Ypatingi žaislai, saugantys prisiminimus

Vis­kas pra­si­dėjo nuo do­vanėlės drau­gei

Giedrę visą gy­ve­nimą lydė­jo pie­ši­mas ir meilė med­žiui. Užau­gu­si bal­di­ninkų šei­mo­je ir su­kūru­si sa­vo šeimą, to­li nuo med­žio ga­mi­nių ne­pabė­go. Bai­gu­si in­ter­je­ro di­zai­no stu­di­jas ir nuo pat ma­žumės būda­ma kūry­bin­ga, tu­rin­ti dau­gybę idėjų, kurį laiką sėkmin­gai dir­bo baldų pro­jek­tuo­to­jos darbą. Bet, kaip tei­gia pa­ti pa­šne­kovė, kas tu­ri pra­džią, va­di­na­si, tu­ri ir pa­baigą.
Daž­niau­siai vi­si ge­ri da­ly­kai nu­tin­ka ne­pla­nuo­tai ir ne­tikė­tai. Taip at­si­ti­ko ir šį kartą. Ly­giai prie­š ke­tu­ris me­tus, norė­da­ma nu­ste­bin­ti my­limą ki­tur gy­ven­ti iš­vyks­tan­čią draugę, plun­giškė nu­tarė pa­do­va­no­ti jai sa­vo pa­čios rankų dar­bo ga­minį. Il­gai su­kti gal­vos, kas tai galėtų būti, tik­rai ne­reikė­jo. Pieš­ti mokė­jo to­bu­lai, o me­die­nos gau­ti bu­vo ne­sudė­tin­ga, tad jos su­kur­ta ir de­ko­ruo­ta me­dinė ka­ladėlė bu­vo ne tik ori­gi­na­li, ta­da dar ne­ma­ty­ta, bet ir il­gaam­žė bei šird­žiai mie­la do­va­na.
Da­bar ją pri­si­mi­nu­si Giedrė ne­ju­čia nu­si­šyp­so, nes per tuos me­tus ge­ro­kai iš­to­bu­li­no ka­ladė­lių api­pa­vi­da­li­nimą. Bet juk vi­sa­da būna pir­mas bly­nas, o ši­tas, be­je, net ir la­bai ne­pris­vi­lo.
„Pa­ma­čiu­si, kad pa­vy­ko pui­kiai, ta­ry­tum ir pa­ti už­si­ka­bi­nau. Norė­jau da­ry­ti dar ir dar. O po to jau ra­tas už­si­su­ko tie­siog sa­vai­me, – šyp­so­si pri­si­mi­nu­si. – 
Pa­matė tą ma­no darbą vie­ni drau­gai, tuoj pat už­si­norė­jo ir jie, ir dar ki­ti. Taip vie­nas po ki­to pa­si­pylė už­sa­ky­mai. Kaž­ko­kios rek­la­mos net ne­reikė­jo – žmonės pa­siek­da­vo ma­ne vie­ni per ki­tus da­lin­da­mie­si ta ži­nia. Su­ko­si min­tys tik, kaip čia tos me­die­nos dau­giau gau­ti.“
To­ji kūry­binė lieps­na neišblė­so ir gi­mus pir­mam sūnui. Giedrė ne­sle­pia, kad su­de­rin­ti mo­ti­nystę ir mėgiamą veiklą bu­vo su­dėtin­ga, bet nėra nie­ko ne­įma­no­ma, ypač jei­gu kaž­ko trokš­ti vi­sa šir­di­mi.


