Naujausios
Visada draugavo su menu
Besišypsanti Raimonda kartu su savo ištikimu draugu – šuneliu – mus pasitiko jaukiame savo bute Plungėje. „Nebijokite – jis draugiškas. Labai džiaugiuosi jį turėdama, jo dėka, noriu ar ne, esu priversta išeiti pasivaikščioti. Gera, kai jis bimbinėja po namus, – glostydama savo keturkojį kalbėjo plungiškė, tikindama besijaučianti kiek nejaukiai, sulaukusi žurnalistų. – Neturiu aš jokių nuopelnų, kad apie mane laikraščiai rašytų.“
Kiek apsipratusi moteris ėmė pasakoti, jog kūrybinę gyslelę savyje pajautė dar mokykloje. „Net per pertraukas piešdavau – tiek man tai patiko. Tepliodavau ir savo malonumui, ir paprašyta draugių, kurios buvo didžiausios mano kūrybos gerbėjos“, – prisiminimais dalijosi moteris.
Tačiau vien piešimu, tapymu Raimonda neapsiribojo – išmokyta mamos, nuo jaunų dienų mezgė. „Suknelės, kuriomis puošiuosi eidama į renginius, – megztos mamos, tad jos man ne tik gražios, bet ir mielos, brangios“, – kukliai šypsojosi moteris ir prisipažino iki šiol dažnai laiką leidžianti su virbalais rankose. Puikiai įvaldžiusi ir vąšelį, neria gražiausių raštų servetėles.
Plungiškės kūryba skleidžiasi ne tik įvairiuose rankdarbiuose ar drobėje. Užtenka pažvelgti pro jos buto langus, kad suprastum, kokią didelę dalį jos gyvenime užima kūryba. Po langais moteris išpuoselėjusi didžiausius gėlynus, kurie, atšilus orams, sužydi ryškiausiomis spalvomis, taip glostydami ne tik pačios Raimondos širdį, bet ir jos kaimynų akis.
Kūrybingumo ir idėjų nestokojanti moteris sakė pavasario ir vasaros kaskart laukianti su didžiuliu nekantrumu, nes tada ji gali kuistis savo gėlynuose. Šiam sezonui plungiškė ruošiasi iš anksto – dar žiemą pasisėja patinkančių gėlių sėklų, o su pirmosiomis pavasario dienomis ima budinti per žiemą „miegojusias“ begonijas, pelargonijas. „Kiekvieną gėlytę lepinu, todėl mano gėlynai tiesiog bujoja. Turiu įrengusi ir fontanėlį“, – pasakojo Raimonda.
„Liga nepalaužė manęs“
Pašnekovės žodžiais, ji nuo mažų dienų buvo labai aktyvi ir veikli. Mergaitės buvo pilna tiek mokykloje, tiek namuose, kuriuose ji buvo vienturtis vaikas. Likimas taip lėmė, kad ir pati Raimonda susilaukė tik vieno vaikelio – dabar jau bene 27-erių sūnaus.
„Spėjau pasigimdyti tik vieną atžalą. Sūnui gimus, mane pakirto sunki liga – susirgau meningoencefalitu, kuris iš esmės pakeitė mano gyvenimą, – beveik tris dešimtis metų atgal atsigręžė plungiškė. – Nors ir prieš tai buvau gana ligota, dėl to net buvau priversta mesti studijas, bet, užklupus meningoencefalitui, jaučiausi išties blogai. Kurį laiką net komoje buvau...“
Prireikė daug laiko, kol Raimonda vėl atsistojo ant kojų. Ir nors sunkiausias etapas – praeityje, ligos pasekmes moteris jaučia iki šiol – ji prastai orientuojasi lauke, dėl to viena į menkiau pažįstamas vietas negali nueiti, taip pat vargina galvos svaigimas, naktiniai epilepsiniai priepuoliai. Tiesa, pritaikius vaistus, pastarieji tapo retesni.
Nepaisant to, plungiškė sakė niekada nepalūžusi. „Liga manęs nepalaužė. Visada stengiausi kabintis į gyvenimą. Daug padėjo mane supantys geri žmonės. Mama visada mokė būti pozityvia. Dar vaikystėje jos man įskiepytos vertybės iki šiol padeda žengti pirmyn. Juk viskas priklauso nuo požiūrio“, – įsitikinusi pašnekovė. Žinoma, buvo metas, kai reikėjo susitaikyti su ištikusia bėda, išmokti su ja gyventi, tačiau šį etapą moteris įveikė gana greitai ir sėkmingai.
Geriausiu jos vaistu tapo kūryba. Paėmusi į rankas teptuką ir popieriaus lapą, Raimonda atitoldavo nuo visų negandų. Ir dabar jai kūrybinis procesas teikia didžiulį pasitenkinimą. „Tapydama aš nusiraminu, atsipalaiduoju. Piešdama turiu galimybę išreikšti save“, – kalbėjo kūrėja, rodydama savo paveikslus, kurie – išties gražūs, pasakojantys apie jautrią jų autorės sielą.
Plungiškė prisipažino, jog dažniausiai į tapybą pasinerianti tada, kai širdyje – gera nuotaika. Daug kas esą priklauso ir nuo oro – jei lietinga, nesinori kurti. Bet tada moteris nugali pati save – nupiešia nors mažiausią paveikslėlį ir liūdesys dingsta.
