Štai ir baigėsi prezidento rinkimai. Ryškia persvara juos laimėjo Gitanas Nausėda. Kas ką berašė ar bekalbėjo, mėgindami palaikyti įtampą ar konstruoti konkurencinę kovą, visiems buvo aišku, kad Premjerė toje kovoje nelaimės ir kad skirtumas bus didelis.

Labiau netikėta buvo tai, kad Gitanas Nausėda laimėjo visose savivaldybėse, net ten, kur pirmame ture laimėjo Eduardas Vaitkus. Nustebino ir tai, kad G. Nausėda puikiai atspėjo rinkimų rezultatus.

Aišku, kai kas ėmė trimituoti, jog tokia rinkimų baigtis – konservatorių partijos sutriuškinimas, bet juk tie dvidešimt keturi procentai palaikiusiųjų Ingridą Šimonytę ir yra konservatorių rinkėjai, na, ir dar vienas kitas. Tad ar čia sutriuškinimas, jei įvairiose apklausose Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos populiarumas siekia tik dešimt procentų?

Suprantama, kad naujoje kadencijoje G. Nausėda bus ir labiau patyręs, ir labiau savimi pasitikintis. Prie ko tai ves? Norėčiau, kad tai jam padėtų išpildyti tai, ką buvo pažadėjęs dar pirmos kadencijos pradžioje. Rinkiminės kovos metu buvo nustota kalbėti apie „gerovės valstybę“, bet dabar vėl girdime šį žodžių junginį. Tai gerai.

Gal Prezidentas išdrįs ir vaivorykštinį ženkliuką įsisegti ir tuo parodyti, jog ir šios problemos jam nėra svetimos? Gal jam nebereiks vilioti žmonių iš maršų bei riaušių, bet galės skirti didesnį dėmesį tautinėms mažumoms bei ryškesnei regionų politikai? Juk ir Lietuvos regionų partijos pirmininkas Jonas Pinskus su žmonele vis arčiau Prezidento matomi...

Visa tai būtų gerai, bet teoriškai galimas ir kitoks scenarijus. Prezidentas, turėdamas aukštą rinkėjų palaikymą, gali pradėti elgtis visiškai kitaip – konfliktiškai. Gali mėginti keršyti atskiriems politikams, konservatorių partijai, mažiau tartis dėl kompromisinių sprendimų, sodinti pažįstamus „arčiau stalo“, pajungti tam specialiąsias tarnybas.

Tokių charakterio savybių šis žmogus turi, tad nenustebčiau. Visa tai pasimatys jau netrukus, kai liepos viduryje Vyriausybė grąžins įgaliojimus ir reikės (arba ne) keisti ministrus. Pats norėčiau, kad labiau pildytųsi mano pastebėjimai, išdėstyti ankstesnėje pastraipoje...

Labiausiai džiugu, kad tauta gali būti rami dėl tolimesnės užsienio, saugumo politikos. Tai juk vertybė.