kė­liais – bal­to­mis var­no­mis. Vi­si keis­tai su­ti­ko ži­nią, kad jų šei­ma pir­mo­ji kai­me nu­si­pir­ko nau­ją trak­to­rių. Sun­kiai, bet ban­kas pa­ti­kė­jo Nor­kais ir su­tei­kė ne­men­ką pa­sko­lą. „Kai­me žmo­nės kal­bė­jo, kad ban­kas atims tą mū­sų trak­to­rių, nes vai­kų daug, vis ma­ži, tro­ba kiau­ra...“ – pri­si­mi­nė sun­kią pra­džią.

Jau pir­mai­siais ne­prik­lau­so­my­bės me­tais Nor­kai pa­si­rin­ko pie­no ūkio kryp­tį. Tik­riau­siai to­dėl, kad už­dirb­ti iš pie­no ga­li­ma grei­čiau. O di­džiau­sia jų ūkio plėt­ra pra­si­dė­jo ta­da, kai at­si­ra­do ga­li­my­bė gau­ti eu­ro­pi­nę pa­ra­mą. Ta­da ir kar­vių ban­da ge­ro­kai išau­go. Pa­di­dė­jus ūkiui la­bai pa­dė­jo jau ūg­te­lė­ję sū­nūs. Sa­vo jė­go­mis jie pa­sta­tė fer­mą. Tie­sa, ne­bu­vo leng­va. Ro­mas bu­vo sta­lius ir vai­kus mo­kė vis­ką da­ry­ti taip, kaip rei­ka­lau­ja tai­syk­lės.

Pi­ni­gų rei­kė­jo ūkiui mo­der­ni­zuo­ti, tad sam­dy­ti sta­ty­bi­nin­kus ne­bu­vo iš ko. Ro­mas su tri­mis vy­riau­siai­siais sū­nu­mis per pen­ke­rius me­tus fer­mą pa­sta­tė sa­vo jė­go­mis. „Mes bu­vo­me 14–15 me­tų paaug­liai, į mo­kyk­lą ta­da ei­da­vo­me pail­sė­ti. Kar­tais net per pa­mo­kas už­mig­da­vo­me. Dir­bo­me la­bai sun­kiai, nes vis­ką kal­ta­vo­me kaip tik­ri sta­liai. Po ku­rio lai­ko nu­va­žia­vę pa­si­žval­gy­ti, kaip ūki­nin­kau­ja stam­bes­ni ūki­nin­kai, pa­ma­tė­me, kad vis­kas da­ro­ma daug pa­pras­čiau ir grei­čiau“, – pri­si­mi­nė šyp­so­da­mie­si jau­nie­ji ūki­nin­kai Al­gir­das ir Man­tas.

Po­pie­rė­lis svar­biau už pa­tir­tį

Šian­dien šei­mos ūkiui va­do­vau­ja Al­gir­das. Taip at­si­ti­ko tik­rai ne dėl jo di­de­lio no­ro. Prieš ket­ve­rius me­tus šei­mos gal­va su­si­rgo sun­kia li­ga, o prieš dve­jus iš­ke­lia­vo Ana­pi­lin. Šei­mą už­klu­po ne tik di­džiu­lis skaus­mas, bet ir rū­pes­čiai dėl ūkio atei­ties. Iš Na­cio­na­li­nės mo­kė­ji­mo agen­tū­ros (NMA) Ro­mas ūkiui mo­der­ni­zuo­ti bu­vo ga­vęs eu­ro­pi­nę pa­ra­mą. Pir­ma­sis eta­pas jau bu­vo sėk­min­gai įgy­ven­din­tas, o pra­si­dė­jus ant­ra­jam šei­mą iš­ti­ko ne­tek­tis.

Tik­riau­siai daug kur bū­tų su­pran­ta­ma, jog to­kiu at­ve­ju ūkį pa­vel­di ir įsi­pa­rei­go­ji­mus pe­ri­ma su­tuok­ti­nė, bet ne mū­sų biu­rok­ra­ti­nė­je vals­ty­bė­je. Iš­duo­da­ma­me ūki­nin­ko pa­žy­mė­ji­me įra­šo­mas tik vie­nas as­muo, o tai reiš­kia, kad tik šis la­pe­lis ir nu­spren­džia, tu­ri žmo­gus su­ge­bė­ji­mų ūki­nin­kau­ti ar ne. Mi­la­na Nor­ku­vie­nė ga­lė­jo pa­vel­dė­ti ūkį, bet vyk­dy­ti įsi­pa­rei­go­ji­mų NMA ne­tu­rė­jo tei­sės. Tam rei­ka­lin­ga jau bent me­tus tu­rė­ti ūki­nin­ko pa­žy­mė­ji­mą. Mo­te­ris jo ne­tu­rė­jo, tad ir jos dvi­de­šim­ties me­tų dar­bo ūky­je pa­tir­tis bu­vo nu­ra­šy­ta kaip nie­ko ne­reiš­kian­ti.

