Jie pavargo, o mes?

Sei­mo opo­zi­ci­ja pa­si­traukė į kitą salę, kur or­ga­ni­zuo­ja pa­si­šnekė­ji­mus, nes ki­taip jų pa­va­din­ti nėra kaip: ten jo­kie spren­di­mai ne­ga­li būti priim­ti. Prie­žas­tis, gir­di, to­kia: po­zi­ci­ja su ja ne­si­skai­to, ne­bal­suo­ja už jos pa­tei­kia­mus pro­jek­tus. Ačiū Die­vui, kad ne­sa­ko, jog pra­vard­žiuo­ja­si, ro­do vi­du­rinį pirštą ar dar ką nors. La­bai man pa­na­šu į si­tua­ci­jas, pa­si­tai­kan­čias mo­kyk­lo­se.

Kas būtų, jei mo­ki­niai pa­si­trauktų į ko­ri­do­rių, nes vie­ni no­ri ra­šy­ti kont­ro­linį darbą, o ki­ti – ne?  Klasės va­do­vui tektų pa­plušė­ti. Taip ir da­bar: pra­de­da veik­ti „Dia­lo­go“ grupė, tik tas dia­lo­gas ne­la­bai pa­vyks­ta, mat opo­zi­ci­ja, su­ži­no­ju­si, kad daug val­dan­čiųjų na­rių ser­ga, grįžta į po­sėdžių salę ir pa­sie­kia, kad dar­bot­varkė ne­būtų pa­tvir­tin­ta. Kaip toj pa­tarlėj: nei pa­ti ėda, nei ki­tam duo­da.

Kur čia pa­vyks už­megz­ti dia­logą, juo la­biau kad ir rei­ka­la­vi­mai dra­ko­niš­ki: duo­kit vi­siems ir la­bai daug, o iš kur im­sit, jau ne mūsų rei­ka­las. Vis­gi gal­vo­ju, kad to­kia si­tua­ci­ja Sei­me il­gai ne­truks. Juk nie­kam ne­ga­li pa­tik­ti, kad Sei­mo na­riai ne­dirb­da­mi at­ly­gi­ni­mus gau­na.

Tai, kad po­zi­ci­ja ne vi­sa­dos bal­suo­ja už opo­zi­ci­jos pa­si­ūly­mus, taip pat ne­turėtų nie­ko ste­bin­ti. Juk par­ti­jos turė­jo sa­vo pro­gra­mas, pa­teikė jas prie­š rin­ki­mus, rinkė­jai bal­suo­da­mi pa­si­rin­ko. Ma­tyt, taip pa­si­rink­ti jų nie­kas ne­vertė. Na, o tie žmonės, ku­rie jau po svaitės ima ne tik kri­ti­kuo­ti, bet ir vers­ti vald­žią, tų pro­gramų galbūt net ne­skai­to, o gal ir į rin­ki­mus nea­tei­na.

Ma­nau, jog abiejų sto­vyklų atstovai vaikš­to at­brai­la virš ma­sių okea­no. Vi­siš­kai neaiš­ku, kaip žmonės tai ver­tins. At­sis­ky­ru­sie­ji galėtų iš­si­rink­ti bent opo­zi­ci­jos ly­derį, juk su­si­rin­ko bend­ra­min­čiai.

Gai­la, Vik­to­ras iš Dar­bo par­ti­jos pir­mi­ninkų trau­kia­si. Pa­var­go. Kas ki­tas?