Pre­ci­ziš­kas dar­bas ir ko­kybė

Veik­li mo­te­ris vi­sa­da mėgo krapš­ty­tis po na­mus, čia vieną kampą at­nau­jin­da­ma, čia kitą. Sa­vo gy­ve­ni­mo ak­tua­li­jo­mis, įvai­rio­mis te­mo­mis mie­lai da­lin­da­vo­si so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, taip gimė jos tink­la­raš­tis „Su­ku lizdą“, kur vietą ra­do ir jos darbų nuo­trau­kos.
„Man yra la­bai svar­bu natū­ra­lu­mas ir ži­no­ji­mas, kad į pa­saulį neat­ne­šiu dar vie­nos šiukšlės, – to­kių prin­ci­pu tiek gy­ve­ni­me, tiek kūry­bo­je va­do­vau­ja­si plun­giškė. – Da­bar žaislų rin­ka pa­sau­ly­je yra did­žiulė. Kur be­paž­velg­si – vi­sur tik plas­ti­kas. Todėl la­bai at­sa­kin­gai žiū­riu į sa­vo ga­mi­nių ko­kybę. Rink­da­ma­si med­žia­gas jiems va­do­vau­juo­si pa­pras­ta tai­syk­le – lyg rink­čiau­si sa­vo pa­čios vai­kams.“
Pak­laus­ta, kiek lai­ko trun­ka pa­ts kūry­bi­nis pro­ce­sas – nuo me­dinės ka­ladėlės išp­jo­vi­mo iki ji pa­sie­kia pirkėją, mo­te­ris gi­liai at­si­dūsta. Pa­sak jos, tai il­gas ir su­dėtin­gas pro­ce­sas, vin­giuo­jan­tis ke­liais eta­pais. Visų pir­ma, vy­ras išp­jau­na ka­ladė­les. Po to rei­kia la­bai kruopš­čiai su švit­ri­niu po­pie­riu­mi nu­šli­fuo­ti vi­sas briau­nas, kiek­vieną kraš­telį, kad būtų ma­lo­nu paim­ti į ranką. Praė­jus visą šį dul­kių etapą, ka­ladėlė da­žo­ma, de­ko­ruo­ja­ma, džio­vi­na­ma, alie­juo­ja­ma.
Pats pa­sku­ti­nis štri­chas yra siun­ti­nio pa­kuotė, į ku­rią mo­te­ris ir­gi žiū­ri at­sa­kin­gai. Sa­vo rank­dar­bius sa­ko pa­kuo­jan­ti nau­do­da­ma ir ant­ri­nes ža­lia­vas, taip sten­gian­tis tau­so­ti ap­linką bei pa­nau­do­ti tai, kas gu­li po ran­ka, nie­ko neiš­me­tant.
Kiek­vie­nas jos su­kur­tas ga­mi­nys yra vie­ne­ti­nis. „Ki­to to­kio pa­čio tik­rai nie­kur ne­ra­sit, o ir man pa­čiai ne­būtų įdo­mu kar­to­tis. Ma­no ka­ladėlės tu­ri ne­tgi sa­vo pa­są. Jis da­ro­mas kiek­vie­nam klien­tui as­me­niš­kai, už­ra­šau, kam ka­ladėlės skir­tos, ka­da bu­vo pa­ga­min­tos, ko­kia prie­žiū­ra ir pa­na­šiai.“
Sup­ran­ta­ma, kad to­kios per­so­na­li­zuo­tos do­va­nos nie­kam ki­tam ne­įteik­si – ji ku­ria­ma konk­re­čiam už­sa­ko­vui. Pa­sa­ko­da­ma apie tai Giedrė pri­si­minė vieną daug nervų kai­na­vusį, ta­čiau sėkmin­gai pa­si­bai­gusį nu­ti­kimą. Kartą iš­siuntė dvi siun­tas ka­ladė­lių klientėms, ku­rių laukė krikš­tynų šventės, ir, pa­si­ro­do, su­pai­nio­jo, kam ku­ri skir­ta. Vie­na laimė, kad abi mo­te­rys bu­vo iš to pa­ties mies­to ir ge­ra­no­riš­kai pa­čios ap­si­keitė gau­tais siun­ti­niais.


