Žemaitė, kovojanti už Lietuvos žmonių teises

Au­gus­to DIDŽ­GAL­VIO nuo­trau­ka
2021 m. liepą tveriškei Jūra­tei Juškaitei pa­tikė­tos Lie­tu­vos žmo­gaus tei­sių cent­ro di­rek­torės pa­rei­gos
Lie­tu­vos žmo­gaus tei­sių cent­ro di­rek­torę Jūratę Juš­kaitę daž­nai ma­to­me kal­bant per te­le­vi­ziją, gir­di­me per ra­diją, jos nuo­trau­kos mir­ga in­ter­ne­te, tik ar ži­no­me, kad ši drąsi, tvir­tai ant žemės sto­vin­ti ir nuo­lat žmo­gaus tei­sių klau­si­mais pa­si­sa­kan­ti jau­na mo­te­ris – tikrų tik­riau­sia že­maitė, ki­lu­si iš Tverų mies­te­lio?
Jūratė did­žiuo­ja­si, kad jos šak­nys čia, Tve­ruo­se. „Aš vi­sa­da pri­si­sta­tau, kad esu iš se­novės Že­mai­čių sos­tinės, pa­sa­ko­ju, kad Tve­rai XIII am­žiu­je bu­vo pa­si­prie­ši­ni­mo Lie­tu­vos su­vie­ni­ji­mui epi­cent­ras, nes jei­gu ki­ti no­ri kažką apie ma­ne su­pras­ti, tu­ri tą is­to­riją ži­no­ti“, – šyp­so­si kraš­tietė. Ir sa­ko esan­ti įsi­ti­ki­nu­si, kad už drąsą kas­dien būti sa­vi­mi, ne­pails­ta­mai ko­vo­ti už Lie­tu­vai ir jai pa­čiai svar­bias de­mok­ra­ti­nes ver­ty­bes, ei­ti prie­š srovę tu­ri būti dėkin­ga būtent sa­vo že­mai­tiš­kai kil­mei ir cha­rak­te­riui.



