Informacinės technologijos ir mes

Ar tu­ri­te na­mie in­ter­ne­to ryšį, ar daž­nai nau­do­jatės kom­piu­te­riu, ar kas pa­mokė, kaip nau­do­tis šiuo­lai­kinė­mis in­for­ma­cinė­mis tech­no­lo­gi­jo­mis? Tai vi­sai ne­juo­kin­gi klau­si­mai. Kom­piu­te­ri­nio raš­tin­gu­mo įgūdžių rei­kia vis dau­giau, jau­no­ji kar­ta be jų ne­be­galėtų gy­ven­ti, o vy­res­nio­ji? Be in­ter­ne­to ry­šio da­bar net pas dak­tarą ne­pa­tek­si ar už elektrą ne­su­si­mokė­si, tad ar dėl to ne­nu­ken­čia tam tik­ra da­lis ša­lies gy­ven­tojų, kai vis dau­giau pa­slaugų ir ki­to­kių ope­ra­cijų per­ke­lia­ma į in­ter­ne­tinę erdvę.

 

Lie­tu­vo­je nau­do­tis kom­piu­te­riu mo­ka ir šim­ta­me­čiai?

Per­nai šiuo me­tu laužė­me gal­vas, kaip ir ką pa­si­rink­ti ne­prik­lau­so­mu elekt­ros tiekė­ju, o šie­met vi­si, su­darę ar ne­su­darę su­tar­tis, mo­komės, kaip pa­gal naująją tvarką su­mokė­ti už elektrą.

Bai­gian­tis lie­pai neaiš­kumų dėl elekt­ros sąskaitų ir nau­jos ap­mokė­ji­mo tvar­kos pa­si­pylė kaip iš ra­go. Ne vi­si su­pra­to, kaip ir kur dek­la­ruo­ti rod­me­nis, o pa­skam­bin­ti nu­ro­dy­tais te­le­fo­nais dėl li­nijų ap­kro­vos ta­po tik­ru iššū­kiu. Tiekė­jai puolė ra­min­ti, kad šie ne­pa­to­gu­mai – tik pirmą mėnesį, o vėliau vis­kas su­grįšią į nor­ma­lias vėžes. Nep­rik­lau­somų elekt­ros tiekėjų at­sto­vai aiš­ki­no, kaip bus pa­pras­ta viską da­ry­ti nei­šei­nant iš namų, in­ter­ne­tu.

Vie­nas toks ra­di­jo lai­do­je pa­sa­ko­jo, gir­di, 110 metų su­laukęs šią kom­pa­niją pa­si­rinkęs var­to­to­jas kom­piu­te­riu ir rod­me­nis dek­la­ruo­ja, ir už elektrą su­mo­ka. Šau­nus žmo­gus, pa­gal­vo­jau, tik ne­pa­sakė, iš kur jis.

Tikė­ki­me, kad yra toks ga­bus ša­lies gy­ven­to­jas ir tuo, kad vi­si „nu­kritę“ ne­pa­to­gu­mai dėl elekt­ros sąskai­tų tik­rai yra lai­ki­ni, kad rei­ka­lai pa­gerės jau kitą mėnesį. Jei tik ne­pri­sidės naujų iššū­kių.


Ne­ži­nai – klausk… vaikų

Ke­lintą kartą po vie­nos ar ki­tos re­for­mos vie­šo­jo­je erdvė­je gird­žiu tos re­for­mos vyk­dy­tojų pa­ta­ri­mus, kaip gy­ven­to­jams spręsti iš­ki­lu­sias pro­ble­mas. Pas­ku­ti­nis pa­vyz­dys – jau minė­ti ne­prik­lau­somų elekt­ros tiekėjų pa­mo­ky­mai.

Di­de­liuo­se mies­tuo­se sėdin­tys įvairūs re­for­ma­to­riai, iš­lai­ko­mi ei­li­nių var­to­tojų, pir­miau­sia ste­bi­si, kad iš vi­so ky­la ka­žin ko­kių pro­blemų, juk vis­kas taip to­bu­lai su­pla­nuo­ta ir pa­teik­ta. Vis­kas esą pa­da­ro­ma ke­lių myg­tukų pa­spau­di­mu in­ter­ne­tu, sve­tainė­se, pus­la­piuo­se ir ki­to­se neaprė­pia­mo­se elekt­ro­ni­nio pa­sau­lio pla­tybė­se. O jei ne­si­se­ka to­se pla­tybė­se ko nors pra­neš­ti, dek­la­ruo­ti, ras­ti, iš­sit­rauk­ti ar su­mokė­ti, rei­kia pa­pra­šy­ti vaikų ar anūkų pa­gal­bos.

