Kaimynystė – karti it tulžis

Pra­ne­šė, kad... ka­ria šu­nį

Ap­lan­ky­ta J. Lab­žen­tie­nė ko­ne verk­da­ma „Že­mai­čiui“ pa­sa­ko­jo: „Ne­duok, Die­ve, nie­kam to­kių kai­my­nų. Ko tik mes čia ne­pri­sik­lau­so­me, ko ne­pri­si­žiū­ri­me ir kiek ne­pri­si­ken­čia­me. Pas­ku­ti­nis kant­ry­bės la­šas iš­se­ko, kai Ser­ve­taus­kie­nė po­li­ci­jai pra­ne­šė, kad ma­no vy­ras esą ka­ria šu­nį. Ko dar ne­pri­si­gal­vos, kiek dar mus te­ro­ri­zuos? Vi­si tai ma­to, vi­si ži­no, bet nie­kas neį­kim­ba. Tiks­liau – net ne­ban­do įkib­ti.“

Kaip sa­kė bab­run­giš­kė, si­tua­ci­ja bu­vu­si to­kia. Ne­va Ser­ve­taus­kai la­bai šū­ka­vę, to­dėl jų šu­ne­lis pra­dė­jęs lo­ti. Kad triukš­mo bū­tų ma­žiau, J. Lab­žen­tie­nės vy­ras paė­męs šu­nį už gran­di­nės ir ve­dęs į tvar­tą, tas esą ne­no­rė­jęs ei­ti, tad šei­mi­nin­kas jį timp­te­lė­jęs.

Vis­ką ste­bė­ję kai­my­nai ta­da esą pra­dė­ję šauk­ti: „Be­ni, ne­kark šuns!“ O ne­tru­kus ir Ser­ve­taus­kų iš­kvies­ti po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai pri­si­sta­tė. „Mes tu­rim ir šu­nį, ir ka­tę. La­bai tuos gy­vū­nus my­lim, o čia mus ap­kal­ti­no, kad ka­riam. Apsk­ri­tai ar įma­no­ma bent įsi­vaiz­duo­ti, kad žmo­gus vi­du­ry bal­tos die­nos nuo­sa­vam kie­me sa­vo au­gin­ti­nį ga­la­by­tų? Kiek ta­da stre­so pa­ty­rėm, kiek pa­že­mi­ni­mo. Juo­lab kad po­li­ci­ja at­va­žia­vo ne tik tą, bet dar ir ki­tą die­ną, nes pa­ti­kė­ję kai­my­nų me­la­gys­tė­mis pra­dė­jo ty­ri­mą“, – apie in­ci­den­tą kal­bė­jo mo­te­ris.

Jos tei­gi­mu, G. Ser­ve­taus­kie­nė, už­li­pu­si į ant­rą na­mo aukš­tą, nuo­lat ste­bi jų kie­mą, vis šū­kau­ja, kaž­ką ko­men­tuo­ja, už­gau­lio­ja: „Kiek mes tų keiks­ma­žo­džių pri­si­klau­som! Esam ir dur­niai, ir uba­gai, ir va­gys. Pri­kai­šio­ja, kad ne­tu­rim pi­ni­gų gy­dy­mui­si, lie­pia par­duo­ti tro­bą. Ty­čio­ja­si iš to, kad pa­lai­do­ję neį­ga­lią duk­rą da­bar esą ne­be­tu­ri­me iš ko gy­ven­ti...“

Anot bab­run­giš­kės, jų ne­san­tai­ka su kai­my­nais pra­si­dė­ju­si prieš ko­kius pen­ke­rius me­tus, o gal ir se­niau. Prob­le­ma – tvo­ra. „Su­ma­nė­me pa­si­sta­ty­ti tvo­rą. Nuė­jo­me į Sa­vi­val­dy­bę, vis­ką iš­siaiš­ki­no­me ir jau ke­ti­no­me pra­dė­ti dar­bus, bet Ser­ve­taus­kai už­šo­ko mums už akių ir pir­mi ėmė­si sta­ty­bų, – pri­si­mi­nė J. Lab­žen­tie­nė. – Pas­ta­tė to­kią, ku­ri mums ne­pa­ti­ko. Ir švie­są už­go­žė, ir per sta­ty­bas da­lį mū­sų te­ri­to­ri­jos iš­ga­di­no. Net by­li­nė­jo­mės dėl to. Ka­dan­gi iš­drį­so­me reikš­ti pre­ten­zi­jas, ta­po­me jų prie­šais. Da­bar dėl tos tvo­ros nie­ko ne­be­sa­ko­me, tik te­gu duo­da mums ra­my­bę, te­gu neužk­liū­va ir lei­džia mums ra­miai sa­vo na­muo­se ir kie­me gy­ven­ti.“