„Jei­gu nie­ko ne­da­ry­siu, tai ir ne­pa­siek­siu“

Jūratę tuo­me­tinė­je Tverų vi­du­rinė­je mo­kyk­lo­je mokę pe­da­go­gai turbūt iki šiol pri­si­me­na jos aštrų pro­tą, ma­žo­je mo­kyk­lo­je ją išs­ky­rusį iš bend­raam­žių, tvirtą nuo­monę ir ne­bi­jo­jimą pa­mokų me­tu pa­prieš­ta­rau­ti, ap­si­keis­ti nuo­monė­mis net ir su is­to­ri­jos, po­li­to­lo­gi­jos pa­mo­kas ve­du­siu tėvu, tik­ru eru­di­tu Al­gi­man­tu Juš­ka.
Todėl nie­kas ne­si­stebė­jo, kad pui­kiai bai­gia­muo­sius eg­za­mi­nus iš­lai­kiu­si abi­tu­rientė 2005 m. ne­sun­kiai įsto­jo į pres­ti­žinė­mis lai­ky­tas žur­na­lis­ti­kos stu­di­jas Vil­niaus uni­ver­si­te­te, vėliau ten pat įgi­jo tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ma­gist­ro laipsnį, Bu­da­peš­to Vi­du­rio Eu­ro­pos uni­ver­si­te­te baigė ly­čių stu­dijų ma­gistrą. O pra­ėju­sių metų liepą bu­vo pa­skir­ta va­do­vau­ti pa­garbą įvai­ro­vei ug­dan­čiam, pro­ble­mi­nius žmo­gaus tei­sių ap­sau­gos klau­si­mus ke­lian­čiam ir pa­si­ūly­mus vals­tybės ins­ti­tu­ci­jos tei­kian­čiam Lie­tu­vos žmo­gaus tei­sių cent­rui, ku­ria­me ir prie­š tai dir­bo.
Bet kad ir koks stip­rus bu­vo že­mai­tiš­kas už­sis­py­ri­mas, at­kak­liai vedęs į prie­kį, Jūra­tei įsto­jus į uni­ver­si­tetą pa­si­tai­ky­da­vo mo­mentų, kai tek­da­vo drąsin­ti sa­ve ne­sus­to­ti, ne­gal­vo­ti, kad at­vy­ku­si į Vil­nių iš pro­vin­ci­jos yra kaž­kuo pra­stesnė už ki­tus, ne­si­jaus­ti ne­pa­to­giai dėl kar­tais iš­len­dan­čio že­mai­tiš­ko ak­cen­to.
„Na, len­da tas ak­cen­tas – ir te­gu, tai jūsų ta­pa­tybės da­lis, – mies­te­lių ir kai­mo jau­nimą, dar tik be­si­ruo­šiantį iš­vyk­ti stu­di­juo­ti į did­mies­čius, šian­dien galėtų pa­drąsin­ti Jūratė. –  
Kad yra iš mies­te­lio ar kai­mo, žmo­gaus vertė dėl to ne­su­menks­ta. Sa­ky­čiau – at­virkš­čiai: jis tu­ri in­di­vi­dua­lių sa­vy­bių, ku­rių ne­tu­ri ki­ti, ir ga­li pra­tur­tint vi­suo­menę. Rei­kia ne­nu­leis­ti rankų ir ne­gal­vo­ti, kad esu iš kai­mo ir nie­ko ne­pa­siek­siu – kaip tik daug pa­siek­si, jei­gu ko ir ne­mo­ki – iš­mok­si.
Štai aš vi­sa­da gal­vo­jau: jei nie­ko ne­da­ry­siu, nie­ko ir ne­bus, o juk no­riu pa­ma­ty­ti pa­saulį, no­riu daug ką su­ži­no­ti, man įdo­mu. Nes­var­bu, kad gal kaž­kas ne taip pa­žiūrės, jei ko nors ne­mokė­siu. Juk nie­ka­da ne­bus taip, kad vi­sa­da viską mokė­sim. Kiek­vie­nam sa­vo ke­lią rei­kia nuei­ti.“
Nuo stu­dijų metų Vil­niu­je gy­ve­nan­ti 35-erių tve­riškė pa­ste­bi, kad skirs­ty­mas į kai­mie­čius ir ne kai­mie­čius Lie­tu­vos vi­suo­menė­je vis dar ga­jus. Ži­no­ma, ne­pa­neig­si ir to, kad tam tik­ras ato­trūkis tarp kai­mo ir mies­to mo­kyklų yra, bet pašnekovė vi­lia­si, jog po­li­ti­kai pa­ga­liau rim­tai pa­žiūrės į šią pro­blemą ir už­tik­rins ly­ges­nes ga­li­my­bes mo­ky­tis kai­mo, ra­jo­no vai­kams.