Tai jau ne pirmą kartą vie­šai skam­ban­tis pa­ta­ri­mas, ne­tie­sio­giai tai­ko­mas vy­resnės kar­tos žmonėms, ku­rie su­da­ro ne­mažą įvai­rių pa­slaugų var­to­tojų dalį. Šie žmonės ne­įgi­jo in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gijų val­dy­mo įgūdžių ar jo­mis nau­do­ja­si ne taip leng­vai  kaip jau­ni­mas. O kur tų įgūdžių įgy­ti kai­me, mies­te­ly­je ar net mies­tuo­se?

Kaž­ka­da bib­lio­te­ko­se rengtų kom­piu­te­ri­nio raš­tin­gu­mo kursų va­jus pri­blėso, bet tai ne­reiš­kia, kad vi­si jau ta­po in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gijų spe­cia­lis­tais. Be to, net kaž­ko pra­mo­kus, vien pra­džia­moks­lio neuž­ten­ka, įgy­tas ži­nias rei­kia at­nau­jin­ti ir to­bu­lin­ti. Tik kur or­ga­ni­zuo­ja­mi pra­de­dan­čiųjų ar pa­žen­gu­sių ir pa­našūs kur­sai? Ar tai vyks­ta tik šei­mo­se, kur vėlgi tas pa­ts jau­ni­mas pa­mo­ko vy­resnę kartą, kaip nau­do­tis nau­ju iš­ma­niuo­ju te­le­fo­nu ar plan­še­te.

Su­sidū­ru­si su pa­na­šia si­tua­ci­ja ne kartą gal­vo­jau, kodėl ku­ria­mos to­kios pro­gra­mos, ku­rias pa­to­gu ir pa­pras­ta nau­do­ti jau­niems, bet sun­ku įval­dy­ti vy­resnės kar­tos žmonėms.


Kaip spėti su grei­tai kin­tan­čio­mis tech­no­lo­gi­jo­mis

Pri­si­jun­gi­mo prie įvai­rių kas­die­nos gy­ve­ni­me rei­ka­lingų sve­tai­nių būdai vis la­biau su­dėtingė­ja ir mo­dernė­ja. Pa­ban­do žmo­gus – ne­si­se­ka, pa­ban­do dar kartą – kaž­kas užst­rin­ga, ta­da ne vie­nas, su­si­ne­pa­to­ginęs dėl sa­vo neiš­ma­ny­mo, sa­ve nu­ver­ti­na kaip ne­mokšą. Daž­nas pa­gal­vo­ja, kad to­kios tech­no­lo­gi­jos jau ne jo am­žiui, ta­da ir pa­pras­čiau­sią kom­piu­te­rinę ope­ra­ciją pra­šo atlikti vaikų ar anūkų. Juk ir per ra­diją ana­va pa­ta­ria – pa­pra­šy­ki­te vaikų.

O jei vaikų nėra ar jie emig­ravę, o gal gy­ve­na to­li, daug dir­ba, tu­ri šei­mas, o gal mirę ar žuvę, o kas, jei žmo­gus vie­nas ar vie­ni­šas? Kie­no jis pa­si­klaus? To­kio pat kai­my­no? Ar Lie­tu­vo­je jau kiek­vie­nuo­se na­muo­se yra įves­tas in­ter­ne­to ry­šys? Suk­ly­dau – toks ry­šys da­bar pa­sie­kia­mas iš­ma­niuo­ju te­le­fo­nu.

