„Vilko vaikas“ ieško praeities

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­trau­ka
Vo­kie­ti­jos vė­lia­vė­lę Ani­ce­tas Ma­čiuls­kis (Harz Glads­tein) pa­si­ka­bi­no ma­to­miau­sio­je vie­to­je – virš laik­ro­džio: „Pa­si­žiū­riu į laik­ro­dį, pa­si­žiū­riu ir į vė­lia­vą“
Plun­gė­je gy­ve­nan­tis Ani­ce­tas Ma­čiuls­kis tik iš ke­lių at­min­ties šu­kių dė­lio­ja sa­vo gy­ve­ni­mo pra­džią. Tik­ra­sis vy­ro var­das tu­rė­tų bū­ti Harz. Dėl pa­var­dės ir­gi nė­ra tik­ras – gal Glads­tein. Jis – „vil­ko vai­kas“, Lie­tu­vą su bro­liu­ku pa­sie­kęs ge­na­mas ba­do. Bro­liu­ką Alf­re­dą 1947 me­tais pa­li­ko Šiau­liuo­se, pa­ts at­kly­do iki Plun­gės, kur pri­glau­dė No­riš­kių kai­mo ūki­nin­kų Jo­no ir Zu­za­nos Ma­čiuls­kių šei­ma. Iki šios die­nos A. Ma­čiuls­kis ne­ži­no sa­vo šei­mos li­ki­mo.
Dvi Plun­gės mo­kyk­los ant­ro­kų kla­sės. Ani­ce­tas Ma­čiuls­kis sto­vi tre­čio­je ei­lė­je už nu­ga­ros mo­kyk­los di­rek­to­riui ir mo­ky­to­jai. Pri­si­me­na, kad fo­tog­ra­fuo­jan­tis jį my­lė­ju­si mo­ky­to­ja pa­ti pa­si­sta­tė ber­niu­ką ša­lia

Ke­lio pra­džia

Iš A. Ma­čiuls­kio vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mų li­ko la­bai ma­žai, tik skau­džios nuo­tru­pos.

Tė­ve­lio neat­me­na – jis bu­vo pa­šauk­tas į ka­rą. Tik ži­no, kad dir­bo uos­te kra­ni­nin­ku. Vaiz­duo­tė­je iš­ky­la vi­zi­ja: lyg pro gim­to­jo na­mo lan­gą ma­tė­si kra­nai.

„Kaip bom­bar­da­vo mū­sų Kio­nis­ber­gą pri­si­me­nu. Per vie­ną nak­tį vi­są mies­tą su­mu­šė. Bu­vo­me bun­ke­ry­je: bro­lis, ma­ma ir mo­čiu­tė. Kai bai­gė­si bom­bar­da­vi­mas, vi­sus va­rė lauk, per ne­gy­vus žmo­nes. Ten da­rė, ką no­rė­jo. Sta­li­nas bu­vo įsa­kęs žu­dy­ti, jo­kios at­sa­ko­my­bės. La­vo­nų vel­nio­niš­ka krū­va bu­vo su­vers­ta. Pas­kui iš­ka­sė duo­bę, la­vo­nus su bul­do­ze­riu už­stum­dė. Jau šiais lai­kais bu­vo­me nu­va­žia­vę: kur maž­daug ta vie­ta, at­se­kiau, ten žo­lė di­džiau­sia. O ki­tur – men­ka.“

Po bom­bar­da­vi­mo vi­sos mies­to gat­vės bu­vo už­vers­tos: nei praei­ti, nei pra­va­žiuo­ti. Li­ko svei­ka tik ge­le­žin­ke­lio sto­tis, bė­giai.

„Pa­jū­riu ėjo­me, ru­sai mū­sų ko­lo­ną su šau­tu­vais va­rė. Sa­vo aki­mis ma­čiau, kaip mo­te­ris ve­žė vai­ką ve­ži­mė­ly­je, vai­kas šau­kia, no­ri val­gy­ti, o nė­ra ko. Mo­te­ris paė­mė ir su vi­su ve­ži­mė­liu įstū­mė į jū­rą. Pa­ti pe­ral­ku­si, vos paei­na. Toks bu­vo gy­ve­ni­mas.“

Po bom­bar­da­vi­mo ma­ma, mo­čiu­tė ir abu bro­liu­kai iš­si­kraus­tė iš mies­to. Kaž­kur į ko­lek­ty­vi­nį so­dą. Ten iš­gy­ve­no apie me­tus.