Prad­žių pra­džia – „Že­mai­čio“ re­dak­ci­jo­je

J. Juš­kaitė su šyp­se­na pri­si­me­na pirmąją sa­vo žur­na­lis­tinės pra­kti­kos vietą – „Že­mai­čio“ re­dak­ciją. Ga­vu­si vieną pirmųjų svar­bes­nių už­duo­čių ap­ra­šy­ti Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je vyks­tan­čius at­lai­dus, ža­lia stu­den­čiokė griebė­si už gal­vos – nuo ko pra­dėti, į ką su­si­telk­ti? Pa­tir­ties, įgūdžių dar ne­bu­vo, o straips­nis turė­jo at­si­dur­ti pir­ma­me pus­la­py­je. Bet su­kan­du­si dan­tis su už­duo­ti­mi su­si­tvar­kiu­si, kaip ir su ki­ta – pa­kal­bin­ti tuo­met po­li­ti­kos pa­dangė­je be­si­su­kusį skan­da­lingąjį Vy­tautą Šus­tauską, at­vy­kusį Plungėn.
„Jis su ma­nim kaip su ko­kia jau­na kvai­le­le pa­šnekė­jo, o aš viską ir su­ra­šiau, toks sa­ty­ri­nis teks­tas išė­jo. Tai jį per­skaitęs re­dak­to­rius Mėčius pa­sakė: „Okey, va, da­bar su­pran­tu, kad iš tavęs žur­na­listė ga­li išei­ti“, – pra­džių pra­džią pri­si­minė Jūratė.
Būda­ma ant­ra­me kur­se mer­gi­na jau dir­bo te­le­vi­zi­jo­je, darbų turė­jo ir ki­tur, o bai­gus ma­gist­ro stu­di­jas žur­na­lis­ti­nis smal­su­mas, no­ras iš­ban­dy­ti kažką nau­jo, iš ar­ti pa­ma­ty­ti kitą kultūrą že­maitę bu­vo nu­vedęs net į Ame­riką, Niu­jorką. Tuo­met jau iš ten lie­tu­viš­kiems po­rta­lams ra­šy­da­vo, lai­doms pa­sa­ko­da­vo, kas ten, va­di­na­mo­jo­je sva­jo­nių ša­ly­je, vyks­ta.
Tre­jus me­tus Niu­jor­ke pra­lei­du­si tve­riškė ame­ri­kie­čių gy­ve­nimą matė iš la­bai ar­ti, todėl sa­ko, kad klai­din­gai ma­no­ma, jog ten vis­kas yra pa­na­šiai kaip ir pas mus, Eu­ro­po­je, – pa­na­ši kultū­ra, vi­si kal­ba ang­liš­kai... Anot jos, taip ma­nan­tie­ji at­vykę pa­ti­ria tikrą kultū­rinį šoką, nes skir­ty­bių – daug. Visų pir­ma, ten ki­to­kia bend­ra­vi­mo kultū­ra: žmonės lyg leng­vai už­mez­ga san­ty­kius, bet su­kur­ti gi­lesnį ryšį – su­dėtin­ga.
„Tie pa­tys gink­lai – na, kas Lie­tu­vo­je jų tu­ri? Ma­žai kas. O ten jau vi­sai ki­ta si­tua­ci­ja“, – apie Ame­riką pa­sa­ko­ja pa­šne­kovė.
Jūratę ste­bi­no kai ku­rių ame­ri­kie­čių po­žiū­ris į kli­ma­to kaitą: esą ap­si­tver­sim Niu­jorką tvo­rom, mūsų neuž­lies, o ki­tur –  nors ir tva­nas. Ne iš vie­no tai yra girdė­ju­si. Ži­no­ma, Ame­ri­ka – kont­rastų ša­lis, tad ir žmo­nių yra įvai­rių, ne tik to­liau sa­vo no­sies ne­ma­tan­čių, bet ir pla­čiai mąstan­čių.


