Naujausios
Bronius tikras kalvariškis – čia gimė ir užaugo. Tėtis Ignas dirbo kolūkyje kalviu, o mamai Emilijai teko didžiulis krūvis rūpinantis didele penkių vaikų šeima. Bronius buvo pagrandukas. Šiandien gyva tik sesuo, kuri, beje, taip pat gyvena Žemaičių Kalvarijoje.
Pradinę mokyklą Bronius pradėjo lankyti buvusio vienuolyno patalpose, nuo penktos klasės – dabartinėje mokykloje. Mokslai sekėsi normaliai, vidurinę mokyklą baigė gerai. Potraukį geografijai suformavo jo mokytoja Marija Mašanauskaitė, kuri organizuodavo išvykas, keliones mokiniams, supažindindavo su krašto istorija, papročiais.
Visgi Bronius pabandė stoti į tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto istorijos fakultetą. Susikirto: konkursas buvo didelis, o lietuvių kalbos žinios nebuvo pakankamos. Tad, grįžęs namo, ėmė ieškotis darbo. „Pritūpė“ tuometėje Kantaučių mokykloje, kur teko mokyti vaikus įvairiausių dalykų – labai trūko mokytojų.
Patiko darbas su vaikais. Buvo prie jų pripratęs, nes šeimoje pas jo mamą susirinkdavo daug vaikų, o jis būdavo jų „mokytojas“. Todėl Broniaus profesinė ateitis tapo aiški.
Po metų darbo Kantaučiuose išeita į armiją, tarnauta labai gražiose vietose Kaukaze ir Užkaukazėje Gruzijos, Armėnijos, Azerbaidžiano teritorijose. Mokėsi tanko vadų mokykloje diktatoriaus Stalino gimtajame mieste Goryje. O akistatą su karu Bronius patyrė daug vėliau – po Černobilio avarijos buvo pakviestas į mokymus, kurie iš Klaipėdos po dviejų dienų persikėlė į Rygą, o kai lėktuvas iš Latvijos pakilo į Kijevą, visi suprato, kad kelionės pabaiga bus prie elektrinės.
Čia buvo daug įdomios patirties: ir kaip žmonės save saugo ir yra valdžios saugomi, ir kaip nieko nesuvokia, ir kaip savo nerimą skandina alkoholyje, ir kokia didelė nelaimė buvo ši avarija. Prisimena, kaip per kelias valandas iškasdavo didžiulius griovius ir po to juos užversdavo viršutinį grunto sluoksnį paslėpdami apatiniu. Kitą rytą prietaisai rodydavo tą patį radiacijos lygį – ji lyg iš dangaus nusileisdavo.
Kalba Bronius ir apie žmones, kurie nebijodavo už menkus pinigus eiti į pavojingiausią vietą – valyti elektrinės stogo. Šiandien kažkokių pasekmių sveikatai Bronius nejaučia ir tuo džiaugiasi.
Po tarnybos sugrįžęs į Žemaičių Kalvariją buvo pakviestas į mokyklą dirbti laborantu. Taip nuo 1977 metų joje dirba iki šiol. Įstojo į Pedagoginį institutą, neakivaizdžiai baigė geografijos studijas.
1978 metais į mokyklą pagal paskyrimą atvyko net penkios jaunos specialistės. Natūralu, kad Broniaus akys ėmė žibėti dar labiau: buvo iš ko rinktis. Labiausiai patiko anglų kalbos mokytoja Milda, kilusi iš Klaipėdos rajono. Netrukus atšoktos vestuvės.
Kleinauskai užaugino tris atžalas. Sūnus Ramūnas įsikūrė Klaipėdoje, kitas sūnus Eugenijus – Kaune. Jie abu yra informacinių, telekomunikacinių technologijų specialistai. Dukra Rūta šiandien – tos pačios Žemaičių Kalvarijos gimnazijos anglų kalbos mokytoja. Buvo laikas, kai dirbo trise. Pajuokavau, kad tokioje apsuptyje dirbant būtų gražu buvę tapti mokyklos direktoriumi. Bronius patikino, kad pasiūlymų yra buvę, bet jo tai nedomino – nenorėtų tapti žmogumi, kuriam turi rūpėti stogų remontai ir mokyklos šildymo reikalai.
Kadangi Lietuvoje Žemaičių Kalvarija žinoma dėl puikios Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bazilikos ir garsių atlaidų, negalėjom nepakalbėti ir apie Broniaus santykį su bažnyčia. Pasirodo, kiekvieną sekmadienį mišių metų vyras žemaitiškai skaito šventraščius, yra bažnyčios choro bei komiteto narys.
Žemaičių Kalvarija neatsiejama ir nuo poeto Vytauto Mačernio atminimo išsaugojimo bei jo kūrybos populiarinimo. Šioje srityje taip pat žymus Broniaus indėlis. Iš buvusio kolegos Juozo Neniškio perimtas V. Mačernio kampelio mokykloje puoselėjimas, įkurta poeto vardo brolija ir pasirūpinta pačio muziejaus įkūrimu. Šio muziejaus specialistu kurį laiką dirbo ir Bronius, o šiandien jis lankytojus priima kaip gidas.
Na, o plačiausias pašnekovo veiklos baras – vadovavimas kalvariškių bendruomenei, kurios veikla žinoma visame rajone ir toli už jo ribų. Sako, jog šį darbą dirba septyniolika metų ir jau norėtų pailsėti, bet niekas nesiveržia pakeisti, nors pagalbininkų ir netrūksta.
Bendruomenė pasirūpino, jog miestelyje atsirastų net šešios atminimo lentos, skirtos iš Žemaičių Kalvarijos kilusiems žymiems žmonėms, kad vyktų kultūrinė veikla, kad būtų padedama pagalbos reikalingiems kalvariškiams. Man ypač įdomus pasirodė bendruomenės ir Amerikos labdaros projektas, kurio metu neturtingiems miestelio ir apylinkių gyventojams buvo dovanojamos telyčios, triušiai, bičių aviliai, bulvės. Po metų veršiuką, keletą triušių ar avilių bei keletą krepšių bulvių buvo būtina perduoti kitiems seniūnijos gyventojams, todėl šiandien daug žmonių džiaugiasi karvutėmis, triušiais, bitėmis ir gausiu bulvių derliumi.
Su Amerikos lietuvės Amelijos Čėsna palikimo viena šešioliktąja dalimi buvo remiami našlaičiai: pirkti kompiuteriai, šaldytuvai, besimokantiems padedama piniginėmis lėšomis. Projektinėse veiklose gautos lėšos panaudotos ir V. Mačernio muziejaus įkūrimo darbams, miestelio pirčiai ir kitiems svarbiems reikalams.
Pagalvojau: kokia plati ir įvairiapusė mokytojo veikla. Tikriausiai turėtų būti pastebėta. Pasirodo, kad Bronius labiausiai džiaugiasi, jog yra mėgiamas savo mokinių bei auklėtinių, sykį net buvo pripažintas geriausiu rajono mokytoju, o šiemet jam suteikta Savivaldybės kultūros ir meno premija.
Kaip tokiam žmogui rasti laiko laisvalaikiui? Pasirodo – galima. Laisvalaikis šeimoje – tai bendravimas su artimaisiais, anūkais ir... bitėmis. Bronius turi devynis avilius, gautus minėto mainų projekto metu, vienam kalvariškiui paskutiniu momentu jų atsisakius. Pašnekovas juokauja, kad geriausias atsipalaidavimas – kai viena kita bitė įgelia ir kai valgai tįstantį medų. Girdėdamas tai supranti, jog šitam Žmogui gyventi gera, nes jis gyvena.
