Apie ramunes, dalgį ir žiogo raudą

Pie­vos pie­voms ne­ly­gu

Čiau­du­linė krau­ja­žolė, gy­vat­žolė, krau­ja­lakė, pa­gu­lu­sio­ji tri­dantė, šil­ka­žiedė gais­re­na, mand­rau­ninkė, glindė ir dar dau­gybė kitų vardų yra vi­sai ne ka­žin ko­kių eg­zo­tiškų, o mūsų natū­ra­lių pievų gėlių. Ir vie­nos, ir ki­tos spar­čiai nyks­ta, nes nyks­ta ir tra­di­ci­nis ūki­nin­ka­vi­mo būdas. Kur dar lau­kuo­se pa­ma­ty­si pa­vie­niui be­si­ga­nan­čius karvę, arklį, būrelį avių ar ožkų. Kai­mai tuštė­ja, ūkiai vis la­biau spe­cia­li­zuo­ja­si ir stambė­ja, kei­čia­si ir pa­ts ūki­nin­ka­vi­mo būdas. Da­bar gy­vu­liai ne ga­no­mi, o lai­ko­mi ir še­ria­mi tvar­tuo­se, be to, ir pa­ti gy­vu­li­nin­kystė kaip ūkio ša­ka Lie­tu­vo­je trau­kia­si. Dėl to kei­čia­si ne tik pa­čios pie­vos, bet ir san­ty­kis tarp pievų bei aria­mos žemės – pa­sta­ro­sios plo­tai kas­met didė­ja vis spar­čiau.

Anks­čiau visų žemės ūkio darbų cik­le vie­nas iš svar­bių mo­mentų bu­vo ga­nia­vos pra­džia. Pir­mas į lauką leis­da­vo avis, nes jų snu­ku­čiai ne­di­de­li, jos pra­min­ta iš vos iš­lin­du­sių pirmųjų žel­menų, apie ku­rių dydį sa­ky­da­vo – aviai pa­grauž­ti jau už­tektų.

Kar­ves ir prieauglį iš­leis­da­vo žo­lei pra­sty­pus ir su­ši­lus. Kur gal­vi­jai ne­nuės­da­vo, leis­da­vo ark­lius, nes tie ma­žiau iš­rankūs.

Da­bar ga­no­ma ma­žai, nes pie­vos šie­nau­ja­mos po ke­lis kar­tus, jo­se ve­ši dau­giau­siai spe­cia­liai at­rink­tos grei­tai au­gan­čios pa­ša­ri­nių žo­lių rūšys, tręšia­mos tiek mi­ne­ra­linė­mis, tiek or­ga­ninė­mis trąšo­mis. Tra­di­ci­nei ga­nia­vai to­kių laukų nau­do­ti neap­si­mo­ka. Be to, tvar­tuo­se lai­ko­mus gy­vu­lius pa­to­giau penė­ti ar melž­ti, nei vai­ky­tis juos po lau­kus.

Pas­ku­ti­niais me­tais Lie­tu­va pa­gal kvie­čių eks­por­to sta­tis­tiką pa­sau­ly­je uži­ma 14 vietą. Įpras­tais žo­ly­nais apau­gu­sias pie­vas kei­čia aria­mi lau­kai, o pie­vos vis la­biau su­kultū­ri­na­mos ap­sėjant do­bi­lais, mo­tie­ju­kais, erai­či­nais ir ki­tais natū­ra­lioms pie­voms ne­būdin­gais au­ga­lais. Pie­vas plėšiant re­tai lėkš­čiuo­ja­ma ar aria­ma, velė­na ir vi­sa gy­vybė suar­do­ma che­mi­ja.

Kur platūs javų lau­kai, ten kar­vu­tes pa­keitė ga­lin­gos nau­jos žemės ūkio ma­ši­nos, nes grūdai ne­ša ge­resnį pelną nei pie­nas ar mėsa. Prag­ma­tiš­kai į žemės ūkio verslą žvel­gian­tis žmo­gus pa­klaustų, kur čia pro­ble­ma, ko čia rei­kia vir­kau­ti dėl tų pievų, jei ja­vai mūru ža­liuo­ja. Įpykę ūki­nin­kai da­bar­tinį žemės ūkio mi­nistrą jau pra­vard­žiuo­ja pel­kių mi­nist­ru, vi­so­kiais būdais sie­kia jį iš­vers­ti iš po­sto ir pa­ma­ty­ti ten tei­singą mi­nistrą, ku­ris leis sėti tiek kvie­čių, kiek norė­sis ir kur net ne­įma­no­ma. Kad tik ne­pritrūk­tu­me duo­nos.