Tar­si šei­mos re­lik­vi­ja

Pak­laus­ta, kaip ap­si­sprend­žia, ko­kiais raš­tais ar pie­ši­niais de­ko­ruo­ti ka­ladė­les, Giedrė sa­ko, kad vi­sa­da sten­gia­si įsik­lau­sy­ti į klientų no­rus ir lūkes­čius. An­tai da­bar la­bai pa­klau­sios ka­ladėlės su vaikų var­dais – jas ta­po po­pu­lia­ru do­va­no­ti gim­ta­die­nių ar krikš­tynų pro­ga, nau­do­ti fo­to­se­si­joms ar tie­siog pa­puoš­ti na­mus.
Mo­te­ris su­lau­kia ir pra­šymų iš at­si­ųstų fo­tog­ra­fijų per­pieš­ti vaikų vei­dus, jų my­li­mus žais­lus ar net au­gin­ti­nius, įam­žin­ti gi­mi­mo datą. Kar­tais jos kur­tos ka­ladėlės tar­nau­ja ir kaip mo­ko­mo­ji prie­monė, mat ant jų mo­te­ris nu­pie­šia abėcėlę. Toks do­va­no­tas ka­ladė­lių rin­ki­nys ne tik džiu­giną akį ir širdį, bet ir pa­si­tar­nau­ja vai­ku­čiui mo­ki­nan­tis pa­žin­ti rai­des, dėlio­ti pir­mus žo­de­lius. Ne vel­tui juk sa­ko­ma, kad pa­ts ge­riau­sias moks­las yra žai­di­mo for­ma.
Be ka­ladė­lių Giedrė ga­mi­na ir gi­mi­mo met­rikė­les, gir­lian­das, lėly­tes, smil­kalų sto­ve­lius ir ki­tus pa­sa­kiš­ko gro­žio dar­bus. Me­di­nių žaislų ir in­ter­je­ro de­ta­lių iš­lie­ka­mo­ji vertė, anot pa­šne­kovės, yra tie­siog ne­įkai­no­ja­ma. Mo­čiutės anū­kui pa­do­va­no­ta to­kia do­va­na iš­liks ir jo vai­kams bei anū­kams, bus per­duo­da­ma iš kar­tos į kartą, nu­guls į pri­si­mi­nimų dėžu­tes. „Kaip šian­dien vin­ta­žo med­žio­to­jai ieš­ko įvai­rių senų daiktų, taip po dau­gybės metų galbūt ieš­kos ir ma­no ka­ladė­lių“, – svars­to me­ni­ninkė.


Idėjų – nors ve­ži­mu vežk

„Daž­niau­siai dir­bu nak­ti­mis. Ta­da būna lai­kas sau, kai ga­liu nie­kie­no ne­truk­do­ma me­di­tuo­ti, pa­mirš­ti vi­sas bėdas ir rūpes­čius“, – sa­ko Giedrė. O štai jos die­nos pra­bėga laiką leid­žiant su vai­kais, už­sii­mant namų ruo­ša ir... tar­puo­se tarp bui­ties rūpes­čių spėjant po­pie­riu­je iš­gul­dy­ti vi­sas gims­tan­čias idė­jas, ką nau­jo su­kur­ti, pa­ga­min­ti, pa­to­bu­lin­ti, pa­si­ūly­ti sa­vo klien­tams. „Oi, kad kas duotų dau­giau va­landų pa­ro­je“, – juo­kia­si ji.
O kaip vai­kai žiū­ri į ma­mos darbą? Giedrė sku­ba pa­sa­ko­ti, ko­kius šau­nius du pa­gal­bi­nin­kus tu­rin­ti na­muo­se. Ber­niu­kai ir pa­tys daug pie­šia, ku­ria. Mie­lai ir ma­mos ka­ladė­les „pa­gra­žintų“, jei tik ji leistų. Bet čia gelbs­ti Giedrės spe­cia­liai tam rei­ka­lui pa­ga­min­ti me­di­nukų rin­ki­niai, ku­riuos ga­li de­ko­ruo­ti ir pa­tys ma­žiau­sie­ji. Rei­kia tik dažų ir fan­ta­zi­jos. Ko jau ko, o jos Bud­ginų at­ža­loms tai tik­rai ne­trūksta. Nie­ko čia dau­giau ir ne­pri­dur­si – au­ga jau­nie­ji ta­len­tai.
Plun­giškė pa­si­džiaugė tu­rin­ti ir di­delį vy­ro pa­lai­kymą. Rei­kia su­tik­ti, turbūt ne kiek­vie­nas būtų pa­ten­kin­tas, na­muo­se radęs krūva me­die­nos, kalną dul­kių ir dažų in­de­lių dau­giau nei vir­tuvėj prie­sko­nių.
„Vy­ras ži­no, kad aš be kūry­bos ne­ga­liu. Ir tai yra ma­no sva­jo­nių dar­bas, kurį su­si­kūriau pa­ti“, – tei­gia Giedrė, ku­ri po mo­ti­nystės ato­stogų į sa­vo anks­tesnę dar­bo vietą taip ir ne­begrį­žo. Sa­ko, gi­mus vai­kams kaip nie­kad ge­rai pa­ju­tu­si, kaip grei­tai bėga lai­kas. Tai at­nešė su­vo­kimą, jog ne­bėra ka­da ati­dėlio­ti – me­tas sto­tis ant sa­vo pa­čios kojų ir siek­ti sa­vo tikslų. Ši­to ji norėtų pa­linkė­ti ir kiek­vie­nai mo­te­riai – dau­giau drąsos ir ryž­to pil­dy­ti sa­vo sva­jo­nes!