Į turgų važiavo, Tamošių pagavo

Miestų plėtrą lėmė turgūs?

Tai pa­na­šu į klau­simą apie vištą ir kiau­šinį. Kas tie turgūs, ar jie at­si­ra­do mies­tuo­se, ar mies­tai plėtėsi ties pa­to­giais pre­ky­bos ir pirk­lių ke­liais? Ir vie­na, ir ki­ta glaud­žiai su­si­ję, nes kol žmo­ni­ja gy­vuo­ja, gy­vuos ir pre­ky­bi­niai ry­šiai. Tur­gus, mugė, jo­mar­kas, ker­mo­šius – kiek vi­so­kių pa­va­di­nimų, o ki­tus jau ir pri­mir­šo­me. Kaip ir ga­lio­ju­sias ne­ra­šy­tas tai­syk­les ar tra­di­ci­jas. Juk jei koks san­do­ris įvyk­da­vo ir su­tar­da­vo „ma­ga­ry­čias“, tą se­nu pa­pra­ti­mu reikė­da­vo už­ger­ti čia pat bu­vu­sio­je kar­če­mo­je.

Į turgų ber­nai ei­da­vo dai­ry­tis naujų šei­mi­ninkų, pa­ga­ny­ti akis į pa­nas, vy­rai – ko­kių nau­jienų iš­girs, mo­te­rys apie sa­vo bėdas iš­si­pa­sa­ko­ti, tad tur­gus bu­vo ne tik pre­ky­bos, bet ir bend­ra­vi­mo bei pra­mogų vie­ta. Žiūrėk, bus koks mu­zi­kan­tas užk­lydęs, kas nors ro­dys dre­suo­tus gyvū­nus, o kai dar ga­lio­jo mir­ties bausmė, tur­gaus aikštės ne­re­tai būda­vo ir nu­si­kaltė­lių bausmės vie­tos.

Turgų for­ma­vi­mo­si va­ro­mo­ji jėga bu­vo ir tarp­tau­tinė pre­ky­ba. Nuo se­niau­sių laikų pirk­liai nuo­ty­kių ieš­ko­to­jai lai­vais ar ka­ra­va­nais ga­be­no įvai­rias pre­kes iš vie­no re­gio­no į kitą. To­kie tarp­tau­ti­niai pre­ky­bi­niai san­do­riai ga­min­to­jams ne­šė di­desnį pelną, pre­kių ga­ben­to­jai iš to taip pat už­dirb­da­vo, o laimė­jo pirkė­jas, ku­ris galė­da­vo įsi­gy­ti vis įvai­res­nių gėry­bių. Pre­ky­bi­niai ry­šiai ska­ti­no miestų au­gimą, o kai ku­rie to­kių pa­grin­di­nių pre­kių pa­skirs­ty­mo taškų tebė­ra svarbūs iki da­bar, kaip, pa­vyzd­žiui, Ham­bur­gas Vo­kie­ti­jo­je.


Se­niai se­niai, kaip pa­sa­ko­je

Pri­reikė ru­gių sėklos. Kur ra­si – tur­gu­je. Ra­dau vie­no­je vie­to­je, bet kai­na nu­ste­bi­no – už pen­kis eu­rus ki­birą ru­gių siūlęs žmo­gus sakė pusę Lie­tu­vos iš­maišęs, kol jų su­radęs, o da­bar štai į Plungės turgų at­vežęs.

Ieš­kok neieš­kojęs ap­link – ru­gių nėra, jų ne­beau­gi­na. Kaip ir linų, bat­vi­nių, griež­čių, kiau­lių, kar­vių, vištų ar žąsų. Buvę tvar­tu­kai per­tvar­ky­ti į ga­ra­žus, san­dėliu­kus ar net gy­ve­na­majį kampą.

Čia mes nie­ko nau­jo ne­su­gal­vo­jo­me, nes tvar­tukų tuštė­ji­mo me­tas ki­to­se ša­ly­se įvy­ko kaip bro­lių Grimų pa­sa­ko­se – se­niai se­niai. Tik va, tuštė­jant tvar­tu­kams ne­bėra ir kam bei ko vež­ti į turgų.

