
Naujausios

Pranešė, kad... karia šunį
Aplankyta J. Labžentienė kone verkdama „Žemaičiui“ pasakojo: „Neduok, Dieve, niekam tokių kaimynų. Ko tik mes čia neprisiklausome, ko neprisižiūrime ir kiek neprisikenčiame. Paskutinis kantrybės lašas išseko, kai Servetauskienė policijai pranešė, kad mano vyras esą karia šunį. Ko dar neprisigalvos, kiek dar mus terorizuos? Visi tai mato, visi žino, bet niekas neįkimba. Tiksliau – net nebando įkibti.“
Kaip sakė babrungiškė, situacija buvusi tokia. Neva Servetauskai labai šūkavę, todėl jų šunelis pradėjęs loti. Kad triukšmo būtų mažiau, J. Labžentienės vyras paėmęs šunį už grandinės ir vedęs į tvartą, tas esą nenorėjęs eiti, tad šeimininkas jį timptelėjęs.
Viską stebėję kaimynai tada esą pradėję šaukti: „Beni, nekark šuns!“ O netrukus ir Servetauskų iškviesti policijos pareigūnai prisistatė. „Mes turim ir šunį, ir katę. Labai tuos gyvūnus mylim, o čia mus apkaltino, kad kariam. Apskritai ar įmanoma bent įsivaizduoti, kad žmogus vidury baltos dienos nuosavam kieme savo augintinį galabytų? Kiek tada streso patyrėm, kiek pažeminimo. Juolab kad policija atvažiavo ne tik tą, bet dar ir kitą dieną, nes patikėję kaimynų melagystėmis pradėjo tyrimą“, – apie incidentą kalbėjo moteris.
Jos teigimu, G. Servetauskienė, užlipusi į antrą namo aukštą, nuolat stebi jų kiemą, vis šūkauja, kažką komentuoja, užgaulioja: „Kiek mes tų keiksmažodžių prisiklausom! Esam ir durniai, ir ubagai, ir vagys. Prikaišioja, kad neturim pinigų gydymuisi, liepia parduoti trobą. Tyčiojasi iš to, kad palaidoję neįgalią dukrą dabar esą nebeturime iš ko gyventi...“
Anot babrungiškės, jų nesantaika su kaimynais prasidėjusi prieš kokius penkerius metus, o gal ir seniau. Problema – tvora. „Sumanėme pasistatyti tvorą. Nuėjome į Savivaldybę, viską išsiaiškinome ir jau ketinome pradėti darbus, bet Servetauskai užšoko mums už akių ir pirmi ėmėsi statybų, – prisiminė J. Labžentienė. – Pastatė tokią, kuri mums nepatiko. Ir šviesą užgožė, ir per statybas dalį mūsų teritorijos išgadino. Net bylinėjomės dėl to. Kadangi išdrįsome reikšti pretenzijas, tapome jų priešais. Dabar dėl tos tvoros nieko nebesakome, tik tegu duoda mums ramybę, tegu neužkliūva ir leidžia mums ramiai savo namuose ir kieme gyventi.“
J. Labžentienės teigimu, per kelerius pastaruosius metus ir pas juos, ir pas kitus kaimynus jau, ko gero, visos galimos tarnybos yra buvusios. Kas jas iškviečia? Esą Servetauskai. „Ne tik mums, bet ir kaimynams kviečia. Tad pas mus jau yra buvusi ne tik policija, bet ir aplinkosaugininkai, darbo inspektoriai, vaiko teisių apsaugos darbuotojai. Dauguma tų iškvietimų – be pagrindo. Bet vis tiek visi važiuoja, visi aiškinasi ir niekas tam kelio neužkerta. Kiek tie pareigūnai be reikalo laiko sugaišta, kiek degalų sunaudoja. Negi neįmanoma to pažaboti?“ – klausė moteris.
Kreipėsi, nes negauna kaimynų parašo
Kaip minėjome, netrukus redakcijoje pasirodė ir G. Servetauskienė. Tik ėmė skųstis ne Labženčiais, o kitais kaimynais. Tais, su kuriais gyvena tame pačiame name. Prieš išklausydami šią istoriją, pirmiau pasidomėjome, kaip klojasi kaimynystė su Labženčiais.
„Niekam jokių skundų aš nerašau. Tik mane visi skundžia. Nes niekam nepatinka, kad teisybę pasakau. O pasakyti aš nebijau, nes man kaimynai ir šiukšlių į patvorį pripila, ir pomidorus nuvagia, ir antis yra nuodiję. Dėl to ir ta tvora atsirado“, – kaltinimus kaimynų adresu bėrė moteris.
