Naujausios
Lankstinukų, partijų programų, kandidatų portretų prikištos pašto dėžutės kasdien primena apie artėjančius Savivaldos rinkimus. Tarp kandidatų į tarybos narius dominuoja vietos gyventojai: mokytojai, verslininkai, medikai, ūkininkai, tarp kandidatų į merus – šiandieniniai merai ir kitų partijų lyderiai.
Tačiau per Savivaldos rinkimus ne viena savivaldybė gali prarasti vienmandatėje rinkimų apygardoje išrinktą Seimo narį. Mat, vos ne penktadalis šiandieninio Seimo narių panoro pasimatuoti mero kėdę. Šiųmetinis pasiryžėlių Seimo nario kėdę išmainyti į mero skaičius – rekordinis, net 26. Praėjusią kadenciją tokių buvo atsiradę beveik perpus mažiau – vos 14. Beje, merais išrinkti buvo tik du. Šiųmetinis Savivaldos rinkimuose dalyvaujančiųjų Seimo narių skaičius leistų tikėtis bent trijų, keturių merų.
Tad kas gi čia darosi? Kodėl net vienmandatėse rinkimų apygardose Seimo nario mandatus sunkiai išplėšę žmonės iš Gedimino bokšto dairosi į kalno papėdėse esančias savivaldybes? Nusivylė Seimu? Nusprendė, kad valdomi partijos diktato negali tinkamai atstovauti ir vykdyti duotų pažadų rinkėjui?
Ar šaknys giliau? Pavyzdžiui, elementarus materialinis išskaičiavimas? Seimo nariu dirbti jau nebeliko nė poros metų, o meru galės būti dar visus ketverius metus. Juolab, kad ir mero atlyginimas, priklausomai nuo stažo valstybės tarnyboje, kartais gali būti didesnis nei Seimo nario. Ir viršininkas savivaldybėje esi didesnis, ryškesnis, svarbesnis. Meras savivaldybėje – tik vienintelis. O Seimo narių – net 141!
Ar minkštesnė Seimo nario, ar mero kėdė – kitas klausimas. Meras – savarankiškesnis – bent jau savo kėdę gali pasiminkštinti kiek tinkamas. Seimo narys tenkinasi tokia, kokia duota. Bet ir atsakomybė, bent jau mano galva, ne vienoda. Meras atsakingas už viską, kas vyksta savivaldybėje. Seimo narys – tik už politinius sprendimus, ir tai tik už tuos, kuriems jis pritarė.
Politologai tvirtina, jog Seimo nariai į gilesnės atsakomybės tvenkinį neria ne todėl, kad patys labai trokštų tos didesnės atsakomybės. Tai partijos jaučia didžiulį ryškesnių asmenybių badą, todėl tuos pačius, rinkėjų palaikymą turinčius žmones siunčia į Savivaldybių rinkimų frontą. Gal jie ir nelaimės mero posto, bet iškovos vieną kitą mandatą savivaldybės taryboje, be to, atims balsų iš konkurentų, nes yra žinomesni, aršesni, labiau nusipelnę... Viskas motinos partijos naudai.
Bet kiek tą partijų naudą rinkėjai gaudo? Apygardos žmonės, rinkę Seimo narį vienmandatėje apygardoje, lieka apgauti. Pasirodo, išsirinko neapsisprendėlį, negalintį vienoje vietoje ir tose pačiose pareigose išbūti bent jau visą kadenciją.
Be to, tas pats rinkėjas turės sumokėti už naujo vienmandatininko rinkimus. O rinkimai šiais pabrangusiais laikais, VRK atstovų teigimu, gali kainuoti ir iki 700 tūkstančių eurų. Jeigu merais pataps bent keturi vienmandatininkai, kas ketvirtas iš penkiolikos pretenduojančiųjų, prireiks beveik trijų milijonų.
