Vietoj įkurtuvių – gaisras, vietoj krizės – plėtra

Įmonę įre­gist­ra­vo per sa­vo gim­ta­dienį

Pap­ra­šy­tas pri­si­min­ti sa­vo pir­muo­sius žings­nius vers­le plun­giš­kis nu­si­juo­kia. Pa­sak jo, nors ne­bu­vo taip pla­nuo­ta, ta­čiau sa­vo įmonę įre­gist­ra­vo 2004 metų sau­sio 27 dieną – per sa­vo gim­ta­dienį.

„Per tuos 18 metų bu­vo vis­ko – ir kri­zių, ir pa­ki­limų, ir kri­timų. Bu­vo pan­de­mi­ja, da­bar – ka­ras Uk­rai­no­je. Kaip ana­li­ti­kai sa­ko, taip ir yra – kas 10 metų tu­ri kaž­kas įvyk­ti. Vers­las į to­kius įvy­kius rea­guo­ja la­biau­siai, ypač smul­ku­sis. Mūsų par­duo­da­mos prekės nėra pir­mo būti­nu­mo. Jei yra at­lie­kamų pi­nigų, žmonės žiū­ri, kaip pa­si­ge­rin­ti buitį, pa­si­gra­žin­ti būstą, o jei jų ne­lie­ka... Štai ir da­bar ne vie­nas pa­sa­kys, kad ge­riau nu­si­pirks maišą bul­vių ir pa­si­dės rūsy, užuot iš­lai­davęs nau­joms užuo­lai­doms“, – dėsto vers­li­nin­kas.

Įvy­kiai Uk­rai­no­je, dėl ku­rių ėmė aug­ti įvai­rių sta­ty­bi­nių ir ga­my­bi­nių med­žiagų kai­nos, Jo­cius taip pat pri­vertė dar kartą per­mąsty­ti sa­vo vers­lo stra­te­giją ir priim­ti ne­lengvą spren­dimą pa­ma­žu at­si­sa­ky­ti pre­ky­bos du­ri­mis ir lan­gais bei kon­cent­ruo­tis į langų už­den­gi­mus: užuo­lai­das, ro­le­tus, ža­liu­zes.

Pre­ky­bos R. Jo­cys ėmėsi gūdžiais 1992-ai­siais. Bu­vo ne­se­niai grįžęs iš dar ta­ry­binės ar­mi­jos ir svarstė, kuo už­siim­ti. „Ri­čar­dai, da­bar nie­kas nie­ko rim­to ne­dir­ba, vi­si va­žinė­ja į už­sienį už­dar­biau­ti“, – įstri­go ta­da kaž­kie­no iš­tar­ti žod­žiai. Nu­tarė va­žiuo­ti ir jis. Pir­mo­ji ke­lionė – au­to­bu­su į Len­kiją, kar­tu su būriu kitų plun­giš­kių, ku­rių be­ne pusė buvo gy­dy­to­jai ir mo­ky­to­jai.

„Pirmą sykį ve­žiau­si gal 200 pi­ni­gi­nių, o neilgt­ru­kus per sa­vaitę iš­vež­da­vau ar ne 2 tūkstan­čius ran­ki­nių. Iš pra­džių į Len­kiją, po to pra­dėjau va­žinėt į Maskvą. Sa­vaitė ten pre­kiau­jant, sa­vaitė čia – Plungėj – siu­vant. Taip ir su­kau­si iki 1997-ųjų, o ta­da bank­ru­ta­vau. Bat­ka Bal­ta­ru­si­joj kon­fis­ka­vo vi­sas ma­no pre­kes. Bu­vom pra­dėję kalbėt apie in­teg­ra­ciją į Eu­ro­pos Sąjungą, ma­tyt, tai ir pa­ska­ti­no re­žimą ati­džiau pa­žiūrė­ti, kas ir ką ve­ža, nors iki tol tie pa­tys marš­ru­tai praei­da­vo be ne­sklan­dumų“, – svars­to plun­giš­kis.

