Naujausios
Nutariau atidžiau pasižvalgyti pačiam mieste. Visur pilna šviečiančių užrašų „Hotel“. Galvoju – užeisiu, nusipirksiu kotelį, nes nusibodo vis seilėmis drėkinti savo cheminį pieštuką, kuris susirašė beveik iki degtukų dėžutės ilgio. Užėjau, paklausiau kainos. Pasirodo – nuo septyniasdešimt eurų. Eina jie namolio... Kiek turi parašyti, kad atsipirktų!?
Toliau einu, matau didžiulį užrašą „Dunes“. Nemokšos – pagalvojau, net pavadinime raides praleidžia. Ir dar net trys pastatai tam paskirti ir visi raidėmis sužymėti: A, B, C. Šiaip įdomu būtų su durniais ir dar suklasifikuotais pabendrauti, patirtimi pasidalinti, rašiniams temų rasti...
Ant vieno mažo automobiliuko gražiai, ačiū Dievui – lietuviškai, parašyta: „Kai pasaulis eina iš proto, aš einu valgyti ledų“. Gražu ir prasminga būtų, tik nesupratau, kaip galima kur nors eiti automobilyje. Geriau būtų angliškai užrašę.
Kai nusibosdavo slankioti miesto centre ir jo pakraščiuose, patraukdavau prie jūros. Visur esu buvęs, bet moterų pliaže – ne. Gal kartais mama ir nusivesdavo, kai moterys dar nerūpėjo. Prisiminiau, kiek vyrų paguldė savo garbanotas ar nuplikusias galveles vasaros metu, prisidengdami krūmais, apsiginklavę žiūronais, apsimetę paklydusiais, kad tik patektų į šią karalystę. Džiaugtis gali tik tie, kurie buvo tik su rūbais išmaudyti, o kiti visai be rūbų skuosdavo, kur akys vedė, o prieš palikdami šią teritoriją turėdavo dar ir uniformuotai policininkei susimokėti.
Protas sakė, jog esant temperatūrai nulis laipsnių pagal Celcijų, moterų ten neturėtų būti. Atsargiai atsargiai palengvėle artėjau prie finišo. Kur tau? Keturios moterys, pasiraitojusios pridurkus, braidžiojo mūsų gintarinės Baltijos pakrantėmis. Braidė ir žvygavo. Mane pamačiusios, ėmė mojuoti, kviestis. Išdrįsau, priartėjau. Pasirodo, angliakalbės.
Gerai, kad aš laisvai kalbu angliškai...