Kas­die­nės duo­nos al­kis

Duo­nos ne­trūksi­me, jei tik ne­tingė­si­me dirb­ti. Lie­tu­vos žemė praei­ty­je iš­mai­ti­no žy­miai gau­ses­nes šei­mas ir dar eks­por­tui li­ko, kodėl da­bar, turė­da­mi ga­lingą tech­niką ir įvai­rias mo­der­nias tech­no­lo­gi­jas, gąsdi­namės ba­du, o gal tik – su­mažė­sian­čiu pel­nu?

Ko sto­ko­ja­me – su­pra­ti­mo apie su­dėtingą įvai­rių gam­tos rūšių pa­saulį, ku­rio mes be­veik ne­pažįs­ta­me ir ne­tu­ri­me lai­ko bei no­ro su juo pa­žin­din­tis. Gy­vo­jo­je gran­dinė­je kiek­vie­nas gy­vis, men­kiau­sias va­ba­las yra la­bai svar­bus ir ga­li būti lem­tin­gas mūsų pa­čių iš­li­ki­mui, nes bent vie­nos ar ki­tos rūšies iš­ny­ki­mas suar­do dar­nią gam­tos su­kurtą pu­siaus­vyrą. Var­dan kvie­čių į tai šian­dien mo­ja­me ran­ka, bet ką apie tai pa­sa­kys užaugę vai­kai ar anū­kai? Ar jiems už­teks vien javų laukų, ar ne­pa­si­ges ir tos bio­lo­ginės įvai­rovės, ku­rią būsi­me ne­grįžta­mai paau­koję ant grūdi­nių al­to­riaus?

Su­nai­ki­no­me ir išstūmė­me smul­kiuo­sius ūkius, kur žmonės ūki­nin­ka­vo tva­riai. Su tuo iš­ny­ko ne tik tra­di­ci­nis to­kio gy­ve­ni­mo būdas, bet ir ži­nios, iš da­lies net var­to­ta kal­ba, iš kar­tos į kartą per­duo­da­ma pa­tir­tis, galų ga­le ir no­ras tokį darbą dirb­ti. Užuot var­gus su gy­vu­liais, pa­pras­čiau ir leng­viau pie­no ar mėsos nu­si­pirk­ti par­duo­tuvė­je.

Vi­sai ne­krei­pia­me dėme­sio ir į kli­ma­to kaitą, tar­si tai mūsų ne­liestų. Ko­kia laimė, kad šie­met su­laukė­me įpras­tos lie­tu­viš­kos va­sa­ros – su lie­tu­mis ir de­be­si­mis, su sau­lu­te ir vi­du­ti­niš­ka ši­lu­ma. Tuo tar­pu Eu­ro­pos ša­lys ke­pa 40 laips­nių karš­ty­je, de­ga miš­kai, per anks­ti ir per ma­ži su­džiu­vo ja­vai, ne­bėra van­dens lais­ty­ti ir at­si­gai­vin­ti, žmonės ir gyvū­nai leips­ta nuo karš­čio.

Šiuos did­žiąją Eu­ro­pos dalį ap­ėmu­sius ne­nor­ma­lius karš­čius galė­tu­me pri­skir­ti išim­čiai, ta­čiau tos išim­tys kar­to­ja­si vis daž­niau ir vis stip­riau, no­ri­me tą pri­pa­žin­ti ar ne, kli­ma­tas kin­ta la­bai spar­čiai ir ne į naudą žmo­ni­jos eg­zis­ten­ci­jai. Bet mes vi­sa­da tu­ri­me svar­bes­nių rei­kalų.


Kaip iš­sau­go­ti natū­ra­lias pie­vas

Galbūt ra­munės ar ka­tilė­liai ir neiš­gelbės nuo gre­sian­čios kli­ma­to kai­tos ka­tast­ro­fos, ta­čiau atei­čiai ga­li­me iš­gelbė­ti juos. Ar pa­si­ge­do­te pa­va­sa­riais gel­to­nos bur­bu­lių jūros, ar gėrėjotės grakš­čio­mis kiš­kio ašarėlė­mis ar dai­liais sna­pu­čių žie­de­liais? Jų kas­met mažė­ja, jiems ir dau­ge­liui kitų bu­vu­sių pievų au­galų jau rei­kia pa­gal­bos. Ta pa­gal­ba vi­sai pa­pras­ta – tik tra­di­ci­nis ūki­nin­ka­vi­mo būdas ga­nant ir šie­nau­jant pie­vas, kaip tą da­ry­da­vo anks­čiau.

