Naujausios
Kainų karuselė vis greitėja
Jei kas nors žinotų atsakymus į tokius klausimus, laimėtų ne vieną premiją. Gali vilkėti senus džinsus ar suadytas kojines, tačiau be duonos nepragyvensi. Ne vien tik duona kasdieninė dabar yra svarbiausias dalykas. Jos dar užtenkame, nors kainos ir išaugo, o kepėjai tą neigia. Tik va nežymiai „susitraukė“ duonos kepalai, o kai kurie liko tik kepaliukai.
Dabar norėdami įsigyti įprastą vadinamąjį maisto prekių krepšelį, už tuos pačius produktus, kurie nėra jokie įmantrūs, bet būtiniausi mūsų kasdieniame racione, turime išleisti net 13,4 proc. daugiau nei pernai. O kiek tada išleisime kitais metais?
Daugiausiai brango pienas ir jo gaminiai, daržovės bei mėsa. Prie šių kainų kilimo pridėjus energijos kainų šuolius, įvairių kitų paslaugų brangimą, atrodo, nieko kito nebelieka, tik nervintis. Tą ir darome, apkartindami sau kasdienį gyvenimą, vasarą, susitikimus ir pasisėdėjimus su draugais. Nori nenori, ta kainų yla išlenda iš maišo ir skaudžiai duria. Duria vartotojui, bet duria ir maisto augintojui.
Kur rasti maišą pinigų
Agroverslai teigia nežinantis, kaip išgyvens artėjančią žiemą, nes dėl išaugusių energijos, degalų, trąšų kainų, augti privalančių atlyginimų, šie verslai bus sužlugdyti ir nebegamins produkcijos. Kuo skubiau būtina finansinė pagalba. Todėl tiek maisto gamintojai, tiek vartotojai bedame pirštais į Vyriausybę, reikalaudami vienokios ar kitokios paramos. Tačiau nė vienos šalies vyriausybė neturi slapto pinigų maišo, kurį atrišus būtų galima visiems padalinti rieškučias grynųjų. Visą biudžetą sudaro mūsų sumokėti mokesčiai, o pinigų perskirstymas reikštų ne ką kitą, kaip nuo vienų šiek tiek atimti, o kitiems pridėti.
Tik ar atsiras tokių, kurie sutiktų, kad nuo jų atimtų? Juk kartą jau mėgino. Ar jau mūsų sąmoningumas šiuo klausimu pasiekė tokį lygį, kad padaugės tokių, kurie užuot trynęsi darbo biržoje eis pagaliau dirbti, kurie persigalvos ir nustos gyventi vien iš socialinių pašalpų? Arba pradės dirbti ir mokėti mokesčius legaliai, taip prisidėdami prie biudžeto didinimo. Ar padaugės tokių darbdavių, kurie pagaliau nustos mokėti atlyginimus vokeliuose? Ar mes jau pasiruošę patys imtis daugiau atsakomybės, ar tik laukiame kitų sprendimų?
Kainų karuselė nesustos, ją vis labiau įsuka objektyvios dabarties aplinkybės bei noras net ir tokiame fone kuo greičiau ir kuo didesnio pelno.
Numojame ranka
Gyvename išties ekstremaliomis sąlygomis. Pandemija, bezdžionių raupai, karas Ukrainoje, vis daugiau ekstremalų, ateinančių į valdžią įvairiose užsienio šalyse užgožia kitą didžiulę grėsmę. Kai kurių mokslininkų nuomone ją sustabdyti jau esame pavėlavę. Tai klimato kaita. Ji labiau net nei karas Ukrainoje lemia dabartinį ir būsimą derlių, vis greičiau ir agresyviau plintančias įvairiais ligas, išteklių, ypač geriamojo vandens mažėjimą, skatina gyventojų migraciją, kelia didžiules socialines problemas.
Kol šiemet keiksnojame tai vėsią, tai lietingą lietuvišką vasarą, kitos Europos šalys dega karščiuose. Viena iš didžiausių ir reikšmingiausių Europos vandens kelių Reino upė Vokietijoje dėl karščių šiemet grėsmingai nuseko ir kai kur jos gylis tesiekia iki 160 centimetrų, dėl to upe nebegali plaukti krovininiai laivai.
Apie pavojingai dideles sausras šaukte šaukia Italija, net lietingojoje Britanijoje šiemet mušami karščio rekordai, karšta Prancūzijoje, Portugalijoje, Ispanijoje...
