Naujausios
„Jeigu nieko nedarysiu, tai ir nepasieksiu“
Jūratę tuometinėje Tverų vidurinėje mokykloje mokę pedagogai turbūt iki šiol prisimena jos aštrų protą, mažoje mokykloje ją išskyrusį iš bendraamžių, tvirtą nuomonę ir nebijojimą pamokų metu paprieštarauti, apsikeisti nuomonėmis net ir su istorijos, politologijos pamokas vedusiu tėvu, tikru eruditu Algimantu Juška.
Todėl niekas nesistebėjo, kad puikiai baigiamuosius egzaminus išlaikiusi abiturientė 2005 m. nesunkiai įstojo į prestižinėmis laikytas žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, vėliau ten pat įgijo tarptautinių santykių magistro laipsnį, Budapešto Vidurio Europos universitete baigė lyčių studijų magistrą. O praėjusių metų liepą buvo paskirta vadovauti pagarbą įvairovei ugdančiam, probleminius žmogaus teisių apsaugos klausimus keliančiam ir pasiūlymus valstybės institucijos teikiančiam Lietuvos žmogaus teisių centrui, kuriame ir prieš tai dirbo.
Bet kad ir koks stiprus buvo žemaitiškas užsispyrimas, atkakliai vedęs į priekį, Jūratei įstojus į universitetą pasitaikydavo momentų, kai tekdavo drąsinti save nesustoti, negalvoti, kad atvykusi į Vilnių iš provincijos yra kažkuo prastesnė už kitus, nesijausti nepatogiai dėl kartais išlendančio žemaitiško akcento.
„Na, lenda tas akcentas – ir tegu, tai jūsų tapatybės dalis, – miestelių ir kaimo jaunimą, dar tik besiruošiantį išvykti studijuoti į didmiesčius, šiandien galėtų padrąsinti Jūratė. –
Kad yra iš miestelio ar kaimo, žmogaus vertė dėl to nesumenksta. Sakyčiau – atvirkščiai: jis turi individualių savybių, kurių neturi kiti, ir gali praturtint visuomenę. Reikia nenuleisti rankų ir negalvoti, kad esu iš kaimo ir nieko nepasieksiu – kaip tik daug pasieksi, jeigu ko ir nemoki – išmoksi.
Štai aš visada galvojau: jei nieko nedarysiu, nieko ir nebus, o juk noriu pamatyti pasaulį, noriu daug ką sužinoti, man įdomu. Nesvarbu, kad gal kažkas ne taip pažiūrės, jei ko nors nemokėsiu. Juk niekada nebus taip, kad visada viską mokėsim. Kiekvienam savo kelią reikia nueiti.“
Nuo studijų metų Vilniuje gyvenanti 35-erių tveriškė pastebi, kad skirstymas į kaimiečius ir ne kaimiečius Lietuvos visuomenėje vis dar gajus. Žinoma, nepaneigsi ir to, kad tam tikras atotrūkis tarp kaimo ir miesto mokyklų yra, bet pašnekovė viliasi, jog politikai pagaliau rimtai pažiūrės į šią problemą ir užtikrins lygesnes galimybes mokytis kaimo, rajono vaikams.
Pradžių pradžia – „Žemaičio“ redakcijoje
J. Juškaitė su šypsena prisimena pirmąją savo žurnalistinės praktikos vietą – „Žemaičio“ redakciją. Gavusi vieną pirmųjų svarbesnių užduočių aprašyti Žemaičių Kalvarijoje vykstančius atlaidus, žalia studenčiokė griebėsi už galvos – nuo ko pradėti, į ką susitelkti? Patirties, įgūdžių dar nebuvo, o straipsnis turėjo atsidurti pirmame puslapyje. Bet sukandusi dantis su užduotimi susitvarkiusi, kaip ir su kita – pakalbinti tuomet politikos padangėje besisukusį skandalingąjį Vytautą Šustauską, atvykusį Plungėn.
„Jis su manim kaip su kokia jauna kvailele pašnekėjo, o aš viską ir surašiau, toks satyrinis tekstas išėjo. Tai jį perskaitęs redaktorius Mėčius pasakė: „Okey, va, dabar suprantu, kad iš tavęs žurnalistė gali išeiti“, – pradžių pradžią prisiminė Jūratė.
Būdama antrame kurse mergina jau dirbo televizijoje, darbų turėjo ir kitur, o baigus magistro studijas žurnalistinis smalsumas, noras išbandyti kažką naujo, iš arti pamatyti kitą kultūrą žemaitę buvo nuvedęs net į Ameriką, Niujorką. Tuomet jau iš ten lietuviškiems portalams rašydavo, laidoms pasakodavo, kas ten, vadinamojoje svajonių šalyje, vyksta.
Trejus metus Niujorke praleidusi tveriškė amerikiečių gyvenimą matė iš labai arti, todėl sako, kad klaidingai manoma, jog ten viskas yra panašiai kaip ir pas mus, Europoje, – panaši kultūra, visi kalba angliškai... Anot jos, taip manantieji atvykę patiria tikrą kultūrinį šoką, nes skirtybių – daug. Visų pirma, ten kitokia bendravimo kultūra: žmonės lyg lengvai užmezga santykius, bet sukurti gilesnį ryšį – sudėtinga.