„Ne­tu­rė­jo­me, ką val­gy­ti. Iš dil­gė­lių van­de­ny­je ma­ma vi­rė sriu­bą. Mes su bro­liu­ku ėjom pas ka­rei­vius – kur bu­vo šiukš­li­dės, rin­ko­me at­lie­kas. Ra­dai žu­vies gal­vą – toks tas val­gy­mas. Mo­čiu­tė bu­vo ser­gan­ti, ma­mai rei­kė­jo ją pri­žiū­rė­ti. Dar ka­rei­viai ma­mą iš­prie­var­ta­vo, vai­kas tik gi­mė ir mi­rė.“

To­kia A. Ma­čiuls­kio vai­kys­tė.

Vie­ną die­ną ma­ma nu­bu­čia­vo abu sū­nus ir iš­lei­do į Lie­tu­vą. Lie­pė grįž­ti na­mo. Kur? Gal į Gross Hols­tein. Gal – nes at­min­tis ga­li ir ap­gau­ti.

„Ta­vo ma­ma bu­vo pa­sa­kiu­si: „Ei­ki­te į Lie­tu­vą, ne­žū­si­te, lie­tu­viai duos duo­nos“, – sa­ko A. Ma­čiuls­kio žmo­na Ste­fa­ni­ja, bend­ri­jos „Vil­ko vai­kai“ Tau­ra­gės sky­riaus va­do­vė. – Dar iš­leis­da­ma pa­sa­kė, kad grįž­ki­te at­gal...“

A. Ma­čiuls­kis ne kar­tą sap­na­vo ma­mą – kaip juos iš­lei­do, kaip po to ji pa­lai­do­jo sa­vo ma­mą – išei­da­mi ber­niu­kai mo­čiu­tę pa­li­ko mirš­tan­čią.

Ka­rei­vių ma­ši­no­mis bro­liai nu­si­ga­vo iki Til­žės. Pat­rau­kė į ge­le­žin­ke­lio sto­tį. Ke­lia­vo nak­tį trau­ki­niu, pri­si­spau­dę ant laip­tų lau­ko pu­sė­je.

Ir šian­dien A. Ma­čiuls­kiui skau­du pri­si­min­ti ne­nu­ty­lan­tį bro­liu­ko riks­mą. Jam ta­da bu­vo tik ket­ve­ri. Vy­res­nė­lis vi­są ke­lią jį lai­kė ap­ka­bi­nęs, kad ma­žy­lis ne­nuk­ris­tų.

Kaž­ku­rio­je sto­ty­je ber­niu­kai pe­rė­jo į pre­ki­nį trau­ki­nį. Bil­dė­jo ant rąs­tų, ang­lių va­go­nuo­se. Va­žia­vo ne­ži­no­da­mi, kur. Kol at­si­dū­rė kaž­kur – Šiau­liuo­se.

Iš­li­pę ieš­ko­jo pa­val­gy­ti. Su­tik­ti žmo­nės įsi­ve­dė į tro­bą. Čia su bro­liu­ku ir iš­si­sky­rė.

„Pas tuos žmo­nes bro­liu­ką pa­li­kau. Prie ba­tų fab­ri­ko, kur di­de­lis tven­ki­nys. Jį pa­siė­mė, o ma­ne iš­va­rė. Aš vėl į trau­ki­nį ir at­si­dū­riau Plun­gė­je. Kla­jo­jau, kla­jo­jau. Šu­nys, ka­tės, žiur­kės – kas pa­puo­lė, mes, vai­kai, vis­ką val­gėm. Bū­da­vo, vie­ni šu­ni­mis už­pju­do. Tu­rė­jau dra­bu­žių ter­bą – ge­ri žmo­nės dar ir duo­nos įduo­da­vo. Vi­sas utė­lė­tas, išal­kęs, pil­vas iš­si­pū­tęs nuo ba­do. Ne­to­li Plun­gės žmo­nės ru­gius pjo­vė, aš ant grio­vio kraš­to at­si­sė­dęs žiū­rė­jau. Nė­ra, kur nuei­ti, nė kal­bos mo­ki, nie­ko. Mo­te­ris, ku­ri paė­mė, par­si­ve­dė į na­mus, nu­mau­dė, pa­mai­ti­no. Kai iš­kra­tė dra­bu­žius, bu­vo pil­na as­la utė­lių.“

Toks bu­vo 1947 me­tų rugp­jū­tis.