Pasidomėjus, ar ta tvora pastatyta teisėtai, G. Servetauskienė atsakė: „Žinoma, kad teisėtai. Leidimą buvau gavusi. Visų popierių, kokius esu gavusi, aš nesaugau, bet dėl tvoros niekas manęs nenubaudė. Ir tai įrodymas, kad viskas legalu.“
Žinoma, paklausėme ir dėl Labženčių šuns. „Ką aš žinau. Draskė jie tą šunį, jis cypė. Mums pasirodė, kad karia. Todėl ir iškvietėm policiją. Negi turėjom tylėti?“, – savo versiją dėstė babrungiškė. Bet juk policija nenustatė, kad šuo būtų skriaustas. „Bet mums su vyru atrodė, kad šuo kariamas“, – neatlyžo pašnekovė.
O ko ji pikta ant kitų kaimynų (jų pavardės neminėsime, nes augina mažamečius vaikus)? „Pažiūrėkite, kokiomis sąlygomis aš gyvenu, kokiais laiptais esu priversta laipioti! Čia gi pavojinga! Ir viskas – dėl kaimynų. Jie nepasirašo, todėl aš statybų leidimo negaunu ir turėjau sustabdyti darbus“, – emocingai kalbėjo G. Servetauskienė.
Kalbantis su ja paaiškėjo, kad virš prieangio į namą moteris yra pasistačiusi priestatą. Jis išaugo ir be projekto, ir be statybos leidimo, ir be suderinimo su namo bendraturčiais, t. y. kaimynais. Šie kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją. Kad netektų griauti priestato ir mokėti baudų, Servetauskai užsisakė namo rekonstravimo projektą. Bet jo nepakanka – reikalingas ir statybos leidimas. Kad jį gautų, būtinas kaimynų sutikimas, o šie nesirašo.
Paklausta, kodėl pirma ėmėsi statybų, o ne dokumentų tvarkymo, G. Servetauskienė aiškino: „Buvo avarinė situacija. Neturėjom kada su dokumentais žaisti. Per stogą bėgo vanduo, prieangis drėko. Kadangi drėgmės kliūdavo ir elektros laidams, bijojom, kad užsidegsim. Todėl ir skubėjom. Be to, nesitikėjom, kad kaimynai taip pasielgs – nesirašys dokumentų.“
Kadangi jau iš Labženčių buvome girdėję, jog G. Servetauskienė „kariauja“ ne tik su jais, bet ir su kitais kaimynais, moters teiravomės: ar, jos manymu, realu tikėtis teigiamo atsako iš žmonių, kuriuos nuolat skundi įvairioms tarnyboms? „Negi aš turiu tylėti, jei matau kažką blogo darant? O kiek jie mane skundžia, net televiziją buvo iškvietę“, – atsakė ji.
Kirto per jautriausią vietą
Žinoma, išklausėme ir trečiuosius kaimynus, kurie dėl mažamečių vaikų savo pavardės skelbti nenorėjo. „Servetauskai kone su visu kaimu susipykę, bet mums kliūva skaudžiausiai, nes esame artimiausi kaimynai. Aš diagnozės nenustatysiu, bet, mano nuomone, jie elgiasi neadekvačiai: aprėkia, išsijuokia, apkaltina, fotografuoja... Pagrindinė ten – Servetauskienė“, – pasakojo moteris.
Pašnekovė neslėpė, kad su kaimyne teko ir bylinėtis. Pasak moters, G. Servetauskienė į feisbuką buvo įkėlusi jos anytos automobilį, kurio bagažinėje – kibirai, ir parašiusi, kad mokyklos valgykloje dirbanti moteris vagia maistą. „Nors skelbė anonimiškai, išsiaiškinome, kieno tai darbas, ir teismas juos pripažino kaltais. Dėl to, žinoma, Servetauskai tapo dar piktesni. O tada ir prasidėjo. Tikėjomės, kad gausime atkirtį, bet tikrai nemanėme, kad kirs per jautriausią vietą – vaikus. Kaimynai iškvietė mums vaiko teisių sergėtojus“, – pasakojo G. Servetauskienės kaimynė.
Anot moters, vaiko teisių apsaugai buvo pranešta, kad jų vaikai ilgai neina miegoti. Tarnyba, žinoma, pradėjo tyrimą – atvyko į namus pažiūrėti, kaip šeima gyvena, lankėsi darželyje ir mokykloje, klausinėjo, ar vaikai ateina išmiegoję, ar niekam nekyla įtarimų dėl netinkamo jų auklėjimo.