Jis ne­sle­pia, kad dėl šio nu­ti­ki­mo pra­ra­do did­žiulę sumą pi­nigų. Laimė – tai bu­vu­sios šei­mos as­me­ninės lėšos, ne sko­lin­tos, tad bent jau ne­įklim­po į sko­las. Te­ko gal­vo­ti, kuo už­siim­ti to­liau. Žmo­na Lo­re­ta ra­do skel­bimą, kad pre­ky­bos įmonė ieš­ko vai­ruo­to­jo, ku­ris pirkė­jams pri­sta­tytų jų įsi­gy­tas skal­bi­mo ma­ši­nas.

Pus­metį pa­dirbęs tą darbą R. Jo­cys su įmonės va­do­vu su­tarė, kad jo par­duo­tuvė­je jis įsi­rengs sa­vo kam­pelį, kur pre­kiaus lan­gais ir du­ri­mis, o nuo pre­ky­bos lais­vu lai­ku at­liks dar ir sa­vo tie­sio­gi­nes pa­rei­gas – iš­ve­žios bui­tinę tech­niką.


Vie­toj sa­lo­no ati­da­ry­mo – gais­ras

Tą pre­kys­talį sve­ti­mo­je par­duo­tuvė­je tik­riau­siai būtų ga­li­ma pa­va­din­ti „Re­gi­los“ pra­džia, nes nuo ta­da plun­giš­kis dieną naktį ru­tu­lio­jo mintį, kaip plėstis. Ga­liau­siai sva­jonėms apie nuo­savą pre­ky­bos sa­loną bu­vo lem­ta iš­si­pil­dy­ti, nors ir čia neap­siei­ta be di­de­lių iš­ban­dymų.

Vie­no­je jud­riau­sių mies­to vietų – J. Tu­mo-Vaiž­gan­to ir Pa­lankės gat­vių san­kry­žo­je – įsi­gi­ju­si seną ap­griu­vusį na­muką, šei­ma ne­tru­ko jį su­re­mon­tuo­ti ir jau ruošė­si sa­vo sa­lo­no ati­da­ry­mui, ta­čiau naktį nuo kros­nies įsip­lies­ku­si ug­nis nu­nio­ko­jo nau­jai su­re­mon­tuo­tas pa­tal­pas. Lai­mei, Jo­ciai jau bu­vo spėję pa­statą ap­draus­ti, todėl di­de­lių fi­nan­si­nių nuo­sto­lių ne­pa­tyrė, ta­čiau stre­so ir išgąs­čio ne­trūko.

„Ne­palū­žom, vėl at­si­re­mon­ta­vom ir pa­ga­liau at­vėrėm du­ris klien­tams“, – sa­ko R. Jo­cys ir pri­du­ria, kad to­kie iš­ban­dy­mai užgrū­di­na. Esą pa­si­skai­čius straips­nių apie sėkmin­gus vers­li­nin­kus ir gra­žius jų gy­ve­ni­mus, ga­li­ma su­si­da­ry­ti įspūdį, kad įkūrei įmonę – ir ga­li gulė­ti po pal­me, pi­ni­gus skai­čiuo­ti. Ta­čiau toks vaiz­de­lis esą la­bai to­li nuo rea­lybės. Mat ne­di­de­lių įmo­nių sa­vi­nin­kams ne­re­tai ten­ka būti ne tik di­rek­to­riais, bet ir kro­vi­kais, ir per­so­na­lo va­do­vais, ir par­davė­jais, ir va­dy­bi­nin­kais.

Ri­čar­das svars­to, kad pa­ts vers­lu­mo gys­lelę tik­riau­siai pa­veldė­jo iš am­žiną atilsį ma­mos – jos pa­ta­ri­mai žen­giant pir­muo­sius žings­nius vers­lo ke­liais buvę ne­įkai­no­ja­mi. Ne kas ki­ta, o būtent ma­ma pir­mo­ji pa­ma­ty­da­vo sūnaus da­ro­mas, kaip jis pa­ts sa­ko, glo­ba­lias klai­das ir ne­bi­jo­da­vo jų įvar­din­ti. „Jau­nystėj ne­sup­ras­da­vau, kas yra svar­bu, bet man pa­ti­ko ma­mos iš­min­tis, jos gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ja, kad pa­grin­di­niai sėkmės kal­viai vis tik yra darbš­tu­mas ir at­sa­ko­mybė.“