„Tie patys ginklai – na, kas Lietuvoje jų turi? Mažai kas. O ten jau visai kita situacija“, – apie Ameriką pasakoja pašnekovė.
Jūratę stebino kai kurių amerikiečių požiūris į klimato kaitą: esą apsitversim Niujorką tvorom, mūsų neužlies, o kitur – nors ir tvanas. Ne iš vieno tai yra girdėjusi. Žinoma, Amerika – kontrastų šalis, tad ir žmonių yra įvairių, ne tik toliau savo nosies nematančių, bet ir plačiai mąstančių.
Nusprendė – dirbs Lietuvai
Kontrastų turtinga šalis merginą ir stebino, ir traukė, tad buvo pasvarstymų pasilikti. Tačiau galiausiai nutarė – dirbs dėl Lietuvos ir Lietuvai, ką šiandien ir daro.
Kad iš žurnalistikos pasuks į žmogaus teisių sritį, Jūratė suprato jau Amerikoje. Ten dalyvaudavo įvairiuose socialiniuose judėjimuose, protestuose. O istorija, politika daug domėjosi dar mokykloje, žinoma, tam įtakos turėjo ir istorikas tėtis.
„Kokioj 8-oj klasėj perskaičiau kažkokį lankstinuką ir pradėjau agituoti visus aplink balsuoti už vieną partiją, kuri mano tėvams nelabai patiko. O aš pasiskaičiau ir pradėjau pasakot apie ją visiems iš eilės – giminaičiams, pažįstamiems“, – mokyklos laikus prisimena Jūratė. Sako, konflikto šeimoje dėl to nekilo, o susidomėjimas istorija, politika, Lietuvoje ir pasaulyje vykstančiais įvykiais tik augo.
Baigusi lyčių studijas Budapešte, padirbėjusi žmogaus teisių srityje Lietuvoje, žemaitė įsitikino, kad būtent čia nori būti naudinga. Čia kelerius metus ir dirbo, o praėjusių metų liepą buvo paskirta Žmogaus teisių centro direktore.
„Čia jaučiuosi gerai. Žinau, už ką pasisakau, tai sutampa su mano vertybėmis. Tikiu, kad Lietuva ir toliau eis demokratijos keliu, labiau suprasim žmogaus teises, kad ateity tai nebebus toks didelis baubas“, – tikisi Jūratė.
O šiandien, anot jos, Lietuva tam tikra prasme dar tebesirenka sau kelią. Mat 2004 m.,
įstojus į Europos Sąjungą, labiausiai rūpėjo sutvarkyti gatves ir kelius, gauti įvairias išmokas, o apie demokratines vertybes, žmogaus teises, idealus mažai kas galvojo. Dėl to ir ginčų nekildavo, priešingai nei dabar.
„Lygių galimybių įstatymas buvo priimtas dar prieš įstojant į Europos Sąjungą. Uždrausta diskriminacija dėl lyties, seksualinės orientacijos, amžiaus, negalios ir kitų dalykų. O jei tokį įstatymą priiminėtų šiandien, turbūt kiltų didžiuliai ginčai. Bet tada ėmėm ir priėmėm... Tad tik dabar iš tiesų pradedam suprasti, kur įstojom, kokios čia vertybės ir kas iš to, jei mes tas vertybes diegsim. Kai kuriais atvejais yra per didelio įsibaiminimo, bet žmonės pradėjo matyti, pradėjo diskutuoti. Nors kartais atrodo, kad lygioje vietoje tos diskusijos, pykčiai kyla. Bet kartu tai reiškia, jog žmonės jau mąsto, kokios mūsų vertybės, su kuo mums pakeliui, ar mums gerai toliau likti toj pilkojoj zonoj ir žvalgytis vien į Rytus, ar norim tapti europietiška valstybe.“
Norėjo būti sąžininga su savimi ir kitais
Smurtas prieš moteris, Stambulo konvencija, neapykantos nusikaltimai, antisemitizmas, ksenofobija, LGBT (lesbiečių, gėjų, bioseksualių ir translyčių žmonių) teisės – tai vienos jautriausių temų, apie kurias Žmogaus teisių centro direktorei tenka kalbėti kasdien, bandyti keisti visuomenės požiūrį, o kartais, atrodytų, galva pramušinėti sieną. Ypač daug dėmesio pastaruoju metu skiriama LGBT, vis atidėliojamam Partnerystės įstatymui, apie kurį pradėta kalbėti dar prieš du dešimtmečius.
Jūratė neslepia, kad ir pati priklauso LGBT bendruomenei, jau 9-erius metus gyvena su savo partnere Birute, kartu dalijasi buities džiaugsmais ir rūpesčiais, kuria šeiminius santykius. Kelerius metus kartu netgi buvo priglaudusios tėvų globos netekusius keturis paauglius romus, kuriems tuo metu atstojo šeimą.
