Naujausios
Vokietijoje gyvenantys šiauliečiai pratęsia vaikystę
„Į Vokietiją išvykome pakankamai anksti, kad galėtume puikiai išmokti svetimą kalbą ir greitai prisitaikyti naujoje šalyje, tačiau per vėlai, kad galėtume užmiršti tą gražų žodį – Lietuva“, – sako grafikos dizainerė ir iliustratorė Indrė Bergner ir bardas Karolis Špinkis. Šiauliuose praleista vaikystė jaunus kūrėjus įkvėpė išleisti iliustruotą knygelę vaikams.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Filmai ir kavinukė ant ratų
Šiauliečiai vaikystę, praleistą Lietuvoje, vadina turtu ir jį labai brangina. Ji tapo vienu iš įkvėpimų vaikiškai knygelei.
Knygelės idėja gimė 2013 metų vasarą, I. Bergner ieškojo dizaino studijų baigiamojo darbo temos. „Norėjau padaryti kažką daugiau nei tik baigiamąjį darbą, kažką prasmingesnio, kažką, kuo galima pasidalyti ir su kitais“, – sakė Indrė.
Nutarę sujungti abiejų veiklas ir mintis į bendrą kūrinį, ieškojo temų bei motyvų knygelei. Karolis sukūrė daineles ir pasakas, o Indrė jas iliustravo ir sumaketavo knygą.
1000 vienetų tiražu atspausdintą knygelę „Visi mes esame vaikai“ autoriai šį rudenį pristatė kartu su Karolio koncertais keliuose Lietuvos miestuose, o šiuo metu keliauja po Vokietijos lietuvių bendruomenes.
„Šiaulių kraštui“ Indrė ir Karolis papasakojo apie vaikystės privalumus ir meilę gimtinei.
– Kaip atsidūrėte Vokietijoje, ką ten veikiate, kuo užsiimate?
Indrė (24 m.):
– Su mama ir tėčiu atvykome gyventi į Vokietiją prieš devynerius metus. Turime vokiškų šaknų, o ir pati šalis visada mus kažkuo traukė, tad daugelį metų tai buvo mūsų svajonė, kurią pavyko įgyvendinti. Baigusi vokišką gimnaziją, baigiau dizaino studijas Niurnberge. Šiuo metu savarankiškai dirbu grafikos dizainere ir iliustratore, su Karoliu gyvename Leipcige, ten kartu įgyvendiname bendras idėjas.
Karolis (23 m.):
– Į Vokietiją su tėvais atvykau prieš vienuolika metų, dėl čia mamai atsivėrusių geresnių darbo perspektyvų. Užbaigęs vokišką gimnaziją dirbau filmų aikštelėse, pats kūriau filmus. Po to iškeliavau pamatyti pasaulio, o grįžusį apėmė ūpas kurti dainas.
Vien iš dainų neišgyvensi, tad pasistačiau margą kavinukę ant ratų ir pardavinėju kavą bei pyragą Leipcigo parke. Pastaruoju metu su Indre daug keliaujame su knygele ir koncertais.
– Papasakokite apie savo šiaulietiškas šaknis. Kokie ryškiausi vaikystės, jaunystės prisiminimai, susiję su šiuo miestu?
Karolis:
– Abu gimėme Šiauliuose, čia kiekvieną kartą mielai sugrįžtame, kai svečiuojamės Lietuvoje. Kadangi Šiauliuose užaugome ir praleidome visą vaikystę, išvykdami pasiėmėme pilną lagaminą gražių prisiminimų ir akimirkų.
Aš didelę dalį vaikystės praleidau Ginkūnų kaime, netoli Šiaulių. Ten kasdien laksčiau su draugais, kurie dar ir dabar yra mano tikri draugai. Iki septintos klasės lankiau Stasio Šalkauskio vidurinę mokyklą, su ja iki šiol sieju šiltus prisiminimus – jaukias pamokas ir vaikus mylinčius mokytojus. Šie ir daugelis kitų prisiminimų yra įamžinti mano dainose.
Indrė:
– Mane vis dar aplanko keistai malonus, paslaptingas jausmas, kai einu pro Šiaulių dramos teatrą. Mane tėvai ten labai dažnai vesdavosi. Iki dabar atsimenu tą šventišką nuotaiką, džiugesį, einant į spektaklį, smalsumą, kai nuskamba trys gongai ir jaudulį, kai, prieš prasidedant spektakliui, prigęsta šviesos...
Knygoje – lietuviški gamtos motyvai
– Galbūt kurią nors dalį iš savo vaikystės dienų perkėlėte į knygelę vaikams?
Indrė:
– Galima sakyti, jog knyga „Visi mes esame vaikai“ – tai mūsų vaikystės atspindys. Į ją sudėjome gražiausius jausmus, kurių prisisėmėme gyvendami Lietuvoje, ir visas svarbiausias vertybes, kurių mus mokė seneliai ir tėvai.
Mums tikriausiai įtaką darė knygelės, kurias skaitėme ir kurios mums taip patiko, mokėjome jas atmintinai – A. Preiseno „Linksmi Naujieji metai“ ar E. Mieželaičio „Zuikis puikis“. Dar ir dabar žavimės jų nuostabiais eiliuotais tekstais, nuoširdžiomis iliustracijomis. Prie mūsų gražios vaikystės taip pat prisidėjo ir Keistuolių teatro nuostabūs spektakliai bei muzika.