Tai bu­vo vie­nas iš pir­mų­jų to­kių at­ve­jų Lie­tu­vo­je. Taip su­si­klos­čiu­si si­tua­ci­ja į Nor­kų gy­ve­ni­mą įne­šė daug su­maiš­ties. „Juk ga­lė­jo iš mū­sų pa­rei­ka­lau­ti grą­žin­ti pi­ni­gus, ku­rie jau bu­vo in­ves­tuo­ti. Mus iš­gel­bė­jo tik tai, kad Al­gir­das prieš dve­jus me­tus jau bu­vo ta­pęs jau­nuo­ju ūki­nin­ku. To­dėl jis ir ta­po ūkio šei­mi­nin­ku. Teis­muo­se bū­tu­me įro­dę sa­vo tie­są, bet kiek lai­ko, pi­ni­gų ir svei­ka­tos tai bū­tų kai­na­vę!? – svars­tė Mi­la­na. Ir pri­dū­rė – Bū­tų ge­rai, kad per­skai­tę šį straips­nį ir ki­ti ūki­nin­kai, prieš pri­siim­da­mi įsi­pa­rei­go­ji­mus, ge­rai ap­svars­ty­tų bei iš­siaiš­kin­tų, kas jų lau­kia, jei šei­mo­je at­si­tik­tų ne­lai­mė.“

Nuo auš­ros iki su­te­mų

Nors ūkio šei­mi­nin­ku do­ku­men­tuo­se įvar­di­ja­mas Al­gir­das, bet sū­nūs di­rek­to­re su­tar­ti­nai lai­ko ma­mą. Šiai šau­niai tri­ju­lei kar­tais tal­ki­na ir vy­riau­sia­sis sū­nus Min­dau­gas. Iš šei­mos ūkio jis pa­si­trau­kė iš­vyk­da­mas dirb­ti į Nor­ve­gi­ją. Ten už­dar­biau­da­mas pra­lei­do ke­le­rius me­tus, o da­bar jau ža­da ap­si­sto­ti Lie­tu­vo­je. Nors su­kū­ręs šei­mą jis gy­ve­na Tel­šiuo­se, per di­džiuo­sius dar­bus vi­sa­da at­sku­ba į pa­gal­bą.

Sū­nus Sta­sys stu­di­juo­ja Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­te. Al­gir­das ir Man­tas pa­si­džiau­gė, kad bro­lis ne tik sėk­min­gai mo­ko­si, bet ir dir­ba. Jau­niau­sia­sis sū­nus Sau­lius dir­ba sta­ty­bo­se už­sie­ny­je. O pa­gran­du­kė sep­ty­nio­lik­me­tė Auš­ra mo­ko­si Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­jo­je. Pa­sak ma­mos, tu­rė­ti pen­kis vy­res­nius bro­lius duk­rai – sma­gu, bet nuo­la­ti­nė glo­ba ir rū­pes­tis daž­nai mer­gi­ną var­gi­na.

Al­gir­do ir Man­to tan­de­mas ne­li­ko ne­pas­te­bė­tas. Kad jau­ni vy­rai šau­niai dar­buo­ja­si, gir­dė­ti net gre­ti­muo­se kai­muo­se. Abu jie ve­dę, tu­ri vai­kų, gy­ve­na Plun­gė­je, bet kiek­vie­ną die­ną sku­ba į kai­mą – ten, kur lau­kia sun­kus dar­bas. Va­sa­ro­mis čia ten­ka plu­šė­ti nuo auš­ros iki su­te­mų, be lais­va­die­nių ar ato­sto­gų. Jau­nie­ji ūki­nin­kai sa­ko su­pran­tan­tys, kad na­muo­se jų lau­kia my­li­mos žmo­nos, ma­ži vai­kai, bet ki­taip sa­ko ne­ga­lin­tys. Kai vis­kas jų pa­čių ran­ko­mis taip sun­kiai su­kur­ta – mes­ti ne­lei­džia šir­dis.

Kad ūky­je bū­tų nors šiek tiek leng­viau, Nor­kai ieš­ko dar vie­no dar­bi­nin­ko. Sa­ko, kad įdar­bi­nę pa­gal­bi­nin­ką, ga­lė­tų dar­by­me­čiu tu­rė­ti nors vie­ną lais­vą die­ną per sa­vai­tę. Tu­ri jie ir vie­ną, kaip pa­tys sa­ko, neį­gy­ven­di­na­mą sva­jo­nę – vi­si kar­tu su šei­mo­mis ke­lioms die­noms iš­vyk­ti pail­sė­ti.

Va­sa­ros lau­ka drą­siai

Pra­kal­bus apie praė­ju­sių me­tų der­lių, vy­rai pa­ti­ki­no, kad me­tai bu­vo ge­ri. Grū­dų užau­gi­no tiek, kad li­ko dar ir par­duo­ti. Ir šie­no at­sar­gų pa­si­ga­mi­no dau­giau nei rei­kia jų ūkiui. Tai lė­mė skau­džios už­praė­ju­sių me­tų pa­mo­kos, kai dėl saus­ros ne­bu­vo kuo gy­vu­lių šer­ti. Ūki­nin­kai daug do­mė­jo­si, skai­tė, kai ką sa­vo dar­buo­se kei­tė iš es­mės, ir tai da­vė pui­kių re­zul­ta­tų. Pa­sak Man­to, la­biau­siai ūkio dar­buo­se pa­de­da ne ži­nios, įgy­tos uni­ver­si­te­tuo­se ar įvai­riuo­se kur­suo­se, o il­ga­me­tė pa­tir­tis.

