Verslą pradėjo nuo išardyto lenkiško fotelio

Žemės ūkis ne­įtraukė

Pa­gal iš­si­la­vi­nimą plun­giš­kis D. Jan­kaus­kas – ag­ro­no­mas. Pri­si­pažįs­ta sva­jojęs stu­di­juo­ti elekt­ro­me­cha­niką, bet at­vy­kus į Rie­tavą paaiškė­jo, kad nei į elekt­ri­kos, nei į me­cha­ni­kos pro­gra­mas vietų ne­bėra. Ta­da vai­ki­nui kaž­kas pa­si­ūlė sto­ti į ag­ro­no­miją. Su­si­gundė, nors vėliau, gavęs dip­lomą, pa­gal spe­cia­lybę dir­bo vos 4 mėne­sius. Ir tai – ne Lie­tu­vo­je, o pas stambų ūki­ninką Vo­kie­ti­jo­je. Pri­si­me­na, kad ta­da tas ūkis jam, lie­tu­viui, at­rodė kaž­koks kos­mo­sas. Lie­tu­voj ta­da apie to­kius stip­rius ūkius galė­jom tik sva­jo­ti, gal dėl to grįžęs ne­betęsė tos veik­los.

Vy­ru­kas nu­sprendė ir to­liau už­siim­ti tuo, kas jam ge­riau­siai sekė­si. „Dar stu­di­juo­da­mas vi­so­kiais nie­kais už­siim­da­vau: pa­va­sa­riais pre­kiau­da­vau plėve­le šilt­na­miams deng­ti, žiemą iš Rusnės stintą vež­da­vau, – ne­slpia vi­sa­da turėjęs vers­li­nin­ko gys­lelę. – Iš­va­žiavęs pa­dirbė­ti į Vo­kie­tiją nu­si­pir­kau ma­šiną, čia grįžęs ją par­da­viau. Pa­ma­čiau, kad vi­sai ne­blo­gai už­dir­bau. Po to va­žia­vau dar ne kartą, vež­da­vau ir ki­tus žmo­nes į Vo­kie­tiją pirk­ti au­to­mo­bi­lių. Sykį vie­nas plun­giš­kis pa­kvietė į Len­kiją ap­si­pirkt. Ten tur­guj pa­ma­čiau pre­kiau­jan­čius bal­dais – ne­brangūs pa­si­rodė. Pa­siė­miau iš jų ka­ta­logų. Par­ve­žiau vieną siuntą tų baldų, po to kitą. Įsit­raukė ir drau­gas. Iš pra­džių Plungėj pre­kiau­da­vom, vėliau į Klaipė­dos, Ma­žeikų, Rie­ta­vo tur­gus vež­da­vom.“

Sykį su­skai­čiavę, kad di­de­lių ga­ba­ritų bal­dus vež­ti iš Len­ki­jos yra ga­na bran­gu, du bi­čiu­liai nu­tarė pra­dėti juos ga­min­ti čia, Plungė­je. Prie jų pri­si­jun­gus dar vie­nam pa­žįsta­mam, iš pir­mo su­meist­rau­to fo­te­lio gimė net dvi įmonės – „Plungės bal­dai“ bei „Plungės bal­dai ir ko“. Tie­sa, pirmąją įmonę, ku­ri spe­cia­li­za­vo­si baldų ga­my­bo­je, po ku­rio lai­ko drau­gai nu­tarė par­duo­ti, o sau pa­si­lik­ti ir plėsti ant­rąją, už­sii­man­čią baldų im­por­tu ir pre­ky­ba.


Sėkmės viršūnė ir... brank­ro­tas

Vis tik klau­san­tis D. Jan­kaus­ko būtų klai­din­ga su­si­da­ry­ti nuo­monę, kad vers­las šiems jau­niems vy­rams ėjo­si kaip iš pypkės. Plun­giš­kis ne­sle­pia, kad pa­sie­kus pa­tį sėkmės piką – ati­da­rius 11 par­duo­tu­vių vi­so­je Va­karų Lie­tu­vo­je, – pra­si­dėjo krizė ir jųdviejų įmonę iš­ti­ko bank­ro­tas.

Po šios ne­sėkmės bi­čiu­liai pa­su­ko skir­tin­gais ke­liais. D. Jan­kaus­kas sa­ko po to il­gai gal­vojęs, kuo to­liau už­siim­ti. Rim­tai svarstęs ke­lis va­rian­tus. Bu­vo net ki­lu­si min­tis au­gin­ti triu­šius, bet ga­liau­siai nu­tarė, kad tai – ne jam. „Au­gin­ti gy­vulį – ne baldą ga­min­ti. Jei ko­kią dieną nea­teis dar­buo­to­jas ir neišp­jaus plokš­čių, pa­sau­lis ne­sug­rius – kitą dieną išp­jaus. O triu­šiui ne­pa­sa­ky­si – pa­lauk, ry­toj pa­val­gy­si.“