Šiandien apie savo seksualinę orientaciją ji gali drąsiai šaukti visai Lietuvai, sako, ne jos charakteriui apsimesti tuo, kuo nėra, kažką vaidinti. Nori būti sąžininga su savimi ir kitais. O paauglystėje, kai dar gyveno Tveruose, šitiek drąsos nebuvo. Ir vėliau, studijuodama sostinėje, būdama homoseksuali nesijautė saugi ir užtikrinta savo valstybėje. Bet po truputį, sako, laikai keičiasi, aplinkiniai į tos pačios poros santykius reaguoja ramiau.
O kaip į tokią žinią reagavo jos pačios tėvai? Žinoma, priėmė ir priima dukrą tokią, kokia ji yra. Tačiau Jūratė atvira – paprasta jiems nebuvo, juk be pačių nuomonės yra ir aplinkinių reakcijos – kaip vertins, ar supras.
„Ir pati įvairių reakcijų iš tų pačių tveriškių esu girdėjusi. Bet labai džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau palaikančių, sveikai žiūrinčių.
Juk tiek Lietuvoj, tiek visam pasauly yra visokių žmonių ir dėl to, kad kažkas yra heteroseksualus arba homoseksualus, niekam grėsmė nekyla. Tai tiesiog – įvairovės dalis, kaip kad yra žmonių rudų ir mėlynų akių, šviesių ir tamsių plaukų...“ – sako Jūratė.
Dėl to pasaulis nesugrius
Prieš prisipažįstant apie savo seksualinę orientaciją viešai, tada jau žinoma tveriškė sako negalvojusi, kokios bus to pasekmės, ar po tokio pareiškimo dar turės darbą, ar gatvėje kažkas kreivai žiūrės, ar ramiai ja galės vaikščioti – tiesiog taip jautė širdis, užteko ir užtenka drąsos būti tuo, kuo iš tiesų yra.
Jūratei tik gaila, kad kartu gyvenančios vienalytės poros šiandien dar negali kurti visaverčio gyvenimo, tvarkyti turtinius santykius, paveldėjimo klausimus, kaip tą gali sutuoktiniai, mat jau dvidešimt metų niekaip nesiryžtama priimti Partnerystės įstatymo.
Per tuos du dešimtmečius, anot jos, žmonėms taip ir nesugebėta paprastai išaiškinti, kad tas įstatymas – joks baubas, kad jį priėmus pasaulis nesugrius, tik palengvės vienalyčių porų gyvenimas. O tiek pasakyti ir užtenka, kad nepagrįstos baimės būtų išsklaidytos.
Kai 2011 m. įsigaliojo Smurto artimoje aplinkoje įstatymas, irgi buvo sakoma, kad pasaulis sugrius, kad šeimos iširs... Bet niekas nei sugriuvo, nei iširo, o atsirado supratimas, kad reikia bausti smurtautoją, reikia mokytis daryti viską, kad to smurto nebūtų“, – pavyzdžiais kalba Žmogaus teisų centro direktorė. Tiesa, vakar J. Juškaitė viešai pasidžiaugė, kad valdančioji dauguma pagaliau ryžosi pristatyti Civilinės sąjungos įstatymą, kuris pasitarnautų poroms, nesudariusioms santuokos.
Žemaitiškos šaknys ir svajonė apie gyvenimą kaime
Jūratė valandų valandas ne tik apie demokratines žmonių teises galėtų kalbėti, bet ir apie istoriją, savąją Žemaitiją, jos praeitį.
„Jei kas nors manęs klausinėja apie Žemaitiją, aš iškart „išsitraukiu“ istorijos pamokėlę. Paaiškinu, kad Lopaičiuose greičiausiai stovėjo kunigaikščio Vykinto pilis, kad Tverai XIII
amžiuje buvo tie, kurie priešinosi Mindaugo bandymams suvienyti Lietuvą, paprastai pasakius – pavergti Žemaitiją, kad žemaičiai ėjo prieš srovę“, – su pasididžiavimo gaidele apie savo kraštą kalba Jūratė. Ir priduria, kad patiems žemaičiams derėtų daugiau reklamuoti Žemaitiją, mat kai kuriems, anot tveriškės, ji tebėra kažkoks egzotinis kraštas.
O kur lankosi, kaip laisvą laiką leidžia pati Jūratė? Geriausias poilsis, sako, būna šeimos sodyboje Širvintų rajone. Žolės pjovimas, daržovių sodinimas, jų priežiūra prie kaimiškų darbų nuo mažens pratusiai Jūratei yra tikra atgaiva.
„Nors būna, praėjus savaitgaliui nebesupranti, ar dirbt, ar pailsėt išvažiavęs buvai“, – juokiasi pašnekovė.
Ramioje kaimo sodyboje, pilnoje šunų ir katinų, ji save įsivaizduoja ir senatvėje. Bet dabar gyvenimas sukasi sostinėje – yra daug reikalingų nuveikti darbų žmogaus teisių srityje.