Har­cas ta­po Ani­ce­tu

Ge­rie­ji žmo­nės bu­vo Jo­nas ir Zu­za­na Ma­čiuls­kiai iš No­riš­kių kai­mo – nau­jie­ji ber­niu­ko, ne­mo­kė­ju­sio nė žo­džio lie­tu­viš­kai, tė­vai, ne­tu­rė­ję sa­vo vai­kų.

Tė­vas, pri­si­me­na A. Ma­čiuls­kis, jį la­bai pa­mi­lo. Bet ne­tru­kus, už pus­me­čio, lau­kė dar vie­na ne­lai­mė.

J. Ma­čiuls­kis ve­žė gi­ri­nin­ką į miš­ką tik­rin­ti dar­bi­nin­kų ir pa­kliu­vo į pa­sa­lą. Gi­ri­nin­kas at­si­šau­dy­da­mas pa­bė­go, o tė­vą ir ark­lį nu­šo­vė: „Ne­kal­tas žmo­gus pa­puo­lė ant kul­kos...“

Pir­mo­ji A. Ma­čiuls­kio gy­ve­ni­mo nuo­trau­ka – prie glo­bė­jo kars­to. Ki­to­je jos pu­sė­je už­ra­šy­ta da­ta – 1948 me­tų va­sa­rio 24 die­na.

„Stri­bai per sa­vai­tę po du kar­tus atei­da­vo – vo­kie­čių šni­pas. Nors Lie­tu­vo­je aš at­si­dū­riau maž­daug sep­ty­ne­rių. Ir pri­riš­tą šu­nį nu­šo­vė – kad lo­jo. Žiau­rūs lai­kai bu­vo...“ – dar vie­nas po­ka­rio pri­si­mi­ni­mas.

Nors su nau­ją­ja ma­ma ge­rai su­ta­rė, ber­niu­kui tik­ro­sios ma­mos la­bai trū­ko. „Kaip tu gal­vo­ji, koks vai­kas ne­siil­gi ma­mos!“ – vėl ir vėl at­si­dūs­ta A. Ma­čiuls­kis.

„Kaž­ka­da klau­siau, kaip tu pri­si­me­ni sa­vo ma­mą? „Ma­no ma­ma bu­vo švie­si ir gra­ži.“ Ir vis­kas“, – vy­ro at­sa­ky­mą per­sa­ko S. Ma­čiuls­kie­nė.

Per me­tus ber­niu­kas iš­mo­ko lie­tu­viš­kai. Vo­kie­čių kal­bą pa­mir­šo.

Kai­me ber­niu­ką vi­si va­di­no Er­ciu – taip bu­vo leng­viau iš­tar­ti. Ani­ce­to var­dą da­vė nau­jo­ji ma­ma. Su­tei­kė ir pa­var­dę.

Atė­jo lai­kas mo­ky­tis – Vo­kie­ti­jo­je mo­kyk­los slenks­čio ne­bu­vo per­žen­gęs. Rei­kė­jo do­ku­men­tų. Gi­mi­mo me­tus nu­sta­tė gy­dy­to­jų ko­mi­si­ja. A. Ma­čiuls­kis ma­no, kad me­tais pa­sen­di­no. Pa­se įra­šy­tas gim­ta­die­nis rugp­jū­čio 15-ąją – die­ną, kai vai­kas bu­vo ras­tas pa­grio­vy­je.

Mo­kyk­lą pra­dė­jo lan­ky­ti Plun­gė­je. Nuot­rau­ko­je A. Ma­čiuls­kis – jau bai­gęs ant­rą kla­sę. Sto­vi ša­lia mo­ky­to­jos, ku­ri ber­niu­ką la­bai my­lė­jo.

„Vai­kai ži­no­jo, kad vo­kie­tu­kas. Fri­cu, kuo tik ma­nęs ne­va­di­no...“

Il­gai mo­ky­tis ne­te­ko – bai­gė tik še­šias kla­ses. Ma­ma bu­vo vie­na, rei­kė­jo pa­ra­mos, tad išė­jo dirb­ti į ko­lū­kį.

Prieš ka­riuo­me­nę iš­si­lai­kė tei­ses – vai­ruo­to­ju dir­bo iki 72 me­tų.

Ka­riuo­me­nė­je bu­vo jau tik lie­tu­vis – praei­ties nie­kas ne­ži­no­jo.

