Ar tikrai negulima?

Ne­pai­sant tų gra­žių ap­si­reiš­kimų, vis­gi pa­sau­ly­je gra­žių žod­žių nėra ga­na. Dar vis ste­bi­mas prie­ka­bia­vi­mo ly­ties at­žvil­giu reiš­ki­nys. Dėl to už­gimė ir san­ty­ki­nai jau­nas mo­terų judė­ji­mas „Me too“, dėl ku­rio daug žy­mių vyrų galvų bu­vo ker­ta­mos, o kai ku­rios ir nu­kirs­tos. Ir tai įsibėgė­ja.

Kiek­vie­nas reiš­ki­nys gim­do ir tam tik­rus nuo­kry­pius nuo tie­saus ke­lio. Pradė­jo ras­tis at­vejų, kai mo­te­rys, galbūt ne­ga­lin­čios savęs rea­li­zuo­ti šei­mo­je, dar­be ar vi­suo­me­ninė­je veik­lo­je, no­rin­čios su­ves­ti dar­bi­nes ar ki­to­kias sąskai­tas, čium­pa šį šiuo me­tu ypa­tin­gai ga­lingą ginklą, juo mo­juo­ja ir daž­nai lai­mi net nie­ko ne­laimė­da­mos...

„Tai, kad jūs esa­te Ši­lu­mos tinklų di­rek­torė, o aš esu me­ras, ne­reiš­kia, kad mes tu­ri­me gulė­ti vie­no­je lo­vo­je“, – ši skam­bi frazė da­bar tam­po­ma feis­bu­ko pus­la­piuo­se, pri­va­čiuo­se po­kal­biuo­se ir net ša­lies in­for­ma­ci­niuo­se po­rta­luo­se. Ją ban­do­ma pa­da­ry­ti pa­grin­di­niu disk­ri­mi­na­vi­mo ly­ties pa­grin­du įro­dy­mu.

Pas­ta­ro­sio­mis die­no­mis pa­skam­bi­nau ke­lioms sa­vo pa­žįsta­moms, ku­rių ne­lan­kiau te­le­fo­nu net ke­le­rius me­tus. Kalbė­jau su dviem li­tua­nistėm ir gy­dy­to­ja iš Plungė­je bei dviem li­tua­nistėm iš Vil­niaus. Jų šios frazės lo­gi­nis ir emo­ci­nis išaiš­ki­ni­mai skyrė­si tik per Ma­rytės plauką ir bu­vo toks: dviejų skir­tingų, skir­tin­go ly­gio va­dovų nuo­monės ne vi­sa­dos ir ne dėl vis­ko tu­ri su­tap­ti.

Na, o  frazės vaiz­din­gu­mas pri­klau­so nuo kalbė­to­jo gebė­ji­mo per­teik­ti mintį bei nuo pa­šne­ko­vo ar klau­sy­to­jo gy­ve­ni­miš­kos pa­tir­ties, pa­tirtų nuo­skaudų ir su­pra­ti­mo. Tad, kaip sa­ko­ma, nieks kits čia ne­kalts, mer­gužė­le, tu pa­ti.

Ži­no­ma, ga­li būti ir ki­toks ap­klau­siamųjų pen­ke­tu­kas. Ir išaiš­ki­ni­mai ga­li skir­tis, vėlgi, pri­klau­so­mai nuo aiš­kin­to­jo gy­ve­ni­miš­kos pa­tir­ties.

O aš as­me­niš­kai la­bai mylė­jau ir my­liu mo­te­ris!