Ar turi skaudėti galvą dėl to, kad tose šalyse karšta, kai mūsuose apstu savų problemų? Atsakymas vienareikšmis – privalo. Visi esame po ta pačia saule.
Net maži žingsniai veda į pokyčius
Seniai neperku jokių atvežtinių vaisių ir daržovių, nebent apsigavusi dėl klaidingų etikečių, kas ne kartą pasitaiko mūsų parduotuvėse. Kone visą Europą maitinantys Ispanijos daržovių augintojai dažnai nelegaliais gręžiniais seniai išeikvojo didžiąją dalį požeminių gėlo vandens atsargų. O plėveliniais šiltnamiais nusėtas šalies kraštovaizdis yra tikra ekologinė katastrofa, nes šie dar labiau kaitina ir atspindi saulės šilumą.
Tų nelegalių gręžinių tiek daug, kad požeminio pirmo sluoksnio vandens telkiniai buvo išdžiovinti, kai kur į juos pavojingai pateko sūrus jūros vanduo. Norėdami ir toliau laistyti auginamas daržoves, ispanai gręžia vis gilesnius gręžinius, tuo dar labiau pažeisdami gėlo ir sūraus vandens balansą, nes juk pomidorų, baklažanų ir kitų daržovių norime visi ir apvalius metus, o ta ekologija... Et, palauks.
Neperku ir sausio mėnesį pasirodančių braškių iš Egipto ar kitų egzotiškų šalių. Žiemą braškių ir žibučių būdavo tik pasakose. Jų reikia sulaukti. Kaip ir šviežių agurkų iš daržo vasaros pabaigoje, kai iškopinėtas liepžiedžių medus, kai sunoksta pirmos kriaušės. Neperku ir saldžiųjų bulvių – batatų, atvežtų kažkur iš Pietų Amerikos. Ne todėl, kad tuo pasigirčiau, bet tikiu tuo, kad gamtoje esantys keturi metų laikai privalo turėti savo skonius ir spalvas.
Pagalvokime, kiek reikia energijos tiems batatams užauginti kur nors Pietų Amerikoje, juos atvežti į sandėlius, supakuoti, atplukdyti į Europą, iš sandėlių Hamburge pakrauti į sunkvežimius ir išvežti į kitas šalis, čia iš sandėlių išvežioti po parduotuves? Kai viena ar kita egzotiškesnė daržovė ar vaisius galų gale pasiekia mūsų stalą, ji būna „pagaminusi“ tiek CO2, kad, galvojant apie vis katastrofiškiau kaistančią mūsų planetą, tą daržovę valgyti yra nuodėmė. Ar tikrai tos įvežtinės egzotiškos skaniau ir geriau nei vietinės, įprastos, žinomos ir protėvių kartas sotinusios gėrybės?
Rinkimės išmintingiau
Jei nesižavėtume prekybininkų reklamos triukais ir neužkibtume ant įvairių rinkodaros kabliukų, ne blogiau už avokadų ar papajų glotnučius sveikai ir pigiau galėtume maitintis Lietuvoje ar bent kaimynų išauginta žemės ūkio produkcija. Labiau propaguoti vietoje užaugintas, ne įvežtines gėrybes galėtų ir kulinarijos žinovai, o gal tam pagelbėtų senos močiučių ir mamų receptų knygos. Išeitį reikės rasti, nes tikėtis, kad viskas grįš į „prieškarinį“ laikotarpį – naivu, be to, tam ruoštis verčia sparčiai besikeičiantis klimatas.
Jei mintis, kad pirkdami tegul ir brangesnę, bet vietinę produkciją padėsime vietiniams augintojams nemotyvuoja, reikėtų pagalvoti apie kitą aspektą – išaugusias degalų kainas ir atvežamų vaisių bei daržovių pakuočių taršą.
Kur galime ir turime baksnoti savo vyriausybę, tai dėl išmintingesnio planavimo ir ūkininkų skatinimo daugiau auginti įvairių vietinių daržovių, kurių kelias ir laikas nuo lauko iki stalo būtų kuo trumpesnis, paisyti sezoniškumo.
Gal išmintingiau rinkdamiesi, ką dėsime į pirkinių krepšį, atsisakydami iš kitos planetos pusės atgabentos egzotikos, sutaupysime ne tik savo pinigų, bet ir paremsime savo šalies maisto augintojus bei gamintojus, bent trupinėliu prisidėsime prie CO2 dujų mažinimo ir mūsų planetos perkaitimo. Net mažos pastangos gali daug padaryti, o dideli dalykai prasideda nuo mažų žingsnių.