Neekonomiška ar ne? Politologai sako, jog mėtytis Seimo nariais, o ypač vienmandatininkais, – prabanga. O patį reiškinį, kai politikas, davęs priesaiką, neatidirba viso laiko, vadina nepagarba rinkėjui.
Pridėčiau, jog tokiu atveju sumažėja ir Seimo nario kaip politiko patikimumo procentas. Taigi, partijos siųsdamos į vietos rinką savo generolus, pačios sau pliaukšteli antausį.
Dar vienu antausiu sau gali tapti ir sutrikdytas Seimo darbas. Kol penktadalis Seimo narių matuojasi merų kėdes, Įstatymų leidėjai dirba ne visu pajėgumu. Jeigu kandidatams ims ir netyčia prilips merų kėdės, gali subyrėti net valdančioji dauguma. Iš jos, atrodo, net devyni Seimo nariai panoro būti merais.
Skystesnė gali tapti ir opozicija, iš kurios į merus taiko dar daugiau Seimo narių. Beje, ir čia gali būti pakastas valdančiųjų politinis šuo. Patys rinkėjams metę ne patį brandžiausią ir spalvingiausią masalą, išprovokavo opoziciją leistis į savivaldybių lygio kovas. Jeigu opozicija susilpnės, valdantieji galės lengviau prastumti iki šiol buksuojančius įstatymų projektus.
Kadangi partijų Lietuvoje daug, ir prieš kiekvienus rinkimus pagimdoma po vieną kitą naują, besitraukianti rinkimų teisę turinčiųjų populiacija nespėja protingais, išsilavinusiais, valstybės ir savivaldybės reikalus tvarkyti gebančiais žmonėmis užpildyti net jų branduolio. Todėl, nors keista, bet drauge ir nekeista, kad į mero postus savivaldybėse pretenduoja net 25 teisti kandidatai. Gal jie teisti „už gerus darbus“, kaip vienas Vilniaus politikas, gal už blogus, bet jau atlikę bausmę ar sumokėję baudą. Bet turint omenyje politikų nuolat deklaruojamą neva skaidrumą, gal ir nereikėtų taip žemai nuleisti rinkimų kartelės. Teistas politikas vis tiek lyg tas lakmuso popierėlis rodo asmenybių skurdą.
Ar šįkart išsirinksime išmintingus, gyvenimą pažįstančius, gyventojų poreikius žinančius, jų godas suprantančius, empatiškus vietos savivaldos politikus, ar vėl tuos pačius, sėdinčius taryboje po kelias kadencijas ir niekaip „neįsiveiklinančius“ arba „įsiveiklinančius“ labai formaliai – tik dėl paukščiuko, tik dėl savo žinomumo ir prieigos prie projektinių pinigų?
Sunku prognozuoti. Žmonių nuotaikos bent jau provincijoje – ne kokios. Jie kalba apie savotišką rinkėjų streiką – neisią balsuoti, nes jau nebepasitiki niekuo. Rajonuose gerokai sumažinta rinkimų apylinkių. Dingo bent po kelias. Į kitą kaimą žmonėms teks važiuoti. Daugelis ir nevažiuos. Į naudą išeis tik tiems, kurie turi geležinį, nuomonės nekeičiantį, o gal ir slapčia nupirktą savo elektoratą.
Džiugina tik viena – po truputį kultūrėjame. Šalia lyg šiukšlių į pašto dėžutę sumestų lankstinukų, išsiskiria vienos politinės jėgos tvarkingai į vokus sudėta programa, kandidato į merus nuotrauka, suprantama instrukcija, kaip balsuoti.
Ilgainiui, gal ir kitų partijų nariai daugiau dėmesio skirs reklamos kokybei ir kultūrai. Gal augsime kartu su į politiką ateinančiais naujais, jaunais žmonėmis? Gal Seimo nariams neteks nerti į Savivaldos rinkimus, kad pagelbėtų bendrapartiečiams?