Kaip ir dau­ge­lis ūki­nin­kų, Nor­kai taip pat jau ke­le­rius me­tus iš ei­lės au­gi­na ku­ku­rū­zus. Jų sė­ja 24 hek­ta­rus. Pa­tys pa­si­ga­mi­na si­lo­so. Anot jų, iš 20 hek­ta­rų gau­na ke­tu­ris kar­tus di­des­nę nau­dą nei iš 60-ies. Tik svar­bu pri­žiū­rė­ti gy­vu­lių ra­cio­ną, nes še­riant vien tik si­lo­su gy­vu­liai pra­de­da tuk­ti.

Bet kad užau­gin­tum taip lau­kia­mo der­liaus, tręš­ti ir purkš­ti dir­ba­mų lau­kų ne­pa­kan­ka. Juos rei­kia dar ir sau­go­ti. La­bai daug ža­los pie­voms ir pa­sė­liams pri­da­ro šer­nai. Bū­tent dėl šios prie­žas­ties Al­gir­das įsto­jo į me­džio­to­jų bū­re­lį. Pa­bu­vęs va­ro­vu ir įga­vęs pa­tir­ties, po me­tų ga­lės jau ir pa­ts sa­vo der­lių sau­go­ti. „Rei­kės ir ste­bė­ji­mo ka­me­ras įsi­gy­ti. Šer­nai mai­ti­na­si įvai­riu pa­ros me­tu. Kar­tais ga­li vi­są nak­tį jų ty­ko­ti, lauk­ti, o jie at­ke­liau­ja tik pa­ry­čiais, kai me­džio­to­jai jau pu­čia į ūsą“, – kal­bė­jo.

Leng­ves­nis dar­bas – atei­ties pla­nuo­se

Įdo­mu bu­vo su­ži­no­ti, ko­kie Nor­kų atei­ties pla­nai? Anot jų, di­din­ti ūkio kol kas ne­pla­nuo­ja. Ne pa­slap­tis, kad Vieš­to­vė­nuo­se daug di­de­lių ūkių. Lais­vos že­mės nė­ra, o ir iš­si­nuo­mo­jęs jos ne­ga­li bū­ti tik­ras, kad sa­vi­nin­kas ki­tais me­tais neiš­nuo­mos jos ki­tam, pa­siū­liu­siam eu­ru dau­giau. Kon­ku­ren­ci­ja di­džiu­lė, o tai ska­ti­na to­bu­lė­ti ir ju­dė­ti į prie­kį.

Nors di­din­ti ūkio ne­ke­ti­na, šei­ma jau yra su­gal­vo­ju­si, kaip pa­leng­vin­ti dar­bą fer­mo­je. Tik sa­vo su­ma­ny­mų neiš­duo­da, nes šiems pla­nams įgy­ven­din­ti rei­kia ne­ma­žų in­ves­ti­ci­jų ir lai­ko.

Vy­rai pa­si­džiau­gė sa­vo žmo­no­mis, kad joms pa­vyks­ta nors ret­kar­čiais juos ati­trauk­ti nuo dar­bų, ru­ti­nos ir, kaip pa­tys sa­ko, fer­mos dvo­ko. Juos džiu­gi­na ir tai, kad ma­ma lais­vo lai­ko da­bar jau tu­ri dau­giau. Sū­nūs ją iš­lei­džia į šo­kius, kon­cer­tus ar to­li­mes­nę ke­lio­nę.

Šian­dien Nor­kų ūkis jau ga­li pa­si­džiaug­ti ir gau­na­mais ge­rais re­zul­ta­tais. Jiems pa­vy­ko įsi­gy­ti nuo­sa­vos že­mės, įvai­rios va­ka­rie­tiš­kos tech­ni­kos, ras­ti sa­vo pro­duk­ci­jai pir­kė­jus, o svar­biau­sia – įgy­ti neį­kai­no­ja­mos pa­tir­ties. Ir tai pa­siek­ta vi­sai ne dėl sėk­mės, bet dėl kas­die­nio sun­kus ir at­kak­laus vi­sos šei­mos dar­bo.

Nor­kai juo­kau­ja gy­ve­nan­tys se­no­viš­kai, nes val­go tai, ką už­siau­gi­na sa­vo ūky­je. Išs­ky­rus žą­sis – jos au­gi­na­mos kaip so­dy­bos puoš­me­na ir ant ka­lė­di­nio sta­lo ne­pa­te­ko

Komentarai

Pelėda    Tre, 2020-01-08 / 21:48
Malonu skaityti apie tokią nuostabią šeimą. Šeima gausi, va, čia tai didžiausias turtas. Mama Milana taip gerai atrodo, lyg būtų vyriausia tų puikių vyrukų sesuo , o ne mama. Sveikatos Jums visiems ir sėkmės darbuose.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.