Va­do­vau­da­ma­sis šia tai­syk­le plun­giš­kis iki šiol, nors jau tu­ri  ne vieną pre­ky­bos sa­loną ki­tuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se, sten­gia­si kiek­vie­nam skir­ti bent po dieną per sa­vaitę ir pa­stovė­ti už pre­kys­ta­lio, kad sa­vo akim pa­ma­tytų, kaip vyks­ta pre­ky­ba, kad pa­justų pirkėjų nuo­tai­kas. „Jei ati­tol­siu nuo to – ga­ran­tuo­tas bank­ro­tas“, – įsi­ti­kinęs jis.


Krizė pa­ska­ti­no plėstis

Įdo­mu tai, kad plėsti sa­vo įmonę Jo­ciai ry­žo­si... per pa­čią krizę 2008 me­tais. Vy­ras juo­kia­si, kad šiam be­pro­tiš­kam su­ma­ny­mui jį pa­stūmėjo sykį kur­suo­se iš­girs­ta vers­lo kon­sul­tan­to min­tis, kad no­rint iš­gy­ven­ti krizę, rei­kia plėstis. Įkvėpti to­kios, re­gis, ab­sur­diš­kos min­ties su­tuok­ti­niai iš­si­nuo­mo­jo pa­tal­pas „Ban­gi­nio“ pre­ky­bos cent­re Klaipė­do­je.


Da­bar jau ga­li gar­siai pri­pa­žin­ti, kad ta­da smar­kiai ri­zi­kavę, mat lie­tu­viai pa­pras­tai apei­na jiems ne­ži­nomų pre­ki­nių ženklų par­duo­tu­ves, o „Re­gi­los“ var­do uos­ta­mies­ty­je nie­kas net ne­bu­vo girdėjęs. Ką jau kalbė­ti apie tai, kad dėl krizės ne vie­na šei­ma bu­vo smar­kiai ap­ri­bo­ju­si sa­vo iš­lai­das – ne nau­ji lan­gai ir užuo­lai­dos ta­da rūpėjo, o kaip pra­gy­ven­ti.

Vis tik ri­zi­ka pa­si­tei­si­no. Per tuos me­tus „Re­gi­la“ Klaipė­do­je jau už­si­tar­na­vo gerą vardą ir ne­tgi nu­tarė plėstis – įsi­gi­jo pa­tal­pas ir ruo­šia­si dar vie­no pre­ky­bos sa­lo­no įkur­tuvėms.

Bet ir įžengęs į Klaipėdą, plun­giš­kis sau ne­pa­sakė, kad vis­kas – už­ten­ka plėstis, me­tas pa­si­mėgau­ti pa­siek­tu re­zul­ta­tu.

2018 me­tais Jo­ciai ati­darė dar vieną sa­loną „ant­ra­me Lie­tu­vos ga­le“ – Vil­niu­je. Sos­tinė­je ke­lias į sėkmę taip pat ne­bu­vo rožė­mis klo­tas, nes kon­ku­ren­ci­ja – di­delė, nie­kas išskės­to­mis ran­ko­mis ne­laukė kaž­ko­kios įmonėlės iš Že­mai­ti­jos, bet po tru­putį par­da­vi­mai ir ten įsibėgė­jo, o šių metų sausį „Re­gi­la“ Vil­niu­je ati­darė antrą sa­loną.