Aną­dien per­ver­čiau krūvelę senų laik­raš­čių, ku­riuo­se „Že­mai­tis“ skelbė kai­nas tur­gu­je. Kiek kai­na­vo par­šiu­kai, kiau­ši­niai, grie­tinė, sūris, varškė, svies­tas ar la­ši­niai. Ap­si­dai­riau pra­ėjusį šeš­ta­dienį – anei sūrio, anei kiau­ši­nių. Ap­link vos ne kaip Pak­ruo­jo dva­ro rek­la­mo­je – vien tik gėlės, gėlės, gėlės. Gra­žu, ži­no­ma, bet pirkėjų ma­ža.

Jei dabar tur­gu­je su­kriuksėtų koks par­še­lis, turbūt jį iš­girstų ir Briu­se­ly­je – ne­duok, Die­ve, af­ri­ki­nis kiau­lių ma­ras, hi­gie­nos normų ne­pai­sy­mas, ne­pa­gei­dau­ti­ni kva­pai ir ki­ti ne­ma­lonūs da­ly­kai, ku­rie šia­me ci­vi­li­zuo­ta­me pa­sau­ly­je nie­kaip ne­tel­pa į mo­der­naus gy­ve­ni­mo rėmus.

Šiek tiek pa­su­kus is­to­ri­jos ratą at­gal, dau­ge­lis plun­giš­kių nu­stebtų, kad bent treč­da­lis jei ne dau­giau mies­tie­čių per va­sarą sa­vo po­rei­kiams au­gi­no ir po­rą par­šiukų, ir kar­vutę ganė. O viš­tos ir gaid­žiai lakstė ko­ne kiek­vie­na­me kie­me.


Par­še­liai, pi­pi­rai, kaup­tu­kai ir sku­tek­liai

Vie­na iš pa­grin­di­nių pre­kių Plungės tur­gu­je ir bu­vo par­še­liai. Tur­gaus dieną iš ap­lin­ki­nių kaimų su­va­žiavę žmonės eilė­mis su­si­sta­ty­da­vo būdas. Kar­tais to­kių par­davėjų būda­vo iki ke­lių de­šim­čių. Ry­tas skambė­jo nuo žvie­gian­čių par­še­lių, de­rybų, pa­ta­rimų, juokų. Ša­lia, žiūrėk, mai­šai su grūdais, bu­ro­kais, ki­tais pa­ša­rais, ki­tur – triu­šiai, viš­tos, ki­ti smulkūs gyvū­nai. To­liau – kal­nai bul­vių, kitų dar­žo­vių, obuo­lių ar uogų, žiū­rint, koks metų lai­kas.

Prie pre­kys­ta­lių galų su­krau­ti iš karnų nu­pin­ti krep­šiai, iš se­no dal­gio pa­ty­ru­sio meist­ro pa­da­ry­ti aštrūs, ne­su­dy­lan­tys kaup­tu­kai, bul­vių sku­tek­liai – vi­sa tai, ko žmonės va­žiuo­da­vo į turgų, nes tik ten ra­si to­kių da­lykų. Kaip ir dar vie­nos spe­ci­finės prekės, be ku­rios ne­įsūdy­si gard­žių la­ši­nių, ne­pri­kim­ši gerų dešrų – kvap­niųjų pi­pirų. Po gerą val­gomą šaukštą žir­niukų namų sąly­go­mis pa­si­ūta­me po­pie­ri­nia­me mai­še­ly­je – vie­na iš tur­gaus pa­tiekų šei­mi­nin­kei. Da­bar nie­kam į galvą ne­šautų tur­gu­je ieš­ko­ti pi­pirų ar pin­tinės, apie tai jau pa­gal­vo­jo „Ma­xi­ma“ ir ki­ti pre­ky­bos cent­rai.

Žo­li­nin­kes pa­keitė vais­tinės, gėles ir sėklas par­da­vinė­ju­sias mo­te­ris – olandų gėli­nin­kai, kla­jo­jan­čius ar­tis­tus – ki­no teat­rai bei le­do čiuo­žyk­los, o krep­šius ir dau­gelį kitų bui­ties smulk­menų pi­giai tie­kia ki­nai. Tad į turgų ne­bėra ko ei­ti, nes pre­ky­bos cent­rai at­si­da­ro anks­čiau, o ir vei­kia il­giau.


