Alio, alio, Baločka Jonas klauso

Ri­man­tas GENT­VI­LAS
Šie „An­ties“ an­samb­lio dai­nos žod­žiai skambė­jo dar ta­da, kai ne­turė­jo­me mo­bi­liųjų te­le­fonų, kai skam­bin­da­vo­me iš lai­di­nių te­le­fonų na­muo­se, te­le­fonų būde­lių ar turė­da­vo­me ei­ti į pa­štą. Šian­dien esa­me tūkstantį kartų pa­to­bulėję: tu­ri­me po ke­letą mo­bi­liųjų te­le­fonų, skam­bi­na­me jais, nar­šo­me in­ter­ne­te, fo­tog­ra­fuo­ja­me ir fil­muo­ja­me. Ir ne­ tik mes, suau­gu­sie­ji, bet ir mūsų at­ža­los: mo­kyk­li­nu­kai ar net dar­že­li­nu­kai.

Vi­si, kas do­mi­si sa­vo vai­kais ar­ba dir­ba su sve­ti­mais mo­kyk­lo­je, aiš­kiai ga­li su­for­mu­luo­ti, kokį nei­giamą po­veikį vai­kams da­ro šis moks­lo ste­buk­las: lai­ky­se­nos ir re­gos po­ky­čiai, gy­vo bend­ra­vi­mo su bend­raam­žiais su­mažė­ji­mas, lais­va­lai­kio ne­bu­vi­mas ir tam tik­ras nei­gia­mas po­vei­kis iš šių švie­čian­čių lan­ge­lių. Da­bar mo­ky­to­jai ne­mažą lai­ko dalį yra pri­vers­ti skir­ti su­val­dy­ti ra­šinė­jan­čius ži­nu­tes, nar­šan­čius so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, įra­šinė­jan­čius ar fil­muo­jan­čius drau­gus ir mo­ky­to­jus. O ir ne pa­mokų me­tu šis „ste­buk­las“ daž­nai tam­pa pa­ty­čių ar net nu­si­kal­timų liudininku.
Tie­sa, nie­kas ne­truk­do mo­kyk­los vi­daus tvar­kos tai­syklė­se nu­ma­ty­ti prie­mo­nes nuo te­le­fonų su­ke­lia­mo nei­gia­mo po­vei­kio: ne­leis­ti jų at­si­neš­ti ar pra­si­dėjus pa­mo­kai juos su­rink­ti ir su­dėti į dėžutę ir pa­na­šiai. Bet spėki­me iš trijų kartų, ar tik neat­si­ran­da tėve­lių, o kar­tais ir mo­ky­tojų, ku­rie šiuo­se veiks­muo­se ma­to vai­ko tei­sių pa­žei­dimą? O mo­ky­to­jams daž­nai tie­siog ne­si­no­ri būti su­rinkė­jais ir da­ly­to­jais.
Tad dau­gu­mo­je ug­dy­mo įstaigų vi­si su­pran­ta, kad taip būti ne­turėtų, bet plau­kia­ma pa­sro­viui pa­si­švie­čiant te­le­fo­no ži­burė­liu. Plau­kia­ma ir lau­kia­ma, kol kas nors mi­nis­te­ri­jo­je, Sei­me ar dar kaž­kur kažką su­gal­vos. Tie, ku­rie su tuo ne­pajėgūs taiks­ty­tis, lie­ka am­ži­nam konf­lik­te su vai­kais, jų tėvais, mo­kyk­los ad­mi­nist­ra­ci­ja, sa­vi­mi...
Keis­čiau­sia, kad nei pro­fsąjun­gos, nei ra­jonų švie­ti­mo sky­riai, nei mi­nis­te­ri­jos to klau­si­mo ne­kėlė, nors pri­valė­jo ir kel­ti, ir stum­ti, ir pra­stum­ti. Ge­rai, kad Sei­mo na­rys Jus­tas Džiu­ge­lis šių darbų ėmėsi be jo­kių sen­ti­mentų. Tik ar jam pa­vyks? O jei ne­pri­tars vai­ku­čiai, sėdin­tys ant puodų, ir seimū­nai, gal­vas už lais­ves gul­dan­tys?