Kanclerio išmintis

Vie­ni ren­ka pa­galbą uk­rai­nie­čiams daik­tais, per­ve­da pi­ni­gi­nes lėšas, ge­ban­tys or­ga­ni­zuo­ja įvai­rius lab­da­ros ren­gi­nius-kon­cer­tus, at­si­sa­ky­da­mi ho­no­rarų. Drąsiau­sie­ji va­žiuo­ja į Uk­rainą ar į pa­sie­nio zoną, kad nu­vežtų daik­tų ir par­vežtų pa­bėgėlius, ki­ti gi  su­tei­kia pa­stogę pa­bėgėliams. Vis­kas jau­di­nan­čiai gra­žu.
Kai kas ty­liai se­ka įvy­kius ir smer­kia karą bei už­ka­riau­to­jus. Tai ir­gi ge­rai: net ir jų ty­li pa­ra­ma la­bai rei­ka­lin­ga bend­rai ša­lies gy­ven­tojų nuo­mo­nei, nu­si­da­žiu­siai gel­to­nai mėly­nos vėlia­vos spal­vo­mis.
Pa­lengvė­le pra­de­da ryškė­ti dar vie­na grupė mūsų bend­ra­pi­lie­čių. Kar­tais so­cia­li­nių tinklų ko­men­ta­ruo­se, daž­nai va­di­na­mo­se al­ter­na­ty­vio­se in­for­ma­vi­mo ka­na­luo­se, re­tai ofi­cia­lio­je spau­do­je iš­girs­ta­me: gai­la uk­rai­nie­čių, bet kodėl mes juos tu­ri­me šelp­ti, juk daug ir mūsų ša­lies žmo­nių gy­ve­na ne­pa­si­tu­rin­čiai, juk ir jiems rei­ka­lin­ga pa­gal­ba.
Ką tiems žmonėms at­sa­ky­ti? Lyg ir tiesą sa­ko. At­sa­ky­siu pa­pras­tai: nie­kas jūsų ne­ver­čia šelp­ti ar ap­gy­ven­din­ti uk­rai­nie­čių. Jei tu­ri­te at­lie­kamą ge­rovės tru­pinį, tik­rai pa­da­ry­si­te gerą darbą su­šelp­da­mas tau­tietį: pa­do­va­no­da­mas ne­nau­do­ja­mus daik­tus ar įsteig­da­mas ko­kiam kai­mo vai­kui ne­di­delę mėne­sinę ar me­tinę sti­pen­diją. Jei pa­tys ne­su­gal­vo­ja­te, pa­ra­šy­ki­te man, pa­dėsiu su­gal­vo­ti. Svar­biau­sia, kad ne­vir­kau­tumėt iš ne­vil­ties.
Pa­bai­gai norė­čiau per­pa­sa­ko­ti is­to­riją, pa­pa­sa­kotą žydų ra­bi­no Jo­na­ta­no Sack­so. Is­pa­ni­jos ka­ra­lius Fer­di­nan­das ir ka­ra­lienė Iza­belė pa­si­kvietė kanc­lerį Isaa­co Ab­ra­ba­nelį ir jo pa­klausė, kiek gi tur­to jis yra su­kaupęs. Ab­ra­ba­ne­lis įvar­di­jo tam tikrą sumą, o ka­ra­lius pa­sakė, kad, jo ži­nio­mis, kanc­le­ris turįs žy­miai dau­giau.
„Ta­čiau jūs klausė­te manęs, kiek gi tur­to aš tu­riu. Nuo­sa­vybė, ku­rią tu­riu, man ne­prik­lau­so, nes di­de­nybė ga­li ją iš manęs jau ry­toj paim­ti, ge­riau­siu at­ve­ju aš esu tik jos sau­go­to­jas. Sumą, ku­rią įvar­di­jau, esu iš­da­lijęs kaip lab­darą. Šio nuo­pel­no nei jūs, ka­ra­liau, nei jo­kia ki­ta že­miš­ko­ji jėga ne­be­galės iš manęs paim­ti“, – pa­reiškė Ab­ra­ne­lis.
Ką čia ir be­pri­dur­si.