Naujausios
Žemaitis atvyko kartu su nariuotakojais
Žemaitis iš Plungės rajono Gvidas Laukaitis Šiauliuose gyvena nuo rugsėjo vidurio. Jį čia atvedė darbas. Kartu su kolege jis važinėja po regiono mokyklas, darželius ir supažindina vaikus su nariuotakojais: vorais, gyvalazdėmis, tarakonais, maldininkais, skorpionais, šimtakojais. Šiauliuose vaikinas jau įsigijo žemaitišką pasą.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Šiauliuose ieškojo žemaičių
Gvidas nelabai norėjo vykti į Šiaulius, tačiau projekto „Nariuotakojai mokykloje“ tikslas – aplankyti Lietuvos mokyklas ir vaikų darželius.
Baigęs biologijos mokslus Vilniaus universitete ir dar dvejus metus dirbęs įvairiausius darbus sostinėje, vaikinas rado skelbimą, jog Palangoje įsikūręs Insektariumas ieško darbuotojų dirbti su nauju projektu. Taip Gvidas patraukė į Klaipėdą.
„Man gera Klaipėdoje. Ten galiu kalbėti savo kalba. Be to, Klaipėda arčiausiai mano gimtųjų namų“, – sako žemaitis. Prieš atvykdamas į Šiaulius, G. Laukaitis uostamiestyje pragyveno septynis mėnesius.
Aplankęs daugelį vaikų ugdymo įstaigų Klaipėdos krašte, Insektariumo kolektyvas nusprendė, jog reikia vykti į kitus regionus. Taip buvo pasirinkti Šiauliai.
Niekada anksčiau Šiauliuose nebuvęs Gvidas įsivaizdavo, kad vyksta į Žemaitijos miestą, kuriame galės laisvai rokoutis žemaitiškai. Tačiau jau po pirmųjų bandymų suprato, kad žemaitiškas šiauliečių tarmėje vos vienas kitas žodis. Pasak vaikino, čia kalbama kažkokia keista kalba – nei žemaičių, nei aukštaičių, nei bendrine.
Šiauliuose vaikiną nustebino žmonių šaltumas, uždarumas, vairavimo kultūra. „Čia žmonės nerodo posūkių!“ Tačiau Gvidas pastebi, kad už Šiaulių ribų žmonės kur kas šiltesni, vaišingesni, dėmesingesni.
G. Laukaitis – tikras žemaitis. Tik paso neturėjo. Apsigyvenęs Šiauliuose rado čia veikiančią žemaičių kultūros draugiją „Saulaukis“. Neseniai jos organizuotoje sueigoje Gvidui buvo išduotas žemaičio pasas. Negana to, ant Gvido automobilio puikuojasi lipdukas su Žemaitijos herbu.
Gvidas sako, kad žemaičių tarme per šešerius metus, praleistus Vilniuje, mažai bendravo, todėl ji šiek tiek pasimiršo. Vaikinas dabar stengiasi kuo dažniau kalbėti žemaitiškai ir jau treji metai mokosi žemaičių rašto.
Gyvius tempdavo į namus
Gvidą nuo pat vaikystės žavėjo įvairūs gyviai. Namuose vonioje plaukiodavo karosai, žalios varlės. Apie „tradicinius“ gyvūnus: kates, šunis, triušius, Gvidas jau ir nekalba. Nedideliame ūkyje augusiam vaikinui ir karvę teko melžti.
Dar vaikinui labai patinka stebėti paukščius. Jis netgi yra Lietuvos ornitologų draugijos narys, dalyvauja įvairiuose projektuose.
Būdamas paauglys panoro laikyti vorą, tačiau mama pareiškė, kad kai užaugs, tada galės laikyti, ką nori. Svajonė išsipildė, kai Gvidui buvo devyniolika. Būsimasis biologas vos už kelis litus įsigijo Garbaniuotaplaukį paukštėdą. „Gaila, kad tai buvo patinėlis. Jie gyvena trumpiau už pateles. Maniškis gyveno dvejus su puse metų“, – pasakoja Gvidas.
Augina šiuo metu maldininką: „Tai bene egzotiškiausi vabzdžiai. Labai plėšrūs. Jie stebina savo gyvenimo būdu ir elgsena.“
Gvidą žavi ir šnypščiantieji Madagaskaro tarakonai: „Jie yra išskirtinio temperamento, labai išrankūs maistui. Tai bendruomeniniai vabzdžiai, gyvenantys iki penkerių metų.“
Drąsiausi – darželinukai
Rūpintis nariuotakojais, apie juos pasakoti vaikams G. Laukaičiui nėra tik darbas, tai ir jo hobis. „Esu ekstravertas. Aš atsigaunu bendraudamas su žmonėmis“, – sako Gvidas.
Pasak G. Laukaičio, vaikai – ypatinga auditorija. Kartais nelengva būna juos suvaldyti, sudominti. „Labai gerbiu mokytojus. Jie dirba labai atsakingą ir sunkų darbą. O pagal tai, kokį atlyginimą jie gauna, tai tolygu savanorystei.“
Gvidas pastebi, kad dauguma miesto vaikų yra baugštūs. Retas kuris išdrįsta paimti tarakoną ar vorą į rankas. Drąsiausi, pasak vaikino, darželinukai. „Jie dar nesugadinti“, – juokiasi.
Pasak Gvido, rodydami vaikams vorus, gyvalazdes, tarakonus, maldininkus, skorpionus, šimtakojus, ne tik supažindina su šiais įdomiais gyvūnais, bet ir pasakoja apie Lietuvoje gyvenančius nariuotakojus, stengiasi paneigti baimes. „Pavyzdžiui, Lietuvoje yra vos dvi vorų rūšys, kurie galėtų mums perkąsti odą. Likusiems mūsų oda – per stora“, – tikina vaikinas.
Keliaujantis zoologijos sodas
Beveik kasdien, išskyrus savaitgalius ir vaikų atostogas, Gvidas su kolege Erika Švanienė ir dvidešimčia terariumų keliauja po Šiaulių regiono mokyklas ir darželius. Per dieną aplanko po vieną.
Kai nekeliauja, gyvūnai gyvena išnuomotose patalpose. Gvidas sako, kad surasti patalpas, kur būtų galima laikyti vabzdžius, nebuvo lengva. Dauguma patalpų savininkų į tai žiūrėjo skeptiškai.
Kai šiame regione keliaujantis nariuotakojų zoologijos sodas aplankys visus norinčius, keliaus į kitą kraštą. Gvidas sako, kad greičiausiai link Panevėžio.
Niekad anksčiau Šiauliuose nebuvęs Gvidas įsivaizdavo, kad vyksta į Žemaitijos miestą, kuriame galės laisvai „rokoutis“ žemaitiškai.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
BIOLOGAS: Gvidas Laukaitis į Šiaulius atvyko prieš keturis mėnesius. Šnekiam ir bendraujančiam žemaičiui šiauliečiai pasirodė šaltoki.
Asmeninės nuotr.
GYVIAI: Vaikams egzotiniai gyviai, pavyzdžiui, gyvalazdės, kelia didelį susidomėjimą.
BAIMĖ: Vorai, ypač dideli, tokie kaip paukštėdos, daugeliui sukelia baimę.
TARAKONAI: Šnypščiantieji Madagaskaro tarakonai yra išskirtinio temperamento bendruomeniniai vabzdžiai, gyvenantys iki penkerių metų.