Pasak jos, kūrybai įkvėpimas – būtinas. O jei jo nėra, molbertas ir dažai lieka nuošalyje, laukdami palankesnės dienos.
Palaiko šeima
Nors Raimonda su menu draugauja nuo mažų dienų, jo paslapčių ji niekur nesimokė. „Esu visiška savamokslė, tiesiog imu ir darau“, – teigė ji. Ir tik visai neseniai moteris pradėjo kaupti meno žinių bagažą, mat aktyviai dalyvauja Telšių apskrities sergančiųjų nervų-raumenų ligomis asociacijos užsiėmimuose, kurių metu dailės pedagogės dalijasi savo patirtimi, patarimais bei pamokymais, kaip atlikti vieną ar kitą tapybos techniką.
Susipažinusi su kiekviena iš jų Raimonda sakė drąsiau kurianti ir norinti išbandyti vis kažką naujo. Šiuo metu jai labiausiai patinka dirbti pastele, nes nereikia, jos žodžiais, apsikuisti dažais ir priemonėmis, statyti molbertų. Pasiruošimas kūrybai – lengvesnis.
Plungiškė pastebėjo, jog konsultuojant mokytojams jos darbai patobulėjo. Tai esą pastebi ir jos ir artimieji, bičiuliai bei socialiniuose tinkluose suburtas vadinamųjų draugų ratas. Esą ne vienas stebisi pašnekovės paveikslais.
O iš kur idėjos kūrybai? Moteris neslepia, jog nemažai jų pasisemia virtualioje erdvėje domėdamasi mėgėjų arba profesionalų dailininkų darbais. Jai artimas ir mūsų kraštiečio dailininko Vido Vagnoriaus kūrybos stilius. „Esu jo gerbėja“, – prisipažino plungiškė, rodydama ant svetainės sienos kabantį dailininko paveikslą.
Ant drobės Raimonda perkelia ne tik matytus vaizdus, bet ir pačios sugalvotus, nors sako esanti realistinio stiliaus mėgėja.
Moteris savo kūryba aktyviai dalijasi savo feisbuko paskyroje. Ir ne vienas jos parodytas paveikslas jau surado savo šeimininką. „Smagu, kai tavo kūrybą pastebi, kad kažkam ji patinka. Labai malonu, kai nuperka paveikslą. O parduota jų ne taip ir mažai. Žinoma, yra padovanotų“, – pasakojo plungiškė ir prisipažino už paveikslus gautus pinigus investuojanti į tapybai reikalingas priemones, mat šis užsiėmimas – gana brangus, ypač jei norisi kokybės.
O pastaroji Raimondai – vienas svarbiausių dalykų. Moters netenkina bet kaip nutepliotas darbas. Už tai ją giria ir šeimos vyrai, su kuriais ji aptaria savo paveikslus. Plungiškė sakė, jog kurti ją labiausiai skatina vyras, kuriam svarbu, kad mylima moteris turėtų širdžiai mielą veiklą.
Darbo teko atsisakyti
Dėl ligos Raimonda negali dirbti, todėl yra priversta daugiausia laiko praleisti namuose. Tačiau dėl to ji nė kiek neišgyvena. Sako esanti namų, šeimos židinio kurstytoja, turinti didžiulį norą kurti.
Tiesa, kurį laiką plungiškei teko padirbėti mieste esančiame lopšelyje-darželyje „Vyturėlis“, kur ji taip pat galėjo išreikšti savo meniškąją pusę – kūrybiškai paruošdavo įstaigos stendus, artėjant šventėms ar kokiems renginiams, gražiai dekoruodavo įstaigos salę.
Žinoma, mielas buvo ir darbas su vaikais, ypač perėjus dirbti į lopšelinukų grupę. Švelnumu pulsuojanti moteris meile apdalindavo kiekvieną mažylį, todėl šie labai ją mylėjo. „Būdavau aplipusi vaikais, jie nenorėdavo išleisti manęs į namus“, – prisiminė pašnekovė. Bet darbo darželyje teko atsisakyti stipriau sušlubavus sveikatai.
Kad Raimonda moka elgtis su mažaisiais, žino ir jos kaimynai, todėl neretai jai patikėdavo savo atžalas – žinojo, kad su Raimonda jie bus saugūs ir patenkinti. Dabar kaimynų vaikai – jau užaugę, tad auklės vaidmenį plungiškė atidėjusi į šalį. Nors teigia niekada neatsisakanti padėti – jai svarbu jaustis ir būti reikalinga.
Raimonda mus išlydėjo su šypsena veide. Su gera nuotaika ji žengia visą savo gyvenimą, nesureikšmindama sunkumų ir džiaugdamasi bei mėgaudamasi gražiais dalykais.
Anot plungiškės, labai svarbu nepasiduoti, kad ir kas nutiktų. Be to, būtina turėti bent vieną mėgiamą veiklą. O Raimondai jų netrūksta. Nė nespėjome paminėti, kad ji kepa skaniausius saldėsius, be to, puikiai groja akordeonu ir mėgsta dainuoti. Gyvendama pas uošvius Kuliuose net buvo įsiliejusi į folklorinį ansamblį. Dainuoti bei groti akordeonu Raimonda išmoko muzikos mokykloje.
„Nenoriu užsisėdėti, užsisklęsti savyje, nes taip galima ir nupušėti“, – atsisveikindama dar pridūrė moteris.