Nusp­rendė – dirbs Lie­tu­vai

Kont­rastų tur­tin­ga ša­lis mer­giną ir ste­bi­no, ir traukė, tad bu­vo pa­svars­tymų pa­si­lik­ti. Ta­čiau ga­liau­siai nu­tarė – dirbs dėl Lie­tu­vos ir Lie­tu­vai, ką šian­dien ir da­ro.
Kad iš žur­na­lis­ti­kos pa­suks į žmo­gaus tei­sių sritį, Jūratė su­pra­to jau Ame­ri­ko­je. Ten da­ly­vau­da­vo įvai­riuo­se so­cia­li­niuo­se judė­ji­muo­se, pro­tes­tuo­se. O is­to­ri­ja, po­li­ti­ka daug domė­jo­si dar mo­kyk­lo­je, ži­no­ma, tam įta­kos turė­jo ir is­to­ri­kas tėtis.
„Ko­kioj 8-oj klasėj per­skai­čiau kaž­kokį lanks­ti­nuką ir pra­dėjau agi­tuo­ti vi­sus ap­link bal­suo­ti už vieną par­tiją, ku­ri ma­no tėvams ne­la­bai pa­ti­ko. O aš pa­si­skai­čiau ir pra­dėjau pa­sa­kot apie ją vi­siems iš eilės – gi­mi­nai­čiams, pa­žįsta­miems“, – mo­kyk­los lai­kus pri­si­me­na Jūratė. Sa­ko, konf­lik­to šei­mo­je dėl to ne­ki­lo, o su­si­domė­ji­mas is­to­ri­ja, po­li­ti­ka, Lie­tu­vo­je ir pa­sau­ly­je vyks­tan­čiais įvy­kiais tik au­go.
Bai­gu­si ly­čių stu­di­jas Bu­da­peš­te, pa­dirbė­ju­si žmo­gaus tei­sių sri­ty­je Lie­tu­vo­je, že­maitė įsi­ti­ki­no, kad būtent čia no­ri būti nau­din­ga. Čia ke­le­rius me­tus ir dir­bo, o pra­ėju­sių metų liepą bu­vo pa­skir­ta Žmo­gaus tei­sių cent­ro di­rek­to­re.
„Čia jau­čiuo­si ge­rai. Ži­nau, už ką pa­si­sa­kau, tai su­tam­pa su ma­no ver­tybė­mis. Ti­kiu, kad Lie­tu­va ir to­liau eis de­mok­ra­ti­jos ke­liu, la­biau su­pra­sim žmo­gaus tei­ses, kad atei­ty tai ne­be­bus to­ks di­de­lis bau­bas“, – ti­ki­si Jūratė.
O šian­dien, anot jos, Lie­tu­va tam tik­ra pra­sme dar te­be­si­ren­ka sau ke­lią. Mat 2004 m., 
įsto­jus į Eu­ro­pos Sąjungą, la­biau­siai rūpėjo su­tvar­ky­ti gat­ves ir ke­lius, gau­ti įvai­rias iš­mo­kas, o apie de­mok­ra­ti­nes ver­ty­bes, žmo­gaus tei­ses, idea­lus ma­žai kas gal­vo­jo. Dėl to ir ginčų ne­kil­da­vo, prie­šin­gai nei da­bar.
„Ly­gių ga­li­my­bių įsta­ty­mas bu­vo priim­tas dar prie­š įsto­jant į Eu­ro­pos Sąjungą. Užd­raus­ta disk­ri­mi­na­ci­ja dėl ly­ties, sek­sua­linės orien­ta­ci­jos, am­žiaus, ne­ga­lios ir kitų da­lykų. O jei tokį įsta­tymą prii­minėtų šian­dien, turbūt kiltų did­žiu­liai gin­čai. Bet ta­da ėmėm ir pri­ėmėm... Tad tik da­bar iš tiesų pra­de­dam su­pras­ti, kur įsto­jom, ko­kios čia ver­tybės ir kas iš to, jei mes tas ver­ty­bes diegsim. Kai ku­riais at­ve­jais yra per di­de­lio įsi­bai­mi­ni­mo, bet žmonės pra­dėjo ma­ty­ti, pra­dėjo dis­ku­tuo­ti. Nors kar­tais at­ro­do, kad ly­gio­je vie­to­je tos dis­ku­si­jos, pyk­čiai ky­la. Bet kar­tu tai reiš­kia, jog žmonės jau mąsto, ko­kios mūsų ver­tybės, su kuo mums pa­ke­liui, ar mums ge­rai to­liau lik­ti toj pil­ko­joj zo­noj ir žval­gy­tis vien į Ry­tus, ar no­rim tap­ti eu­ro­pie­tiš­ka vals­ty­be.“