Kad ir koks sun­kus buvęs minė­tas pe­rio­das, min­čių emig­ruo­ti į už­sienį Da­rius sa­ko ne­turėjęs. Aiš­kiai su­pratęs, kad ne­galės pa­lik­ti šei­mos, ku­rio­je au­ga trys vai­kai. Plun­giš­kis nu­sprendė dvi­ra­čio neiš­ra­dinė­ti ir to­liau dirb­ti tai, ką ge­riau­siai iš­ma­no. Iš ban­ko auk­cio­no me­tu įsi­gijęs bu­vu­sią fermą Jo­vai­šiškės kai­me, 2009 m. įkūrė baldų ga­my­bos įmonę „Jan­ra“. Sa­ko, naują verslą kūręs ne nuo nu­lio, bet nuo mi­nu­so. Be to, te­ko mo­ky­tis dirb­ti vie­nam, be vers­lo par­tne­rių, su ku­riais būtų ga­li­ma pa­si­tar­ti ar da­lin­tis at­sa­ko­my­be.

Įdo­mu tai, kad bendrą verslą vystę trys drau­gai šian­dien yra kon­ku­ren­tai – vi­si val­do sa­vo baldų įmo­nes, ta­čiau dėl to trin­ties, pa­sak Da­riaus, ne­jau­čian­tys: kiek­vie­nas tu­ri sa­vo klientą ir per petį į bi­čiu­lių įmo­nių rei­ka­lus ne­si­dai­ro.


Did­žiau­sia par­duo­tuvė kai­me

„Jan­ra“ šiuo me­tu tu­ri dvi par­duo­tu­ves: vieną A. Ju­cio gatvė­je, kitą – ga­my­binė­se pa­tal­po­se Jo­vai­šiškės kai­me. „Vie­nas drau­gas iš Šiau­lių at­va­žiavęs juokė­si, kad to­kios di­delės par­duo­tuvės kai­me dar nėra matęs“, – pri­si­me­na vers­li­nin­kas.

Įmonės pa­ga­mintų vir­tuvės, mie­ga­mo­jo, ofi­so bei minkštų baldų ga­li­ma įsi­gy­ti ir dau­ge­ly­je Lie­tu­vos miestų, kur „Jan­ra“ tu­ri eks­po­zi­ci­jas di­des­niuo­se baldų pre­ky­bos cent­ruo­se. Be to, įmonė pa­gal už­sa­ky­mus ga­mi­na bal­dus įstaigoms, yra jais ap­sta­čiu­si ne vieną stu­dentų bend­ra­butį Vil­niu­je ir Kau­ne, laimė­ju­si kon­kur­sus ga­mi­no bal­dus Plungės bei Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bių ad­mi­nist­ra­ci­joms, Sto­nai­čių ir Du­sei­kių pen­sio­na­tams, per pa­tį ko­vi­do pan­de­mi­jos įkarštį – Res­pub­li­ki­nei Šiau­lių li­go­ni­nei.

Da­rius pa­sa­ko­ja, kad pa­sta­ra­sis už­sa­ky­mas „Jan­ros“ ko­lek­ty­vui įsi­mins turbūt il­gam, mat tiek at­vy­kus iš­si­ma­tuo­ti li­go­ninės pa­tal­pas, tiek vėliau mon­tuo­jant bal­dus, ten dir­bu­siųjų akys no­rom ne­no­rom kry­po pro lan­gus ir skai­čia­vo su greitą­ja at­ve­ža­mus dūstan­čius ir jau mai­šuo­se iš­ne­ša­mus į am­ži­nybę iš­ke­lia­vu­sius ko­vi­di­nius pa­cien­tus.

„Po to grįžę dar­buo­to­jai, kas dar ne­bu­vo pa­si­skie­pijęs, be kalbų skubė­jo skie­py­tis. Gal dėl to įmonė­je ir ne­turė­jom nė vie­no ko­ro­na­vi­ru­so pro­trūkio“, – įtemptą pe­riodą pri­si­me­na įmonės va­do­vas.


Vie­toj drus­kos – sta­las su kėdėm

Būtent dėl minėtų vals­ty­bi­nių už­sa­kymų per pan­de­miją „Jan­ra“ ne­pa­tyrė di­des­nių fi­nan­si­nių nuo­sto­lių – dar­bo bu­vo tiek, kad vos spėjo su­ktis. Dau­giau iššū­kių at­nešė Uk­rai­no­je pra­si­dėjęs ka­ras, dėl ku­rio smar­kiai išau­go bal­di­nių plokš­čių kai­nos. Bet D. Jan­kaus­kas sa­ko įžiū­rin­tis ir tei­giamų šio sunk­me­čio pu­sių. Vie­na pa­grin­di­nių – Lie­tu­vo­je ne­be­li­ko kaž­ka­da čia plūdu­sių pi­gių baldų iš Ru­si­jos ir Bal­ta­ru­si­jos.

