Ar keičiamės?

Karš­tis gam­to­je šiek tiek at­lėgo: kai kur lie­tu­tis pa­krap­no­jo, vėje­lis pūstelė­jo. Galė­tum žmo­gus šiek tiek at­si­kvėpti. Kur tau. Po­li­ti­niai įvy­kiai ve­ja vie­nas kitą, tik spėk sek­ti, tik mėgink su­pras­ti, kas ko sie­kia ar kas ką apie sa­vo sie­kius pa­sa­ko­ja.



Be­si­bai­gian­čios Sei­mo se­si­jos pa­sku­ti­nia­me po­sėdy­je Vy­tau­tui Lands­ber­giui su­teik­tas vals­tybės va­do­vo var­das. Na ir pra­si­dėjo: kaip Sei­mas tai ga­li pa­da­ry­ti, jei mes to ne­no­ri­me, kaip to­kiam žmo­gui tokį vardą skir­ti, jei jis kolū­kius griovė, jei kom­jau­nuo­liu bu­vo, jei įtar­ti­nai šyp­so­si, jei aš, aš ir aš to ne­no­ri­me...

Keis­ta, juk to­kių at­vejų ne tik pa­sau­ly­je, bet Lie­tu­vo­je būta. Po mir­ties su­tei­kia­mi did­vy­rių var­dai, ap­do­va­no­ji­mai. Štai po mir­ties Jo­nas Že­mai­tis-Vy­tau­tas – ka­ri­nin­kas, re­zis­ten­tas, par­ti­zanų va­das – im­tas va­din­ti ket­vir­tuo­ju Lie­tu­vos pre­zi­den­tu, o tas pa­ts Sei­mas 2018 m. Adolfą Ra­ma­nauską-Va­nagą – bri­ga­dos ge­ne­rolą, par­ti­zanų vadą – pri­pa­ži­no tuo­metės Lie­tu­vos va­do­vu. Ne­su di­de­lis V. Lands­ber­gio gerbė­jas, bet juk jis tuo me­tu ša­lies va­do­vu bu­vo...

Vis dar lau­kia­me, ką Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja išaiš­kins apie tran­zitą į Ka­li­ning­ra­do sritį. Lengvų pa­si­rin­kimų ne­bus. Ne­leng­vas pa­si­rin­ki­mas ir Vy­riau­sybės mi­nist­rams, ar ato­sto­gau­ti šiuo me­tu, kaip tai pa­darė už­sie­nio rei­kalų mi­nist­ras. Vie­na ver­tus, daug rimtų va­dovų taip ne­būtų pa­darę, ki­ta ver­tus, tai aiš­kus de­monst­ra­vi­mas, kad mūsų Vals­tybė­je, jos už­sie­nio po­li­ti­ko­je su­sty­guo­ta ir ap­tar­ta. Tas de­monst­ruo­ja­ma, bet ka­žin, ar taip ir yra?

Vis ne­ra­miau dėl to­li­mes­nio CO­VID-19 at­mainų pli­ti­mo. Vi­si to bi­jo­me, ta­čiau ar esa­me pa­si­ruošę su tuo ko­vo­ti, au­ko­da­mi sa­vus, ypač as­me­ni­nius, in­te­re­sus? Ne­ži­nia, ku­rią atei­tis išsk­lai­dys.

Prieš Vals­tybės die­nos šventę vėl pa­si­pylė „is­to­rikų“ ra­šinė­liai, ku­riuo­se mėgi­na­ma su­men­kin­ti šios šventės reikšmę. Gir­di, Min­dau­gas žiau­rus bu­vo, že­mai­čius ir žmoną iš­davė, krikš­ti­jo­si, kaip ga­li­ma to­kią dieną švęsti... Daž­nai pa­mirš­ta­ma, kad šventė – sim­bo­linė die­na, pa­žy­min­ti vals­tybės kūri­mo pra­dme­nis, o ne at­ski­ro žmo­gaus as­me­ninę su­kaktį.

Kar­tais pa­gal­vo­ju, kaip ne­daug bėgant is­to­ri­jos ra­tui pa­si­keitė­me.