Vaikystėje abu labai daug laiko praleidome gamtoje, todėl ir knygos turinys susideda iš lietuviškos gamtos motyvų bei personažų, kurie mus supo, žavėjo, kai buvome maži: gandrai, laukinės katės, grybai, pievos, miškai, Baltijos jūra, marios bei kopos...
Tad mūsų vaikystė – tai mūsų dabartinis idėjų šaltinis.
– Esatę sakę, jog šiuolaikinėse vaikų knygose pasigendate tikrųjų vertybių. Kokių?
Karolis:
– Natūralumo. Tikrumo. Kuklumo. Mūsų akimis, vis daugiau knygelių taikosi paviršutiniškai sudominti vartotojus ir praranda mokamąją bei dvasinę vertę.
Vaikų nereikia nuvertinti. Jie puikiai supranta ir rimtesnes, gilesnes istorijas. Jiems nereikia visų vaivorykštės spalvų ir visų miško gyventojų viename puslapyje, kad knyga būtų įdomi. Vaikai įžvelgia visko daugiau negu mes, suaugusieji.
Žinoma, yra tikrai daug puikių lietuvių autorių, kurie istorijas vaikams rašo su meile, norėtųsi, kad visos knygos būtų tokios.
– Kaip jums patiems pavyksta išlaikyti meilę savo tėvynei gyvenant užsienyje?
Indrė:
– Su Tėvyne sieja vaikystės prisiminimai, juos labai branginame. O jei ką nors be galo brangini, tai meilė lieka savaime, nereikia stengtis jos išlaikyti.
– Ar Lietuvoje jaučiatės svečiai?
Karolis:
– Didžiąją dalį mūsų socialinio gyvenimo susikūrėme svetur, tad Lietuvoje jaučiamės svečiais. Sugrįžti visada smagu, tikimės, jog mūsų veikla ir ateityje leis mums kuo dažniau aplankyti gimtinę, bendradarbiauti su tautiečiais.
Emigracijos tema išsemta
– Knygelę pristatote Vokietijos lietuvių bendruomenėse ir Lietuvoje. Ar vaikų reakcijos į knygelę, dainas skirtingos?
Indrė: – Kiekviename koncerte susikuria skirtinga nuotaika. Ir Lietuvoje, ir Vokietijoje koncerto metu vaikai įdėmiai klauso dainose slypinčių istorijų. Žinoma, atsiranda vienas kitas išdykėlis, tačiau tos baimės, kad Karolio dainos galėtų būti per sudėtingos pradinio mokyklinio amžiaus vaikams, jau seniai nebeliko.
Pati knygelė ypatinga savo natūraliomis spalvomis. Įdomu tai, jog tėveliai kartais nusprendžia, kad ši knyga yra per niūri, tačiau dar nė vienas vaikas nepasigedo joje spalvingumo. Įdėmiai apžiūrinėdavo iliustracijas, kartais net patys, neskaitę teksto, pagal jas pradėdavo kurti istorijas.
– Knygelę pavadinote „Visi mes esame vaikai“. Ar patys jaučiatės vaikais?
Indrė:
– Vaikystė mums daro įtaką ir lydi visą gyvenimą. Suaugusiųjų pasaulis yra tik vaikystės pratęsimas. Vaikai mąsto laisvai, jų pavydėtinai neribota vaizduotė. Vaikai tiesiog ima ir daro.
Mes taip pat imame ir darome, nebijome įgyvendinti savo įdėjų. Džiaugiamės, kaip gražiai teka saulė, kaip greitai auga augalai, kaip linksmai dainuoja paukščiai, kiek daug kankorėžių miške ir kokie jie visi skirtingi! Tol, kol gebėsime džiaugtis šiais paprastais dalykais, nevadinsime savęs suaugusiais.
– Prieš ketverius metus Karolis yra sukūręs filmą emigracijos tema. Ką svarbiausia šia tema norite pasakyti? Ar ši tema vis dar aktuali?
Karolis:
– Žinoma, ši tema buvo ir yra aktuali. Mums ji taip pat kurį laiką buvo itin svarbi, tačiau kažkada jautiesi ta tema jau viską pasakęs, ateina laikas ją padėti į lentyną.
Kai radome vienas kitą, atsirado naujų tikslų, naujų idėjų, naujų temų. Su kiekviena diena atrandame vis daugiau ir daugiau minčių, kaip savo gyvenime galime suteikti džiaugsmo ne tik sau, bet kartu ir kitiems, kaip savo darbais sukurti kažką gražaus, kas liktų mūsų vaikams ir vaikų vaikams.
Asmeninės nuotr.
KNYGELĖ: Pasak dizainerės ir Iliustratorės Indrės Bergner, kai kurie tėveliai sakydavo, jog knyga per niūri, tačiau dar nė vienas vaikas nepasigedo joje spalvingumo – įdėmiai apžiūrinėdavo iliustracijas, kartais net neskaitę teksto pagal jas pradėdavo kurti istorijas.
KŪRĖJAI: Vokietijoje gyvenantys šiauliečiai, grafikos dizainerė ir iliustratorė Indrė Bergner ir bardas Karolis Špinkis, išleido pasakų knygelę vaikams, kurioje puoselėja meilę gamtai, tėvynei, šeimai.
BARDAS: Bardas Karolis Špinkis ne tik kuria dainas, muzikuoja, bet ir kuria filmus.