Demokratijos grimasos

Ri­man­tas GENT­VI­LAS
Pas­ku­ti­niu me­tu Lie­tu­vo­je žy­miai pa­daugė­jo įvai­rių žmo­nių su­si­rin­kimų, mi­tingų, pa­radų, maršų, streikų. Kai kas sa­ko, kad tai de­mok­ra­ti­jos iš­da­va, kad už­sie­nio ša­ly­se tai jau se­niai ste­bi­ma, kad tai ne­truk­do nei ša­lių, nei pa­čios de­mok­ra­ti­jos to­li­mes­niam vys­ty­mui­si.

Ki­ta mūsų ša­lies gy­ven­tojų da­lis ne­drąsiai, bet vis gar­siau kal­ba apie tai, kad lai­kas būtų vald­žios at­sto­vams, teis­mams, par­ti­joms, vi­suo­menės au­to­ri­te­tams  griež­čiau pa­si­sa­ky­ti ir už­kar­din­ti to­kiuo­se su­si­rin­ki­muo­se vyks­tan­čius teisės ir teisėt­var­kos pa­žei­di­mus, at­kur­ti rimtį, ku­ri taip rei­ka­lin­ga pa­sau­linės pan­de­mi­jos ir po­li­tinės si­tua­ci­jos aki­vaiz­do­je.
Kaip vi­sa­dos to­kio­se si­tua­ci­jo­se sun­ku nu­sta­ty­ti, kas tei­sus, kas trokš­ta dik­tatū­ros, o kas be­gėdiš­kai nau­do­ja­si de­mok­ra­ti­jos su­teik­to­mis ga­li­mybė­mis, sie­kiant sa­vo as­me­ni­nių tikslų. Pa­lie­siu tik vieną as­pektą.
Dau­gu­mo­je da­bar­ti­nių su­si­būrimų ryškė­ja „Šei­mos mar­šo“ ly­de­rystė ir tam tikrų rei­ka­la­vimų pa­letė. Man čia keis­ta at­ro­do tai, kad ren­kant žmo­nes į mi­tin­gus, jų gau­sa, or­ga­ni­zuo­tu­mas pa­tei­kia­mi kaip to sam­būrio va­dovų nuo­pel­nas, daž­nai pri­ly­gi­na­mas dau­gu­mos žmo­nių nuo­monės iš­raiš­kai. Bet už­ten­ka, kad tuo­se būriuo­se kaž­kas ima baub­ti, šūkau­ti, ki­tiems truk­dy­ti ar net ak­me­ni­mis mėty­tis, iš kar­to pa­si­girs­ta: ne, tai ne mūsų suor­ga­ni­zuo­ti žmonės, tai tau­ta, tai jos „kūry­biš­kos“ iš­raiš­kos prie­monės. Keis­to­kai at­ro­dytų, jei mo­ky­to­jas, pavadinęs mo­ki­nius į iš­vyką, did­žiuotų­si dėl su­si­rin­ku­siųjų gau­sos, bet ne­norėtų at­sa­ky­ti už jų el­gesį vie­šo­je vie­to­je.
Gal todėl minė­tas judė­ji­mas ir ne­no­ri tap­ti par­ti­ja, nes ta­da jai, kaip ir ki­toms, ir fi­nan­sa­vi­mas būtų skaid­rus, ir už sa­vo na­rių veiks­mus reikėtų at­sa­kyt. Bėdos ne­būtų: juk ta­da, užuot ko­vo­jus už Kons­ti­tu­ci­jos lai­kymą­si bei tei­kiant an­ti­kons­ti­tu­ci­nius rei­ka­la­vi­mus, būtų ga­li­ma gra­žio­je idėjų ko­vo­je rin­kimų me­tu siek­ti rea­lios vald­žios ir savų su­ma­nymų įgy­ven­di­ni­mo.
Bet, ma­tyt, sie­kia­ma ne to. Gal no­ri­si, kad būtų kuo dau­giau su­maiš­ties, ku­rio­je at­si­rastų ga­li­mybė iš­kil­ti į pa­vir­šių. Tik ar ne­ma­to­ma, kad to no­ri ne tik ne­tikrų pa­skirų so­cia­li­niuo­se tink­luo­se val­dy­to­jai, bet ir jėgos už ša­lies ribų?