J. Lab­žen­tie­nės tei­gi­mu, per ke­le­rius pa­sta­ruo­sius me­tus ir pas juos, ir pas ki­tus kai­my­nus jau, ko ge­ro, vi­sos ga­li­mos tar­ny­bos yra bu­vu­sios. Kas jas iš­kvie­čia? Esą Ser­ve­taus­kai. „Ne tik mums, bet ir kai­my­nams kvie­čia. Tad pas mus jau yra bu­vu­si ne tik po­li­ci­ja, bet ir ap­lin­ko­sau­gi­nin­kai, dar­bo ins­pek­to­riai, vai­ko tei­sių ap­sau­gos dar­buo­to­jai. Dau­gu­ma tų iš­kvie­ti­mų – be pa­grin­do. Bet vis tiek vi­si va­žiuo­ja, vi­si aiš­ki­na­si ir nie­kas tam ke­lio neuž­ker­ta. Kiek tie pa­rei­gū­nai be rei­ka­lo lai­ko su­gaiš­ta, kiek de­ga­lų su­nau­do­ja. Ne­gi neį­ma­no­ma to pa­ža­bo­ti?“ – klau­sė mo­te­ris.

Krei­pė­si, nes ne­gau­na kai­my­nų pa­ra­šo

Kaip mi­nė­jo­me, ne­tru­kus re­dak­ci­jo­je pa­si­ro­dė ir G. Ser­ve­taus­kie­nė. Tik ėmė skųs­tis ne Lab­žen­čiais, o ki­tais kai­my­nais. Tais, su ku­riais gy­ve­na ta­me pa­čia­me na­me. Prieš iš­klau­sy­da­mi šią is­to­ri­ją, pir­miau pa­si­do­mė­jo­me, kaip klo­ja­si kai­my­nys­tė su Lab­žen­čiais.

„Nie­kam jo­kių skun­dų aš ne­ra­šau. Tik ma­ne vi­si skun­džia. Nes nie­kam ne­pa­tin­ka, kad tei­sy­bę pa­sa­kau. O pa­sa­ky­ti aš ne­bi­jau, nes man kai­my­nai ir šiukš­lių į pa­tvo­rį pri­pi­la, ir po­mi­do­rus nu­va­gia, ir an­tis yra nuo­di­ję. Dėl to ir ta tvo­ra at­si­ra­do“, – kal­ti­ni­mus kai­my­nų ad­re­su bė­rė mo­te­ris.

Pa­si­do­mė­jus, ar ta tvo­ra pa­sta­ty­ta tei­sė­tai, G. Ser­ve­taus­kie­nė at­sa­kė: „Ži­no­ma, kad tei­sė­tai. Lei­di­mą bu­vau ga­vu­si. Vi­sų po­pie­rių, ko­kius esu ga­vu­si, aš ne­sau­gau, bet dėl tvo­ros nie­kas ma­nęs ne­nu­bau­dė. Ir tai įro­dy­mas, kad vis­kas le­ga­lu.“

Ži­no­ma, pa­klau­sė­me ir dėl Lab­žen­čių šuns. „Ką aš ži­nau. Dras­kė jie tą šu­nį, jis cy­pė. Mums pa­si­ro­dė, kad ka­ria. To­dėl ir iš­kvie­tėm po­li­ci­ją. Ne­gi tu­rė­jom ty­lė­ti?“, – sa­vo ver­si­ją dės­tė bab­run­giš­kė. Bet juk po­li­ci­ja ne­nus­ta­tė, kad šuo bū­tų skriaus­tas. „Bet mums su vy­ru at­ro­dė, kad šuo ka­ria­mas“, – neat­ly­žo pa­šne­ko­vė.

