Išsisupus plačiai...

Ri­man­tas GENT­VI­LAS
Jau kurį laiką šie Mai­ro­nio eilė­raš­čio žod­žiai skambė­jo gal­vo­je, bet tik sau­sio pra­džio­je ra­dau ga­li­mybę at­si­sėsti ant suo­liu­ko pa­jūry­je ir leis­ti jiems krūtinę už­lie­ti sa­vo šal­ta ban­ga.

Žvilgs­nis nu­kryps­ta kaž­kur to­lyn ho­ri­zon­to link. Ten jūra pil­ka ir vi­siš­kai ra­mi, ro­dos, jo­kios ban­gelės. Ta­da su­pran­ti, kad jūros, kaip ir bet ku­rios ki­tos sti­chi­jos, ga­lia tam­pa ma­to­ma, kai ji su­si­du­ria su ko­kia nors kliū­ti­mi. Vie­ni­šas lai­vas neiš­vengs bai­saus su­pi­mo, o lai­ve­lis ga­li ir pra­ding­ti jūros nas­ruo­se.
Žmonės, esan­tys kran­te, jūros šėlsmą jau­čia stebė­da­mi bangų mūšą į krantą, ko­pas, klau­sy­da­mi jos riau­mo­ji­mo naktį. Taip ir su tau­to­se sly­pin­čia ener­gi­ja: ji at­si­pa­lai­duo­ja ta­da, kai tau­ta pa­jun­ta kliūtį. Tam pa­kan­ka pri­si­min­ti Sausio13-ąją ar­ba vi­siš­kai ne­se­nus įvy­kius Ka­zachs­ta­ne.
Stebė­jau ir pa­jūrio ruožą. Žmonės ap­si­gaubę nuo vėjo gau­do jūros jėgą, ža­vi­si jos ga­ly­be. Ir par­ke daug žmo­nių. Dau­gu­ma spor­tuo­ja vaikš­čio­da­mi su laz­do­mis. Pik­ta­va­lis sa­kytų: la­bai jau ne­tur­tin­gi žmonės Lie­tu­vo­je – laz­das nu­si­pir­ko, o slidėms ne­pa­ka­ko...
Su­te­mus ap­ėmė keis­tas jaus­mas, kai dau­gybė­je pa­statų neuž­si­žiebė lan­gai. At­ro­do, pa­sta­tai di­de­li, gražūs, bet gy­vybės juo­se ma­žai. Ne se­zo­nas. Na, o kiek vaikų Lie­tu­vo­je nėra buvę prie jūros, nėra statę smėlio pi­lių. Ne tik blogų tėvų – daž­nai ir ma­te­ria­linės sąly­gos to ne­leid­žia.
Pri­si­mi­niau: toks kolū­kio pir­mi­nin­kas už gerą darbą lei­do kolū­kie­čiams va­žiuo­ti sunk­ve­ži­miu iš Tel­šių į Pa­langą. Ke­lionė il­ga, bet vi­si lai­min­gi. Plia­že išsk­leidė lovų už­dan­ga­lus, vaišė­mis nu­klo­jo, pa­tys su­sėdo. Mes, ke­li vai­kai, maudėmės ir gaudėmės, o pa­vargę prie suau­gu­sių priartė­da­vo­me. Šie mus kriau­šių li­mo­na­du, lyg tai „Kriu­šo­nu“ va­di­na­mu, vai­ši­no, o pir­mi­nin­kas dar ir irisų davė. Vėliau vy­rai su šei­my­ni­niais, o mo­te­rys – su at­rai­to­to­mis kelnė­mis jūron pa­si­lei­do, taškė­si, krykš­ta­vo kaip ir mes, vai­kai. Nie­kad to ne­pa­mir­šiu. Kaip ir grįži­mo at­gal jau su­te­mus su lie­tu­viš­ko­mis dai­no­mis ir anek­do­tais.
Ga­lin­gas tas jūros po­vei­kis: lai­vus skan­di­na, kran­tus ar­do ir mus at­si­mi­nimų ban­go­mis už­lie­ja.