Norė­jo būti sąži­nin­ga su sa­vi­mi ir ki­tais

Smur­tas prie­š mo­te­ris, Stam­bu­lo kon­ven­ci­ja, nea­py­kan­tos nu­si­kal­ti­mai, an­ti­se­mi­tiz­mas, kse­no­fo­bi­ja,  LGBT (les­bie­čių, gėjų, bio­sek­sua­lių ir trans­ly­čių žmo­nių) teisės – tai vie­nos jaut­riau­sių temų, apie ku­rias Žmo­gaus tei­sių cent­ro di­rek­to­rei ten­ka kalbė­ti kas­dien, ban­dy­ti keis­ti vi­suo­menės po­žiūrį, o kar­tais, at­ro­dytų, gal­va pra­mu­šinė­ti sieną. Ypač daug dėme­sio pa­sta­ruo­ju me­tu ski­ria­ma LGBT, vis ati­dėlio­ja­mam Part­ne­rystės įsta­ty­mui, apie kurį pra­dėta kalbė­ti dar prie­š du de­šimt­me­čius.
Jūratė ne­sle­pia, kad ir pa­ti pri­klau­so LGBT bend­ruo­me­nei, jau 9-erius me­tus gy­ve­na su sa­vo par­tne­re Bi­ru­te, kar­tu da­li­ja­si bui­ties džiaugs­mais ir rūpes­čiais, ku­ria šei­mi­nius san­ty­kius. Ke­le­rius me­tus kar­tu ne­tgi bu­vo pri­glau­du­sios tėvų glo­bos ne­te­ku­sius ke­tu­ris paaug­lius ro­mus, ku­riems tuo me­tu at­sto­jo šeimą.
Šian­dien apie sa­vo sek­sua­linę orien­ta­ciją ji ga­li drąsiai šauk­ti vi­sai Lie­tu­vai, sa­ko, ne jos cha­rak­te­riui ap­si­mes­ti tuo, kuo nėra, kažką vai­din­ti. No­ri būti sąži­nin­ga su sa­vi­mi ir ki­tais. O paaug­lystė­je, kai dar gy­ve­no Tve­ruo­se, ši­tiek drąsos ne­bu­vo. Ir vėliau, stu­di­juo­da­ma sos­tinė­je, būda­ma ho­mo­sek­sua­li ne­si­jautė sau­gi ir už­tik­rin­ta sa­vo vals­tybė­je. Bet po tru­putį, sa­ko, lai­kai kei­čia­si, ap­lin­ki­niai į tos pa­čios po­ros san­ty­kius rea­guo­ja ra­miau.
O kaip į to­kią ži­nią rea­ga­vo jos pa­čios tėvai? Ži­no­ma, pri­ėmė ir prii­ma dukrą to­kią, ko­kia ji yra. Ta­čiau Jūratė at­vi­ra – pa­pras­ta jiems ne­bu­vo, juk be pa­čių nuo­monės yra ir ap­lin­ki­nių reak­ci­jos – kaip ver­tins, ar su­pras.
„Ir pa­ti įvai­rių reak­cijų iš tų pa­čių tve­riš­kių esu girdė­ju­si. Bet la­bai džiau­giuo­si, kad at­si­ran­da vis dau­giau pa­lai­kan­čių, svei­kai žiū­rin­čių. 
Juk tiek Lie­tu­voj, tiek vi­sam pa­sau­ly yra vi­so­kių žmo­nių ir dėl to, kad kaž­kas yra he­te­ro­sek­sua­lus ar­ba ho­mo­sek­sua­lus, nie­kam grėsmė ne­ky­la. Tai tie­siog – įvai­rovės da­lis, kaip kad yra žmo­nių rudų ir mėlynų akių, švie­sių ir tam­sių plaukų...“ – sa­ko Jūratė.


