Naujausios
Tą sausio 13-osios naktį mes, Savivaldybės tarybos nariai, rinkomės Savivaldybės pastate. Pokalbiai, žinios, nuomonės gimdė baimę. Pasiryžimą ir viltį. Prisimenu, Gintaro Morkio ir Rimo Ščiupoko vadovaujama valdyba svarstė klausimus atskirai, o po to informuodavo kitus Tarybos narius.
Vėliau visi ėjome prie pašto rūmų, kur šalia patriotinių kalbų girdėjome ir bauginančius pranešimus apie galinčius pajudėti kariuomenės vienetus iš už geležinkelio. Aplink susirinkusiuosius bėgiojo ir degiaisiais skysčiais apsirūpinę plungiškiai, nors buvo bauginamasi ir provokacijų.
Tuo metu sostinėje vyko svarbiausi dalykai, atnešę aukas, pergalę ir viltį...
Pagrindinis tos dienos bei nakties žavesys ir pasididžiavimas buvo tautos vienybė, gebėjimas nieko neignoruoti, gebėjimas mylėti Tėvynę protu ir širdimi, nepaisant buvusių mūsų skirtumų, nepaisant užimamų pareigų ir socialinės padėties ir net tam tikrų įsitikinimų.
Todėl šiandien natūraliai ir kyla klausimas: ar šiandienos galimos grėsmės akivaizdoje tauta būtų tokia pat? Pesimistai abejoja... Taip per tuos kelis dešimtmečius mes pasikeitėm. Tapome labiau informuoti, atsirado daugiau galimybių, kartais net piktai, reikšti savo mintis, savo nuomonę ne tik apie valdžią, bet ir apie kaimyną, kurio supratimas kažkuo skiriasi nuo mūsiškio. Žinoma, kad tai susiję su tarptautine, ekonomine situacija, rinktos ar skirtos valdžios kartais nevykusiais veiksmais...
Pasikeitėm daug, nors galvoju, kad per mažai. Žmogaus teisių srityje esame likę savo burbule ir norime, kad kiek besiskiriantys nuo mūsų liktų ten pat. Pesimistai: tokios vienybės nebebūtų.
Visgi aš tikiu, kad tauta išliktų vieninga grėsmės akivaizdoje. Tą parodo pagalba Ukrainai. Mus vienija neužmirštuolės ir žvakelių ugnelių simbolių prasmė.