O ko ji pik­ta ant ki­tų kai­my­nų (jų pa­var­dės ne­mi­nė­si­me, nes au­gi­na ma­ža­me­čius vai­kus)? „Pa­žiū­rė­ki­te, ko­kio­mis są­ly­go­mis aš gy­ve­nu, ko­kiais laip­tais esu pri­vers­ta lai­pio­ti! Čia gi pa­vo­jin­ga! Ir vis­kas – dėl kai­my­nų. Jie ne­pa­si­ra­šo, to­dėl aš sta­ty­bų lei­di­mo ne­gau­nu ir tu­rė­jau su­stab­dy­ti dar­bus“, – emo­cin­gai kal­bė­jo G. Ser­ve­taus­kie­nė.

Kal­ban­tis su ja paaiš­kė­jo, kad virš priean­gio į na­mą mo­te­ris yra pa­si­sta­čiu­si prie­sta­tą. Jis išau­go ir be pro­jek­to, ir be sta­ty­bos lei­di­mo, ir be su­de­ri­ni­mo su na­mo bend­ra­tur­čiais, t. y. kai­my­nais. Šie krei­pė­si į Vals­ty­bi­nę te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mo ir sta­ty­bos ins­pek­ci­ją. Kad ne­tek­tų griau­ti prie­sta­to ir mo­kė­ti bau­dų, Ser­ve­taus­kai už­si­sa­kė na­mo re­konst­ra­vi­mo pro­jek­tą. Bet jo ne­pa­kan­ka – rei­ka­lin­gas ir sta­ty­bos lei­di­mas. Kad jį gau­tų, bū­ti­nas kai­my­nų su­ti­ki­mas, o šie ne­si­ra­šo.

Pak­laus­ta, ko­dėl pir­ma ėmė­si sta­ty­bų, o ne do­ku­men­tų tvar­ky­mo, G. Ser­ve­taus­kie­nė aiš­ki­no: „Bu­vo ava­ri­nė si­tua­ci­ja. Ne­tu­rė­jom ka­da su do­ku­men­tais žais­ti. Per sto­gą bė­go van­duo, priean­gis drė­ko. Ka­dan­gi drėg­mės kliū­da­vo ir elekt­ros lai­dams, bi­jo­jom, kad už­si­deg­sim. To­dėl ir sku­bė­jom. Be to, ne­si­ti­kė­jom, kad kai­my­nai taip pa­sielgs – ne­si­ra­šys do­ku­men­tų.“

Ka­dan­gi jau iš Lab­žen­čių bu­vo­me gir­dė­ję, jog G. Ser­ve­taus­kie­nė „ka­riau­ja“ ne tik su jais, bet ir su ki­tais kai­my­nais, mo­ters tei­ra­vo­mės: ar, jos ma­ny­mu, rea­lu ti­kė­tis tei­gia­mo at­sa­ko iš žmo­nių, ku­riuos nuo­lat skun­di įvai­rioms tar­ny­boms? „Ne­gi aš tu­riu ty­lė­ti, jei ma­tau kaž­ką blo­go da­rant? O kiek jie ma­ne skun­džia, net te­le­vi­zi­ją bu­vo iš­kvie­tę“, – at­sa­kė ji.

Kir­to per jaut­riau­sią vie­tą

Ži­no­ma, iš­klau­sė­me ir tre­čiuo­sius kai­my­nus, ku­rie dėl ma­ža­me­čių vai­kų sa­vo pa­var­dės skelb­ti ne­no­rė­jo. „Ser­ve­taus­kai ko­ne su vi­su kai­mu su­si­py­kę, bet mums kliū­va skau­džiau­siai, nes esa­me ar­ti­miau­si kai­my­nai. Aš diag­no­zės ne­nus­ta­ty­siu, bet, ma­no nuo­mo­ne, jie el­gia­si nea­dek­va­čiai: ap­rė­kia, iš­si­juo­kia, ap­kal­ti­na, fo­tog­ra­fuo­ja... Pag­rin­di­nė ten – Ser­ve­taus­kie­nė“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Paš­ne­ko­vė ne­slė­pė, kad su kai­my­ne te­ko ir by­li­nė­tis. Pa­sak mo­ters, G. Ser­ve­taus­kie­nė į feis­bu­ką bu­vo įkė­lu­si jos any­tos au­to­mo­bi­lį, ku­rio ba­ga­ži­nė­je – ki­bi­rai, ir pa­ra­šiu­si, kad mo­kyk­los val­gyk­lo­je dir­ban­ti mo­te­ris va­gia mais­tą. „Nors skel­bė ano­ni­miš­kai, iš­siaiš­ki­no­me, kie­no tai dar­bas, ir teis­mas juos pri­pa­ži­no kal­tais. Dėl to, ži­no­ma, Ser­ve­taus­kai ta­po dar pik­tes­ni. O ta­da ir pra­si­dė­jo. Ti­kė­jo­mės, kad gau­si­me at­kir­tį, bet tik­rai ne­ma­nė­me, kad kirs per jaut­riau­sią vie­tą – vai­kus. Kai­my­nai iš­kvie­tė mums vai­ko tei­sių ser­gė­to­jus“, – pa­sa­ko­jo G. Ser­ve­taus­kie­nės kai­my­nė.

