Naujausios
Kartais padiskutuoju su tais, kurie piktinasi, jog Lietuvoje labai jau daug kitataučių, todėl dažnai viešose vietose, ypač sostinėje, jau kalbama rusiškai. Ir tai tiesa. Nelabai veikia mūsų kalbos įstatymas bei reikalavimai mokėti tą kalbą įsidarbinantiems užsieniečiams. Reikia pripažinti, kad šį procesą pagyvino ir į Lietuvą atvykę ukrainiečiai – nors mes juos mylime ir jais didžiuojamės, tačiau ne visi skuba pramokti lietuviškai.
Man šitie dalykai suprantami, bet norėtųsi geresnių ir greitesnių pokyčių. Kai kurie mano oponentai yra gerokai kategoriškesni. Kai jie feisbuko platybėse pasisako ypač kritiškai ir dar „paskanina“ savo nuomonę panieka oponentui, kurią lydi rusų kalbos ištiktukai ir jaustukai, nesusilaikau ir pasižiūriu, kas tie žmonės arba kuo jie prisistato.
Dažnai tai mūsų bendrapiliečiai, gyvenantys arba dirbantys užsienyje ir lietuvių kalbą jau „pamiršę“. Jų paskyrose pilna rusiškų dainų ir vaizdelių, rusų „specialiosios“ operacijos pateisinimų, Putino pašlovinimų ar kažkieno rusiškų „pamąstymų“. Tiesa, tarp tokių žmonių yra ir tokių, kurie Ukrainos vėliavą prie savo nuotraukos prilipinę.
Tada ir imi nebesuprasti, kas už ką ir kaip kovoja. Po kiek laiko supranti, kad tokie kovotojai už lietuvybę yra tikrieji jos priešai.
Malonu būna padiskutuoti tik su tais, kurie kalba apie senosios rusų kultūros žmones bei ieško priežasčių, kodėl taip pasikeista. Prisipažinsiu – jų įkvėptas aš dar kartą paskaičiau kai kuriuos Dostojevskio ir Čechovo kūrinius, kuriuos buvau seniau skaitęs, ir tai nesumažino mano lietuviško patriotizmo. Veikiau atvirkščiai. Va, su tokiais pokalbių dalyviais galima diskutuoti.
O ką daryti su kitais?