„Bu­vau su­si­pykęs su Plun­ge“

„Ko meld­žiu Dievą – kad man jėgų už­tektų, nes pro­to jau tu­riu“, – šypsosi vers­li­nin­kas. Pak­laus­tas apie atei­ties pla­nus pra­si­ta­ria, kad da­bar jam svar­biau­sia pa­baig­ti prie­sta­tą Plungė­je, kur pla­nuo­ja per­kel­ti užuo­laidų siu­vyklą. O štai apie nau­jus sa­lo­nus sa­ko kol kas ne­gal­vo­jan­tis, mat pa­pras­čiau­siai sa­vaitė­je ne­beuž­tektų dienų vi­suo­se pa­bu­vo­ti. Tie­sa, Klaipė­do­je Jo­ciams tal­ki­na vy­riau­sias sūnus Re­gi­man­tas. Vi­du­rinė­lis Lai­mo­nas nu­tarė iš­min­ti sa­vo ta­kus į sėkmę, tad tėvų įsuk­ta veik­la jo ne­do­mi­na. Jaunė­lis, gavęs tėčio vardą, dar mo­ko­si mo­kyk­lo­je – kol kas neaiš­ku, ko­kiu ke­liu pa­suks atei­ty.

O štai Ri­čar­das ir Lo­re­ta Jo­ciai abu pil­na gal­va panėrę į sa­vo vers­lo rei­ka­lus. „Nuo pat jaunų dienų ir dar­be, ir na­mie esam kar­tu. Tai yra su­dėtin­ga. O gal ir ge­rai, nes ji ži­no visą pulsą“, – svars­to vers­li­nin­kas. Lo­re­ta rūpi­na­si užuo­laidų siu­vi­mu ir fi­nansų ap­skai­ta, jis pa­ts at­sa­kin­gas už pre­kybą. Todėl iš­gir­dus, kad prie­š tre­jus me­tus R. Jocys ap­si­gynė and­ra­go­gi­kos – suau­gu­siųjų švie­ti­mo – ma­gist­ro dip­lomą, ne vie­nam pa­ky­la an­ta­kis.

„Sup­ra­tau, kad man aukš­to­sios ma­te­ma­ti­kos ir fi­zi­kos jau tik­rai ne­reikės – ne­be­pa­nau­do­siu. Bet kal­bant apie so­cia­li­nius ry­šius, bend­ra­vimą su dar­buo­to­jais ir klien­tais, tik­rai bu­vo kur to­bulė­ti“, – paaiš­ki­na tokį pa­si­rin­kimą.

Plun­giš­kiai R. Jocį pa­žįsta ir kaip po­li­tiką – ke­le­rius me­tus jis ak­ty­viai da­ly­va­vo Li­be­ralų sąjūdžio Plungės sky­riaus veik­lo­je, kaip šio sky­riaus at­sto­vas bu­vo iš­rink­tas į Sa­vi­val­dybės ta­rybą, ta­čiau daug kam ne­tikė­tai pa­sta­ruo­siuo­se sa­vi­val­dos rin­ki­muo­se nu­tarė nebe­da­ly­vau­ti.

Vy­ras ne­sle­pia, kad taip ir ne­su­gebė­jo pri­si­jau­kin­ti po­li­ti­ko vaid­mens – slėgė nuo­la­ti­niai ne­su­ta­ri­mai ir int­ri­gos „po­li­tinė­je vir­tuvė­je“, di­de­lis biu­rok­ra­tiz­mas, į kurį su­dūžta ne­ma­žai gerų idėjų. Ga­liau­siai te­ko pri­pa­žin­ti, kad po­li­ti­ka mai­šo ir dar­bui, ir as­me­ni­niam gy­ve­ni­mui, todėl nu­tarė rin­ki­muo­se ne­be­da­ly­vau­ti.

„Ant dviejų kėdžių ne­pasėdė­si: tu­ri ar­ba po­li­ti­ka, ar­ba vers­lu už­siim­ti. Pa­si­rin­kau verslą. Po to po­li­ti­ka­vi­mo epi­zo­do bu­vau su­si­pykęs su Plun­ge, įgi­jau čia prie­šų, at­si­ra­do ne­pa­ten­kintų ma­no siū­ly­mais. Bu­vo net min­čių iš­si­kel­ti gy­ven­ti ki­tur, bet ga­liau­siai su­pra­tau, kad tai tėra ma­no vi­dinės emo­ci­jos. Su­si­tai­kiau su sa­vi­mi ir aiš­kiai įsi­var­di­nau, kad esu tik­ras plun­giš­kis ir nie­kas to iš manęs nea­tims“, – tei­gia pa­šne­ko­vas.