„Ne bal­dai tai bu­vo, o tra­ge­di­ja. Tar­kim, nu­si­per­ki dvi­gulę lovą su čiu­ži­niu už 300 eurų, ku­ri iš pa­žiū­ros at­ro­do gra­žiai, gal net pra­ban­giai. Tas, kas kaž­kiek nu­si­ma­no apie bal­dus, jau metęs akį pa­sa­kys, kad to­kio daik­to ne­ver­ta pirk­ti, nes pi­ni­gai bus iš­mes­ti į balą. Ta­čiau ne vi­si no­ri klau­sy­tis iš­ma­nan­čiųjų pa­ta­rimų, da­lis žmo­nių žiū­ri tik į kainą“, – sa­ko plun­giš­kis.

Pa­sak jo, kai ku­rie, pirkę to­kias bal­ta­ru­siš­kas ar ru­siš­kas lo­vas, ne­praė­jus nė me­tams atei­da­vo į „Jan­ros“ par­duo­tu­ves pirk­ti nau­jos. „Atbėgę čiu­žinį ke­lia, jau žiū­ri, ko­kios gro­telės, kaip kas pa­da­ry­ta. Va taip ir įgy­ja­ma pa­tir­ties – per klai­das“, – kal­ba D. Jan­kaus­kas.

Vers­li­nin­kas pa­sa­ko­ja, kad anks­čiau net ir pre­kiau­jant bal­dais būda­vo jun­ta­mas se­zo­niš­ku­mas. Pa­vyzd­žiui, prie­š Kalė­das ir Ve­ly­kas žmonės pul­da­vo pirk­ti stalų ir kėdžių, ma­tyt, kad turėtų kur su­so­din­ti šventėms užk­vies­tus sve­čius, ar­ti­muo­sius. Vis tik at­si­ra­dus ga­li­my­bei pirk­ti bal­dus iš­si­mokė­ti­nai, to­kių šven­ti­nių pir­kimų ne­be­li­ko.

Nors, pa­sak D. Jan­kaus­ko, kar­tais vis dar pa­si­tai­ko ku­rio­zi­nių situacijų. An­tai sykį at­va­žiavę su­tuok­ti­niai guodė­si norėję pirk­ti lovą, bet kaž­ko­kioj par­duo­tuvėj jiems įsiūlė stalą su kėdėm. O vy­ras ta­da neiš­laikęs pra­si­tarė, kad šiaip tai jie į miestą vykę ne baldų, bet drus­kos nu­si­pirk­ti...


Nea­be­jin­gas kitų ne­laimėms

Pak­laus­tas, galbūt vers­le jau tal­ki­na ir jo at­ža­los, Da­rius sa­ko iš sūnų iš­ties su­laukęs ne­ma­žai pa­gal­bos, kai reikė­jo per trumpą laiką su­rink­ti bal­dus stu­dentų bend­ra­bu­čiuo­se. Jan­kauskų duk­ra bai­ginė­ja odon­to­lo­gi­jos stu­di­jas ir dir­ba bur­nos hi­gie­nis­te, sūnus stu­di­juo­ja pra­monės ga­my­binį di­zainą, o ma­ža­sis te­be­si­mo­ko mo­kyk­lo­je ir spe­cia­lybę dar tik rink­sis.

O štai pa­ts D. Jan­kaus­kas lai­ko ran­da ne tik sa­vo vers­lo rei­ka­lams, bet ir lab­da­rin­gai veik­lai – gal 15 metų pri­klau­so „Lions“ klu­bui. Bet pra­si­tarė, kad dar iki to ne­lik­da­vo abe­jin­gas kitų ne­laimėms. Sykį da­ly­va­vo kaž­ka­da la­bai po­pu­lia­rio­je bu­vu­sio­je te­le­vi­zi­jos lai­do­je „Bėdų tur­gus“, „pir­ko“ per gaisrą nu­kentė­ju­sios šei­mos iš Tel­šių ra­jo­no bėdą. Tos lai­dos fil­ma­vi­me su­si­ti­ko su plun­giš­kiais „liū­tais“, „pir­ku­siais“ kitą bėdą.

Už­si­mez­gu­si pa­žin­tis tęsia­si iki šiol, D. Jan­kaus­kas, da­bar jau pa­ts būda­mas „Lions“ klu­bo na­riu, ak­ty­viai da­ly­vau­ja jo veik­lo­je, pri­si­de­da ren­kant pa­ramą ne­ga­lios ir kitų ne­ga­la­vimų ka­muo­jamų vaikų gy­dy­mui ir svei­ka­ti­ni­mui, būda­mas links­mo būdo ne­pra­leid­žia Plungės „liūtų“ ren­giamų pa­va­sa­ri­nių lab­da­ros kon­certų – drąsiai li­pa į sceną šok­ti ir dai­nuo­ti, krėsti vi­so­kių po­kštų. Be to, neat­si­sa­ko pa­rem­ti ir ra­jo­no įstai­gas bei or­ga­ni­za­ci­jas, pri­si­dėti prie jų or­ga­ni­zuo­jamų veiklų. „Kai ga­liu, pa­de­du“, – ne­daug­žod­žia­uja plun­giš­kis, kalbė­da­mas apie sa­vo gerą širdį.