Bet ir iš­ma­niuo­ju visų rei­kalų ne­sut­var­ky­si, ne­re­tai pri­rei­kia ir kom­piu­te­rio, ta­čiau ar jau kiek­vie­nas ga­li tokį daiktą įpirk­ti ir su­si­gau­dy­ti, kaip juo nau­do­tis, kaip at­nau­jin­ti pro­gra­mas, at­lik­ti pro­fi­lak­tiką ir ki­tus ge­ram kom­piu­te­rio funk­cio­na­vi­mui būti­nus da­ly­kus? Ne­su girdė­ju­si apie jokį kom­piu­te­rinės pa­gal­bos išk­vie­timą į na­mus, nors gal ko­kia nors kom­pa­ni­ja ir tei­kia to­kias pa­slau­gas. Tik ar nor­ma­lu tai, kad be jau­no­sios kar­tos pa­gal­bos vy­resnė kar­ta da­bar ne­be­ga­li su­si­tvar­ky­ti ele­men­ta­riau­sių būtinų da­lykų?

Gal pa­ts me­tas at­si­gręžti į se­nimą, juk ne tik Lie­tu­va – sens­ta vi­sa Eu­ro­pa ir pa­sau­lis. Gal ver­ta įvai­rias pla­taus var­to­ji­mo IT pro­gra­mas, ne­ma­žai kitų da­lykų pa­tikė­ti kur­ti vy­resnės kar­tos žmonėms, ku­rie ge­riau su­pran­ta ir ga­li įsi­jaus­ti į tų, ku­rie jo­mis nau­do­sis, pa­dėtį. Gal ta­da ne­reikėtų vaikų pa­gal­bos, o kaž­ko ne­sup­ra­tu­sie­ji ne­būtų pa­sta­ty­ti į gėdingą ne­mokšų pa­dėtį.


Teisės ir ga­li­mybės turėtų būti ly­gios

Ka­žin ką pa­sa­kytų koks vo­kie­tis, aust­ras ar prancū­zas, iš vie­no ar ki­to pa­slau­gos teikė­jo ki­lus pro­ble­mai su­laukęs pa­ta­ri­mo kreip­tis į vai­kus? Turbūt su­keltų tarp­tau­tinį skan­dalą dėl ne­pa­gar­bos klien­tui, jo sta­tu­sui ar, ne­duok Die­ve, am­žiui. To­se ša­ly­se klien­tams aiš­ki­na­ma, kaip su­si­tvar­ky­ti su iš­ki­lu­sio­mis pro­ble­mo­mis, ra­šo­mi laiš­kai ir net siun­čia­mi pa­štu. Tik­ri, po­pie­ri­niai, su paaiš­ki­ni­mais, inst­ruk­ci­jo­mis ar išk­lo­tinė­mis. Lie­tu­vo­je tai – be­veik pa­mirš­ta pra­kti­ka.

Gal turė­tu­me džiaug­tis, kad esa­me pa­žan­ges­ni, tau­po­me po­pie­rių ir ki­tus re­sur­sus. Tik ar toks tau­pu­mas tik­rai pa­de­da ir kiek su­tau­po­ma vie­nur, bet pra­ran­da­ma ki­tur, ar tik su­ke­lia­ma dau­giau nea­py­kan­tos, nu­si­vy­li­mo ir er­ze­lio? Ne­be­ra­šo­mi laiš­kai, lo­giš­ka, kad ne­be­rei­kia ir pa­što pa­slaugų. Ta­da pa­štui ten­ka pre­kiau­ti pa­ta­ly­ne ir ko­jinė­mis.

Gal klys­tu, tik ka­žin ko at­ro­do, kad koks nors svar­bus veikė­jas, iš ry­to mies­to gatvė­mis ty­liai čiuož­da­mas elekt­ri­niu au­to­mo­bi­liu ar bent jau mit­riai ner­da­mas elekt­ri­niu pa­spir­tu­ku į mo­dernų ofisą kur­ti mo­der­nių sve­tai­nių ar pro­gramų, sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja, kad ne vi­sa Lie­tu­va dar to­kia mo­der­ni. Ir ne vi­si tu­ri vaikų ar anūkų. O jei ir tu­ri, kad tie vai­kai ir anū­kai užim­ti sa­vo gy­ve­ni­mu ir rūpes­čiais. Ir kad pa­ts jau­na­sis pro­gra­muo­to­jas kaž­ku­rią dieną išeis į pen­siją. Ir kad visų ly­gias tei­ses, pa­garbą ir orumą ga­ran­tuo­ja Lie­tu­vos Kons­ti­tu­ci­ja.

dviejų veiksnių autentifikacija