Dėl to pa­sau­lis ne­sug­rius

Prieš pri­si­pažįs­tant apie sa­vo sek­sua­linę orien­ta­ciją vie­šai, ta­da jau ži­no­ma tve­riškė sa­ko ne­gal­vo­ju­si, ko­kios bus to pa­sekmės, ar po to­kio pa­reiš­ki­mo dar turės darbą, ar gatvė­je kaž­kas krei­vai žiūrės, ar ra­miai ja galės vaikš­čio­ti – tie­siog taip jautė šir­dis, už­te­ko ir už­ten­ka drąsos būti tuo, kuo iš tiesų yra.
Jūra­tei tik gai­la, kad kar­tu gy­ve­nan­čios vie­na­lytės po­ros šian­dien dar ne­ga­li kur­ti vi­sa­ver­čio gy­ve­ni­mo, tvar­ky­ti tur­ti­nius san­ty­kius, pa­veldė­ji­mo klau­si­mus, kaip tą ga­li su­tuok­ti­niai, mat jau dvi­de­šimt metų nie­kaip ne­si­ryž­ta­ma priim­ti Part­ne­rystės įsta­ty­mo. 
Per tuos du de­šimt­me­čius, anot jos, žmonėms taip ir ne­su­gebė­ta pa­pras­tai išaiš­kin­ti, kad tas įsta­ty­mas – joks bau­bas, kad jį pri­ėmus pa­sau­lis ne­sug­rius, tik pa­lengvės vie­na­ly­čių po­rų gy­ve­ni­mas. O tiek pa­sa­ky­ti ir už­ten­ka, kad ne­pagrįs­tos baimės būtų išsk­lai­dy­tos.
Kai 2011 m. įsi­ga­lio­jo Smur­to ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je įsta­ty­mas,  irgi bu­vo sa­ko­ma, kad pa­sau­lis su­grius, kad šei­mos iširs... Bet nie­kas nei su­griu­vo, nei iši­ro, o at­si­ra­do su­pra­ti­mas, kad rei­kia baus­ti smur­tau­toją, rei­kia mo­ky­tis da­ry­ti viską, kad to smur­to ne­būtų“, – pa­vyzd­žiais kal­ba Žmo­gaus teisų cent­ro di­rek­torė. Tiesa, vakar J. Juškaitė viešai pasidžiaugė, kad valdančioji dauguma pagaliau ryžosi pristatyti Civilinės sąjungos įstatymą, kuris pasitarnautų poroms, nesudariusioms santuokos.


Že­mai­tiš­kos šak­nys ir sva­jonė apie gy­ve­nimą kai­me

Jūratė va­landų va­lan­das ne tik apie de­mok­ra­ti­nes žmo­nių tei­ses galėtų kalbė­ti, bet ir apie is­to­riją, savąją Že­mai­tiją, jos praeitį.
„Jei kas nors manęs klau­sinė­ja apie Že­mai­tiją, aš iš­kart „iš­sit­rau­kiu“ is­to­ri­jos pa­mokėlę. Paaiš­ki­nu, kad Lo­pai­čiuo­se grei­čiau­siai stovė­jo ku­ni­gaikš­čio Vy­kin­to pi­lis, kad Tve­rai XIII 
am­žiu­je bu­vo tie, ku­rie prie­ši­no­si Min­dau­go ban­dy­mams su­vie­ny­ti Lie­tuvą, pa­pras­tai pa­sa­kius – pa­verg­ti Že­mai­tiją, kad že­mai­čiai ėjo prie­š srovę“, – su pa­si­did­žia­vi­mo gai­de­le apie sa­vo kraštą kal­ba Jūratė. Ir pri­du­ria, kad pa­tiems že­mai­čiams derėtų dau­giau rek­la­muo­ti Že­mai­tiją, mat kai ku­riems, anot tve­riškės, ji tebė­ra kaž­koks eg­zo­ti­nis kraš­tas.
O kur lan­ko­si, kaip laisvą laiką leid­žia pa­ti Jūratė? Ge­riau­sias poil­sis, sa­ko, būna šei­mos so­dy­bo­je Šir­vintų ra­jo­ne. Žolės pjo­vi­mas, dar­žo­vių so­di­ni­mas, jų prie­žiū­ra prie kai­miškų darbų nuo ma­žens pra­tu­siai Jūra­tei yra tik­ra at­gai­va.
„Nors būna, pra­ėjus sa­vait­ga­liui ne­be­sup­ran­ti, ar dirbt, ar pailsėt iš­va­žiavęs bu­vai“, – juo­kia­si pa­šne­kovė.
Ra­mio­je kai­mo so­dy­bo­je, pil­no­je šunų ir ka­tinų, ji sa­ve įsi­vaiz­duo­ja ir se­natvė­je. Bet da­bar gy­ve­ni­mas su­ka­si sos­tinė­je – yra daug rei­ka­lingų nu­veik­ti darbų žmo­gaus tei­sių sri­ty­je.