Kas pri­kels bob­turgį

Dar vie­nas uni­ka­lus da­ri­nys bu­vo Plungės bob­tur­gis. Di­dy­sis tur­gus šur­mu­lia­vo tik sa­vait­ga­liais, pri­klau­so­mai nuo bu­vu­sios san­tvar­kos – sek­ma­dienį ar šeš­ta­dienį, o bob­tur­gio pre­kys­ta­liai, įsisp­raudę ant kal­velės tarp namų da­bar­tinė­je J. Tu­mo-Vaiž­gan­to gatvė­je, gėrybė­mis būda­vo nu­krau­na­mi kas­dien. Švie­žios dar­žovės, sėklos, dai­gai, gėlės, vais­ta­žolės, grie­tinė, kiau­ši­niai, gry­bai, uo­gos – vi­sa tai, kas tuo­met bu­vo lai­ko­ma vien tik mo­te­riš­kais pir­ki­niais. Nors pa­si­tai­ky­da­vo ir par­davėjų vyrų.

Man šis su­nykęs (su­nai­kin­tas) tur­gus la­bai pri­me­na garsųjį Aust­ri­jos sos­tinės Vie­nos „Nasch­markt“, įtrauktą į tu­ris­ti­nių ke­lio­nių ap­ra­šy­mus ir re­ko­men­duo­ti­nus ap­lan­ky­ti šio ža­vio­jo mies­to ob­jek­tus. Nuo am­žių vei­kusį turgų aust­rai gud­riai iš­nau­do­jo ir pa­vertė tu­ristų meilės ir trau­kos ob­jek­tu. „Nasch­markt“ iš­ver­tus iš vo­kie­čių kal­bos reiš­kia sma­li­žių tur­gų. Be įpras­ti­nių miškų ir sodų gėry­bių, žu­vies, vai­sių, prie­sko­nių ir žo­le­lių, čia vei­kia ir pa­vil­jo­nai, siū­lan­tys pa­si­vai­šin­ti to tur­gaus siū­lo­mo­mis gėrybė­mis, iš­ger­ti stiklą ge­ro vy­no, švie­žiai spaustų sul­čių, ka­vos ar ar­ba­tos ar­ba tie­siog ge­rai pra­leis­ti laiką.

Pas­va­jo­kim, jei taip Plungė pri­keltų savąjį bob­turgį. Kaip pa­garsė­tu­me ne tik sa­vo kraš­te, bet ir Lie­tu­vo­je.

Ar ei­tumė­te, ar va­žiuo­tumė­te į tokį turgų? O ka­da iš vi­so pa­sku­tinį kartą bu­vo­te tur­gu­je, ne vien Rie­ta­vo, ži­no­ma? Ne­pa­me­na­te? Taip, tie­sa, ko ten ei­ti ar va­žiuo­ti, ką ten ra­si, kai pre­ky­bos cent­ruo­se pil­na vis­ko, kai anie vi­lio­ja nuo­lai­do­mis, taš­kus ren­ka ir pi­ni­gais ver­čia lo­ja­lu­mo kor­telės, ku­rių mai­nais už sa­vo as­mens duo­me­nis pri­si­ren­ka­me pil­nas pi­ni­gi­nes. Tur­gu­je nėra lo­ja­lu­mo kor­te­lių, rei­kia grynųjų. Įpra­tus prie be­kon­tak­čių tai taip ne­pa­to­gu, kad ki­log­ra­mo bul­vių ge­riau su­kti į par­duo­tuvę.

Kai ne­be­li­ko smul­kiųjų au­gin­tojų, ne­bėra kam į tuos tur­gus pri­sta­ty­ti gėry­bių. Be to, spar­čiai po­pu­liarė­ja ap­si­pir­ki­mas so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, pre­kių pri­sta­ty­mai į na­mus, tad ke­lius į turgų ne­to­li­mo­je atei­ty­je grei­čiau­siai vi­sai pa­mir­ši­me.