
Naujausios
Besibaigiančios Seimo sesijos paskutiniame posėdyje Vytautui Landsbergiui suteiktas valstybės vadovo vardas. Na ir prasidėjo: kaip Seimas tai gali padaryti, jei mes to nenorime, kaip tokiam žmogui tokį vardą skirti, jei jis kolūkius griovė, jei komjaunuoliu buvo, jei įtartinai šypsosi, jei aš, aš ir aš to nenorime...
Keista, juk tokių atvejų ne tik pasaulyje, bet Lietuvoje būta. Po mirties suteikiami didvyrių vardai, apdovanojimai. Štai po mirties Jonas Žemaitis-Vytautas – karininkas, rezistentas, partizanų vadas – imtas vadinti ketvirtuoju Lietuvos prezidentu, o tas pats Seimas 2018 m. Adolfą Ramanauską-Vanagą – brigados generolą, partizanų vadą – pripažino tuometės Lietuvos vadovu. Nesu didelis V. Landsbergio gerbėjas, bet juk jis tuo metu šalies vadovu buvo...
Vis dar laukiame, ką Europos Komisija išaiškins apie tranzitą į Kaliningrado sritį. Lengvų pasirinkimų nebus. Nelengvas pasirinkimas ir Vyriausybės ministrams, ar atostogauti šiuo metu, kaip tai padarė užsienio reikalų ministras. Viena vertus, daug rimtų vadovų taip nebūtų padarę, kita vertus, tai aiškus demonstravimas, kad mūsų Valstybėje, jos užsienio politikoje sustyguota ir aptarta. Tas demonstruojama, bet kažin, ar taip ir yra?
Vis neramiau dėl tolimesnio COVID-19 atmainų plitimo. Visi to bijome, tačiau ar esame pasiruošę su tuo kovoti, aukodami savus, ypač asmeninius, interesus? Nežinia, kurią ateitis išsklaidys.
Prieš Valstybės dienos šventę vėl pasipylė „istorikų“ rašinėliai, kuriuose mėginama sumenkinti šios šventės reikšmę. Girdi, Mindaugas žiaurus buvo, žemaičius ir žmoną išdavė, krikštijosi, kaip galima tokią dieną švęsti... Dažnai pamirštama, kad šventė – simbolinė diena, pažyminti valstybės kūrimo pradmenis, o ne atskiro žmogaus asmeninę sukaktį.
Kartais pagalvoju, kaip nedaug bėgant istorijos ratui pasikeitėme.