Anot mo­ters, vai­ko tei­sių ap­sau­gai bu­vo pra­neš­ta, kad jų vai­kai il­gai nei­na mie­go­ti. Tar­ny­ba, ži­no­ma, pra­dė­jo ty­ri­mą – at­vy­ko į na­mus pa­žiū­rė­ti, kaip šei­ma gy­ve­na, lan­kė­si dar­že­ly­je ir mo­kyk­lo­je, klau­si­nė­jo, ar vai­kai atei­na iš­mie­go­ję, ar nie­kam ne­ky­la įta­ri­mų dėl ne­tin­ka­mo jų auk­lė­ji­mo.

„Net neį­si­vaiz­duo­jat, ko­kią gė­dą pa­ty­rėm. Ir auk­lė­to­ja, ir mo­ky­to­ja at­si­ste­bė­ti ne­ga­lė­jo, kad dėl mū­sų kaž­kas į tar­ny­bą krei­pė­si. Ži­no­ma, paaiš­ki­no­me, ko­kia si­tua­ci­ja, ko­kie kai­my­nai. Vai­ko tei­sių ser­gė­to­jai pri­pa­ži­no, kad pra­ne­ši­mas ne­pag­rįs­tas, ir pa­sa­kė, kad šiuo at­ve­ju ga­lė­tu­me kreip­tis į teis­mą“, – ne­ma­lo­niais pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si bab­run­giš­kė.

Bu­vo ir dau­giau in­ci­den­tų. Kar­tą, kai pas juos at­vy­ko sve­čiai, pri­si­sta­tė ir Ser­ve­taus­kų iš­kvies­ta po­li­ci­ja – esą gir­tau­ja­ma. „Sė­dė­jom kie­me, bend­ra­vom. Po­li­ci­ja sa­ko – žmo­nės skun­džia­si. Pū­tėm į al­ko­ho­lio ma­tuok­lį, nors bu­vom blai­vūs. Mū­sų sve­čiai li­ko pa­krau­pę“, – kal­bė­jo mo­te­ris.

Ji pa­pa­sa­ko­jo ir apie pa­sku­ti­nį in­ci­den­tą: „Ser­ve­taus­kai iš­kvie­tė po­li­ci­ją ir pa­sa­kė, kad mes esą ne­pri­lei­džiam jų prie bend­ro šu­li­nio. Ta­čiau var­tai bu­vo at­da­ri, o į šu­li­nį jų pa­čių žar­na įleis­ta. Tai kaip mes jų ne­pri­lei­džiam? Ta­da jau pa­rei­gū­nai ant jų py­ko, kad be rei­ka­lo kvie­čia.“

Jei pri­pa­žįs­ta­ma, kad kai­my­nų pra­ne­ši­mai – me­la­gin­gi, ko­dėl gy­ven­to­jai nuo­lai­džiau­ja ir ne­si­krei­pia į teis­mą? Ir vie­ni, ir ki­ti at­sa­kė tą pa­tį: pir­ma – by­li­nė­tis bran­giai kai­nuo­ja, ant­ra – pri­reiks daug ner­vų, tre­čia – nie­kas ne­no­ri su jais rei­ka­lų tu­rė­ti.

„Mes ne­tru­kus iš čia iš­si­kel­sim. Bet jei tek­tų gy­ven­ti il­giau, ne­ži­nau, kaip bū­tų. Be­je, po pa­sku­ti­nio­jo po­li­ci­jos kvie­ti­mo ma­no any­ta jau ke­ti­no skųs­tis dėl me­la­gin­go pra­ne­ši­mo. Kaip pa­sielgs, ne­ži­nau. Ta­čiau mums by­li­nė­tis su­dė­tin­ga. Tik ne­sup­ran­tam, ko­dėl jo­kios tar­ny­bos jų ne­pa­ža­bo­ja, ko­dėl ne­bau­džia ir ne­tei­sia už me­la­gin­gus pra­ne­ši­mus“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vė.