Ne­sėk­min­gos paieš­kos

S. Ma­čiuls­kie­nė dar iš paaug­lys­tės pri­si­me­na: kai ei­da­vo į šo­kius, ži­no­jo, kad Ani­ce­tas – vo­kie­tu­kas. Vi­sas kai­mas šne­kė­da­vo: „Vo­kie­tu­kas“.

„Ir vi­sa Plun­gė ži­no­jo“, – pa­pil­do žmo­nos pa­sa­ko­ji­mą vy­ras. Kai rei­kė­jo gau­ti be­glo­bių vai­kų sta­tu­są, kai­my­nai teis­me pa­liu­di­jo: tik­rai vo­kie­tis, tik­rai „vil­ko vai­kas“.

S. Ma­čiuls­kie­nė apie „vil­ko vai­kus“, Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, pir­mą kar­tą iš­gir­do per ra­di­ją.

„Ani­ce­tai, tau rei­kia žiū­rėt“, – pa­ra­gi­no vy­rą. „Tu man ne­pri­mink, aš ne­ga­liu kal­bėt“, – toks bu­vo at­sa­ky­mas. Rei­kė­jo tre­jų me­tų, kad A. Ma­čiuls­kis ryž­tų­si at­si­gręž­ti į praei­tį.

Su­dik­ta­vo žmo­nai pri­si­mi­ni­mus – gy­ve­ni­mas til­po į pu­sant­ro pus­la­pio.

Vai­kys­tės ieš­ko­jo ir Šiau­liuo­se, ir Ka­ra­liau­čiu­je. Siun­tė už­klau­sas į Vo­kie­ti­ją, Rau­do­ną­jį Kry­žių, vo­kie­čių spau­dą. Iš men­ku­čių ga­ba­liu­kų ban­dė kli­juo­ti gy­ve­ni­mą, bet ne­pa­vy­ko ras­ti nei ar­ti­mų­jų, nei sa­vo na­mų.

Di­džiau­sias rū­pes­tis ir skaus­mas – dėl pa­lik­to bro­lio.

„Bu­vo pe­rio­das, kai su­rink­tus vai­kus ve­žė į Vo­kie­ti­ją, į Ru­si­ją. Gal bro­lis iš­vež­tas, gal mi­ręs, o gal ir Lie­tu­vo­je? Tur­būt jo pa­var­dė pa­keis­ta. Juk aš be­veik nie­ko neat­si­me­nu, o jis bu­vo dar dve­jais me­tais jau­nes­nis...“ – svars­to A. Ma­čiuls­kis.

„Kiek mes esa­me var­gę, ieš­ko­ję! Jo tė­vas tur­būt žu­vo, o ma­ma – varg­šė, kas ten žiū­rė­jo, su mo­te­ri­mis da­rė, ką no­rė­jo. Esa­me priė­ję prie iš­va­dos: jei nors vie­na pa­var­dės rai­dės pa­si­kei­tė, jau ir ne­ga­li su­ves­ti ga­lų, o gal pa­var­dė ir vi­sai ne ta. Va­žia­vo­me į su­si­ti­ki­mą Ka­ra­liau­čiu­je su at­vy­ku­siais vo­kie­čiais – nie­kas ne­pri­si­mi­nė to­kios pa­var­dės. Taip ir din­go vis­kas“, – sa­ko S. Ma­čiuls­kie­nė.

Dirb­da­mas A. Ma­čiuls­kis daž­nai va­ži­nė­da­vo į Ka­ra­liau­čių ir vis su­kda­vo ra­tus po mies­tą, ti­kė­da­ma­sis ką nors at­pa­žin­ti. Vė­liau va­žia­vo ir su na­miš­kiais.

„Kai pir­mą kar­tą ten nu­vy­ko­me, klau­siau, ko tu va­žiuo­ju į aną pu­sę? Jis sa­kė: „Ma­ne tie­siog trau­kia į tą pa­jū­rį. Trau­kia ir vis­kas“, – pri­si­me­na žmo­na.

„Gal kaž­ko­kia nuo­jau­ta?“ – svars­to A. Ma­čiuls­kis. Jam pa­vy­ko ras­ti vo­kie­čių pa­sta­ty­tą kry­žių ten, kur bu­vo ma­si­nė kap­vie­tė.

A. Ma­čiuls­kis su žmo­na ne kar­tą lan­kė­si Vo­kie­ti­jo­je. Šyp­so­si tu­rįs ir vo­kie­čiui bū­din­gų sa­vy­bių: yra la­bai tvar­kin­gas. Jam kiek­vie­nas daik­tas tu­ri tu­rė­ti pa­va­di­ni­mą ir sa­vo vie­tą. Ko­lek­ty­vi­nį so­dą su­si­tvar­kė taip, kad bliz­ga.