Tuo tiks­lu prie­š po­rą metų pra­dėtas nau­jas ban­do­ma­sis ag­ra­rinės ap­lin­ko­sau­gos pro­jek­tas LI­FE NA­TU­RA­LIT (tai vie­nin­telė Eu­ro­pos Sąjun­gos fi­nan­sinė prie­monė, pri­si­de­dan­ti išim­ti­nai prie bend­ri­jos ap­lin­kos ap­sau­gos ir kli­ma­to kai­tos iššū­kių spren­di­mo). Vie­na iš šio pro­jek­to prie­mo­nių va­di­na­si „Gau­siai žy­din­čių natū­ra­lių pievų iš­sau­go­ji­mas“. Šio­je pro­gra­mo­je da­ly­vau­jan­tys ūki­nin­kai sa­vo tik natū­ra­lio­se ir se­no­se pie­vo­se mo­ko­si at­pa­žin­ti pa­grin­di­nius au­ga­lus, stebė­ti, kaip at­ro­do įpras­tu būdu tvar­ko­ma pie­va. Kol kas tai la­biau ti­ria­mo­jo po­būdžio eks­pe­ri­men­ti­nis ban­dy­mas ūki­ninkų ir gam­ti­ninkų pa­stan­go­mis stebė­ti dar esan­čių natū­ra­lių pievų au­ga­li­jos kaitą.

Svarbų darbą čia at­lie­ka ūki­nin­kai, nes jiems ten­ka iš­mok­ti at­pa­žin­ti au­ga­lus, juos su­ras­ti ir re­gist­ruo­ti. To­kiu būdu ple­čia­mas ir ūki­nin­ko, ir vi­sos šei­mos aki­ra­tis. Au­ga­lai re­gist­ruo­ja­mi prie­š nu­šie­nau­jant, šie­na­vi­mo lai­kui nėra jo­kių nu­sta­tytų datų, ūki­nin­kams rei­kia sen­pie­vių near­ti, ne­sau­sin­ti ir neat­nau­jin­ti įsėliais. Už šį darbą mo­ka­mos pa­pil­do­mos iš­mo­kos. Pats tin­ka­miau­sias to­kių pievų tvar­ky­mo būdas yra gy­vu­lių ga­ny­mas, tad ši pro­gra­ma idea­liai tin­ka lai­kan­tiems mėsi­nius gal­vi­jus ar avis.

Be abe­jo, vien ga­ny­mas natū­ra­lių pievų neiš­sau­gos, tą pa­da­ry­ti ga­li tik eko­lo­gi­jai dėme­sio ski­rian­tys ūkių šei­mi­nin­kai. Švie­ti­mas, su­pra­ti­mas ir iš da­lies komp­ro­mi­sas, kad iš sa­vo laukų gaus ma­žiau tonų pa­šarų, nei ten pa­sėjus kultū­rinę žolę, iš­gelbės natū­ra­lias pie­vas atei­ties kar­toms. Tai ne­ma­žas iššū­kis, nes do­bi­lais ir liu­cer­na gy­vu­lius pa­šer­si so­čiau nei vėdry­nais ar kar­tenė­mis. Tin­ka­ma kom­pen­sa­ci­ja ir ska­ti­ni­mas sau­go­ti bio­lo­ginę įvai­rovę grei­čiau­siai pa­si­tei­sins, nes, sa­vai­me su­pran­ta­ma, kad bet ku­ris ūki­nin­kas, sie­kian­tis pel­no, sės do­bi­lus, ne krau­ja­žo­les. Bet jų ir dau­gybės kitų pievų au­galų la­bai rei­kia bio­lo­gi­nei įvai­ro­vei iš­sau­go­ti, vabzd­žių ir ki­to­kių gy­vių eg­zis­ta­vi­mui. Ar tu­ri­me teisę į tai ne­kreip­ti dėme­sio?

Na, o vi­si, ku­rie dar tu­ri dal­gius ar me­na, kaip jais nau­do­tis, Bal­ti­jos ap­lin­kos fo­ru­mo yra kvie­čia į ant­rą na­cio­na­linį šienp­jo­vių čem­pio­natą rung­tis dėl metų šienp­jo­vio ir  šienp­jovės ti­tulų. Var­žy­bos vyks rugpjū­čio 6 dieną Ši­lutės ra­jo­ne, Rup­kal­vių kai­me esan­čio­se Ne­mu­no del­tos pie­vo­se. Vi­si su­si­domėję dar ga­li re­gist­ruo­tis in­ter­ne­te ad­re­su https://bef.lt.Tą pa­tį sa­vait­galį vi­sai gre­ta čem­pio­na­to vyks ir Rusnės fes­ti­va­lis su gau­sy­be veiklų ir mu­zi­kos. Jei vie­nu ar ki­tu su­si­domė­si­te, gal net su­si­rung­si­me – juk dalgį dar mo­ka lai­ky­ti ir ne vien tik vy­riš­kos ran­kos.