Be­je, tuo­met, kai straips­nis jau bu­vo pa­reng­tas spau­dai, su­ži­no­jo­me, kad kai­my­nų kant­ry­bė vis dėl­to trū­ko – po pra­ne­ši­mo apie šu­li­nį jie krei­pė­si į po­li­ci­ją. Ši ėmė­si veiks­mų ir dėl G. Ser­ve­taus­kie­nės be­rei­ka­lin­go krei­pi­mo­si į Bend­rą­jį pa­gal­bos cent­rą su­ra­šė jai pro­to­ko­lą pa­gal Ad­mi­nist­ra­ci­nių nu­si­žen­gi­mų ko­dek­są. By­la jau pa­sie­kė teis­mą.

Mo­ters pa­si­tei­ra­vo­me ir dėl Ser­ve­taus­kų sta­ty­bų – ko­dėl jie do­ku­men­tų ne­pa­si­ra­šo? „Taip, ji bu­vo pas mus atė­ju­si, at­ne­šė kaž­ko­kius po­pie­rius. Kaip mes ra­šy­si­mės, ne­ži­no­da­mi, ką ji čia ruo­šia­si griau­ti ar sta­ty­ti. Juk vis­ką da­ro be pro­jek­tų ir lei­di­mų“, – at­sa­kė bab­run­giš­kė.

Konf­lik­tai – įsi­se­nė­ję ir ne­si­liau­jan­tys

Plun­gės ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to vy­riau­sia­sis ty­rė­jas Eu­ge­ni­jus Pa­lu­bins­kas pa­tvir­ti­no, kad į Bab­run­go kai­me esan­čią Vin­gio gat­vę vyk­ti ten­ka nuo­lat. Ne­su­ta­ri­mai ten įsi­se­nė­ję, o pa­grin­di­nė jų kurs­ty­to­ja, pa­sak pa­rei­gū­no, – ko ge­ro, G. Ser­ve­taus­kie­nė.

„Taip, dau­ge­lis pra­ne­ši­mų ne­pa­sit­vir­ti­na. Bet kad ir kiek jų bū­tų, mes pri­va­lo­me vyk­ti. O įro­dy­ti, kad pra­ne­ši­mas me­la­gin­gas – su­dė­tin­ga. Pa­vyz­džiui, dėl šuns. Jiems pa­si­ro­dė, kad ka­ria. Ir abu tą pa­tį liu­di­ja. Čia ne me­la­gys­tė, čia jiems taip pa­si­ro­dė“, – paaiš­ki­no pa­rei­gū­nas.

Apie Vin­gio gat­vės gy­ven­to­jus pa­si­tei­ra­vo­me ir Bab­run­go se­niū­nės Rū­tos Jo­nu­šie­nės. „Tik­rai ga­liu pa­liu­dy­ti, kad pa­grin­di­nė pro­ble­ma ten – Ser­ve­taus­kai. La­bai pik­ty­biš­ki, vi­sus skun­džian­tys, bet pa­tys nuo­lat pa­žei­di­mus da­ran­tys ir kaž­ko­dėl gal­vo­jan­tys, kad jiems vis­kas ga­li­ma. Daug kar­tų esa­me ten vy­kę, bet nie­kas ne­pa­de­da – žmo­giš­ku­mo juk neį­pū­si. Mus ir pa­čius ap­rė­kia, vi­saip iš­va­di­na. Tie­siog jie to­kie yra, ma­tyt, konf­lik­tais gy­vi. Mes at­va­žiuo­jam ir iš­va­žiuo­jam, o kaž­kam rei­kia ša­lia jų gy­ven­ti. Pa­dė­tis tik­rai ne­pa­vy­dė­ti­na ir, ko ge­ro, neišsp­ren­džia­ma“, – sam­pro­ta­vo se­niū­nė.

Sa­ko­ma, kad ge­ri kai­my­nai kar­tais net ir už ar­ti­miau­sius gi­mi­nai­čius ar­ti­mes­niais tam­pa. Juk kai drus­kos pri­trūks­ta, pas bro­lį ar se­se­rį ne­lėk­si, o pas kai­my­ną – taip. Ta­čiau Vin­gio gat­vės gy­ven­to­jų kai­my­nys­tė – tik­rai ne to­kia. Pri­rei­kus drus­kos, į gre­ti­mas du­ris ne­pa­si­bel­si...