Ir generolai inkščia

Kodėl, jei Ru­si­ja ži­no­jo apie „ne­šva­rios“ bom­bos kūrimą Uk­rai­no­je, tylė­jo, kol jos ar­mi­jos da­li­niai nio­ko­jo šią šalį? Pra­bil­ta tik da­bar, kai oku­pantų da­li­niai ėmė trauk­tis. Prieš tai iš neo­fi­cia­lių, o ir ofi­cia­lių sluoks­nių gra­sin­ta bran­duo­li­niais smūgiais, vi­sa­ga­lių ra­ketų ug­ni­mi. Ir šast, vis­kas ap­si­vertė: pa­si­ro­do, jau Uk­rai­na pa­ti sa­ve sprog­dins, o Ru­siją kal­tins. Tad ir ne­tikė­ti Ru­si­jos gy­ny­bos mi­nist­ro skam­bu­čiai Va­karų ša­lių vy­riau­sybėms la­biau nei keis­ti. Nė kvai­lys ne­pa­tikėtų.

Vi­si su­pran­ta, kas mai­šo van­denį ir drums­tam tie­sos paieš­kos van­de­ny ko­kią nors per­galę at­ne­šian­čią auk­sinę žu­velę mėgi­na pa­gau­ti. Kad dau­giau kas pa­tikėtų, pra­neš­ta, jog Ru­si­ja pa­ti nie­ka­dos ne­nau­dos nei „šva­rių“ nei „ne­šva­rių“ bran­duo­li­nių ginklų. Nie­kas tuo ne­ti­ki, tad me­la­giams ga­li tek­ti lik­ti prie su­ski­lu­sios gel­dos.

Šiek tiek pa­na­šus „de­tek­ty­vas“ vyks­ta ir mūsų Vy­riau­sybė­je. Vi­daus rei­kalų mi­nistrė Agnė  Bilotaitė at­lei­do VST vadą ge­ne­rolą Ri­čardą Po­cių. Tas kol kas tik kal­ba ir ža­da skųsti mi­nistrę, ku­ri, gir­di, darė spau­dimą, vi­sai nie­ko neiš­ma­no, pa­žeid­žia įsta­ty­mus. Gal. Te­gul iš­ti­ria, kas ga­li. Ne­sa­ko tik ge­ne­ro­las, kad at­lei­di­mas vy­ko tar­pu­sa­vio su­si­ta­ri­mu, ge­ne­ro­lui pa­norė­jus, ir ta­da... vi­si ga­lai į van­denį.

Ki­ta ver­tus, kodėl apie tai ne­kalbė­ta, kol VST va­das dar dir­bo? Bi­jo­ta? Nuo ka­da ge­ne­ro­lai bi­jo? Kaip ta­da gy­ven­ti že­mes­nio ran­go pa­reigū­nams? Ma­nau, kad kol val­diš­ka ma­ši­na sa­voms reikmėms bu­vo nau­do­ja­ma, kol į darbą ne­pri­va­lu bu­vo ei­ti, kol bu­vu­sio Prem­je­ro spar­ne­lio pa­vėsį jautė – bu­vo ge­rai. Kai tie da­ly­kai bu­vo atim­ti, pa­si­gir­do ne­gar­sus, bet vis garsė­jan­tis ge­ne­ro­lo inkš­ti­mas, kurį iš kar­to pa­si­ga­vo opo­zi­ci­jos skard­žia­bal­siai.

Pui­ku būtų, kad kaž­kas šią si­tua­ciją tirtų, bet ge­ne­ro­lams inkš­ti ne­gra­žu.