Ma­čiuls­kiai bu­vo ga­vę pa­siū­ly­mą gy­ven­ti Vo­kie­ti­jo­je, bet griež­tai at­si­sa­kė – ne­pri­tap­tų. Tu­ri pa­žįs­ta­mų, ku­rie sa­ko: „Pa­bū­na­me Vo­kie­ti­jo­je, bet va­sa­rą trau­kia­me į Lie­tu­vą.“

Pra­šo pa­gal­bos

S. Ma­čiuls­kie­nė ži­no dau­gy­bę „vil­ko vai­kų“ li­ki­mų – ir be­vil­tiš­kų, ir pa­si­bai­gu­sių lai­min­gai – šei­mų su­si­ti­ki­mu.

„Vil­ko vai­kų“ vis mąž­ta: Lie­tu­vo­je gy­ve­no 284, da­bar – tik 39. Klai­pė­do­je bu­vo 18, li­ko tik 4, ir Šiau­liuo­se 4, Tau­ra­gė­je – 17 žmo­nių.

„Ne­la­bai, ne­la­bai links­mas gy­ve­ni­mas“, – vis at­si­dūs­ta A. Ma­čiuls­kis. Kai rei­kė­jo kal­bė­ti Že­mai­čių dai­lės mu­zie­ju­je, Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cent­ro Oku­pa­ci­jos ir lais­vės ko­vų mu­zie­jaus pa­reng­tos pa­ro­dos „Vil­ko vai­kai: duo­nos ke­liu iš Ry­tų Prū­si­jos į Lie­tu­vą 1945–1948“ ati­da­ry­me, sa­ko jau­tę­sis lyg ak­me­nį pra­ri­jęs – žo­džio ne­ga­lė­jo iš­tar­ti. Pri­si­min­ti vai­kys­tę – la­bai sun­ku.

Vy­ras ži­no, kad kai ku­riems „vil­ko vai­kams“ į dra­bu­žius įsiū­da­vo po­pie­riu­ką su var­du, pa­var­de ir gi­mi­mo me­tais. Jis to­kio „do­ku­men­to“ ne­tu­rė­jo.

S. Ma­čiuls­kie­nė „vil­ko vai­kų“ su­va­žia­vi­muo­se ste­bi, ar nė­ra pa­na­šaus vy­ro į jos Ani­ce­tą. Vy­ko į Kau­ną su­si­tik­ti su vie­nu iš jų, jis pri­si­mi­nė sa­vo kraš­tą. Gal­vo­jo, gal ki­lę iš ten pat? Pa­sa­ko­ji­mai ne­su­ta­po.

S. Ma­čiuls­kie­nei įstri­go is­to­ri­ja, kai vie­ną „vil­ko vai­ką“ gi­mi­nės su­si­ra­do pa­gal ap­ga­mą. „O aš nė ap­ga­mo ne­tu­riu! – sa­ko A. Ma­čiuls­kis. – La­bai sun­kūs po­pie­riai.“

Li­ko tik ma­žy­tė vil­tis: gal kas pri­si­me­na ar yra gir­dė­jęs Šiau­liuo­se pa­lik­to ma­žo švie­siap­lau­kio ber­niu­ko Alf­re­do is­to­ri­ją? Gal kas nors at­si­lieps – bet ko­kia de­ta­lė gy­ve­ni­mo dė­lio­nė­je la­bai svar­bi.

Ar A. Ma­čiuls­kis daž­nai pa­gal­vo­ja, kaip bū­tų su­si­klos­tęs gy­ve­ni­mas, jei­gu...?

„Tas jei­gu praė­jo pro šo­ną, – nu­ty­la. Ir po aki­mir­kos pa­kvie­čia – Ei­nam, pa­ro­dy­siu anū­kus, tu­riu vi­są sie­ną jų nuo­trau­kom nu­ka­bi­nęs.“

Plun­gė­je gy­ve­nan­čiam Ani­ce­tui Ma­čiuls­kiui skau­du pri­si­min­ti vai­kys­tę

Komentarai

žemaitis    Šeš, 2019-12-28 / 20:06
Buvau parodoje ŽDM labai skaudi rytų Prūsijos istorija ir jos gyventojų, 'vilko vaikų' likimai.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.