„Net neįsivaizduojat, kokią gėdą patyrėm. Ir auklėtoja, ir mokytoja atsistebėti negalėjo, kad dėl mūsų kažkas į tarnybą kreipėsi. Žinoma, paaiškinome, kokia situacija, kokie kaimynai. Vaiko teisių sergėtojai pripažino, kad pranešimas nepagrįstas, ir pasakė, kad šiuo atveju galėtume kreiptis į teismą“, – nemaloniais prisiminimais dalijosi babrungiškė.
Buvo ir daugiau incidentų. Kartą, kai pas juos atvyko svečiai, prisistatė ir Servetauskų iškviesta policija – esą girtaujama. „Sėdėjom kieme, bendravom. Policija sako – žmonės skundžiasi. Pūtėm į alkoholio matuoklį, nors buvom blaivūs. Mūsų svečiai liko pakraupę“, – kalbėjo moteris.
Ji papasakojo ir apie paskutinį incidentą: „Servetauskai iškvietė policiją ir pasakė, kad mes esą neprileidžiam jų prie bendro šulinio. Tačiau vartai buvo atdari, o į šulinį jų pačių žarna įleista. Tai kaip mes jų neprileidžiam? Tada jau pareigūnai ant jų pyko, kad be reikalo kviečia.“
Jei pripažįstama, kad kaimynų pranešimai – melagingi, kodėl gyventojai nuolaidžiauja ir nesikreipia į teismą? Ir vieni, ir kiti atsakė tą patį: pirma – bylinėtis brangiai kainuoja, antra – prireiks daug nervų, trečia – niekas nenori su jais reikalų turėti.
„Mes netrukus iš čia išsikelsim. Bet jei tektų gyventi ilgiau, nežinau, kaip būtų. Beje, po paskutiniojo policijos kvietimo mano anyta jau ketino skųstis dėl melagingo pranešimo. Kaip pasielgs, nežinau. Tačiau mums bylinėtis sudėtinga. Tik nesuprantam, kodėl jokios tarnybos jų nepažaboja, kodėl nebaudžia ir neteisia už melagingus pranešimus“, – kalbėjo pašnekovė.
Beje, tuomet, kai straipsnis jau buvo parengtas spaudai, sužinojome, kad kaimynų kantrybė vis dėlto trūko – po pranešimo apie šulinį jie kreipėsi į policiją. Ši ėmėsi veiksmų ir dėl G. Servetauskienės bereikalingo kreipimosi į Bendrąjį pagalbos centrą surašė jai protokolą pagal Administracinių nusižengimų kodeksą. Byla jau pasiekė teismą.
Moters pasiteiravome ir dėl Servetauskų statybų – kodėl jie dokumentų nepasirašo? „Taip, ji buvo pas mus atėjusi, atnešė kažkokius popierius. Kaip mes rašysimės, nežinodami, ką ji čia ruošiasi griauti ar statyti. Juk viską daro be projektų ir leidimų“, – atsakė babrungiškė.
Konfliktai – įsisenėję ir nesiliaujantys
Plungės rajono policijos komisariato vyriausiasis tyrėjas Eugenijus Palubinskas patvirtino, kad į Babrungo kaime esančią Vingio gatvę vykti tenka nuolat. Nesutarimai ten įsisenėję, o pagrindinė jų kurstytoja, pasak pareigūno, – ko gero, G. Servetauskienė.
„Taip, daugelis pranešimų nepasitvirtina. Bet kad ir kiek jų būtų, mes privalome vykti. O įrodyti, kad pranešimas melagingas – sudėtinga. Pavyzdžiui, dėl šuns. Jiems pasirodė, kad karia. Ir abu tą patį liudija. Čia ne melagystė, čia jiems taip pasirodė“, – paaiškino pareigūnas.
Apie Vingio gatvės gyventojus pasiteiravome ir Babrungo seniūnės Rūtos Jonušienės. „Tikrai galiu paliudyti, kad pagrindinė problema ten – Servetauskai. Labai piktybiški, visus skundžiantys, bet patys nuolat pažeidimus darantys ir kažkodėl galvojantys, kad jiems viskas galima. Daug kartų esame ten vykę, bet niekas nepadeda – žmogiškumo juk neįpūsi. Mus ir pačius aprėkia, visaip išvadina. Tiesiog jie tokie yra, matyt, konfliktais gyvi. Mes atvažiuojam ir išvažiuojam, o kažkam reikia šalia jų gyventi. Padėtis tikrai nepavydėtina ir, ko gero, neišsprendžiama“, – samprotavo seniūnė.
Sakoma, kad geri kaimynai kartais net ir už artimiausius giminaičius artimesniais tampa. Juk kai druskos pritrūksta, pas brolį ar seserį nelėksi, o pas kaimyną – taip. Tačiau Vingio gatvės gyventojų kaimynystė – tikrai ne tokia. Prireikus druskos, į gretimas duris nepasibelsi...