Medžiai ir kurmiai

Ri­man­tas GENT­VI­LAS
Po did­žio­sios sau­sio aud­ros pra­ėjus trims die­noms vaikš­tinė­jau po visų mūsų mėgstamą Plungės par­ką. Ka­dan­gi li­jo lie­tus, par­ke be­veik ne­su­ti­kau žmo­nių. Vi­si sa­vo ur­ve­liuo­se, sa­vo džiaugs­mais džiaugė­si, sa­vo žaiz­de­les gydė­si.

Ža­los pri­da­ry­ta daug. Vi­si ta­kai nu­bars­ty­ti smul­kio­mis ir stam­besnė­mis ša­kelė­mis, ku­rios tar­si su­žeis­ti med­žio vai­siai kri­to ne­ly­gio­je ko­vo­je. Bai­siau, kai ke­ly­je ma­čiau did­žiu­lius jau­nus ir jau se­nes­nius med­žius, ku­rie lin­ko ir lūžo ko­vo­da­mi su ypač ga­lin­gu ir jo­kių tai­syk­lių ne­si­lai­kiu­siu prie­šu – ura­ga­nu.
Vie­ni jų pa­gul­dy­ti, iš­ro­vus su šak­ni­mis, kitų ka­mie­nai tar­si deg­tu­kai per­lauž­ti pu­siau. Vie­ni kris­da­mi at­si­rėmė į gre­ta au­gu­sius ir juos nu­lenkė ar net nu­laužė, ki­ti at­si­gulė vi­su ūgiu sker­sai ke­lių ir takų. Nors ap­ėjau tik dalį par­ko, to­kių kri­tu­sių su­skai­čia­vau ke­tu­rio­li­ka. Gai­la, la­bai gai­la. Dar il­gai jie galė­jo džiu­gin­ti mūsų akis ir šir­dis...
Akis užk­liu­vo ir už ki­to reiš­ki­nio. Par­ko te­ri­to­ri­ja ta­kais ir ta­ke­liais su­skirs­ty­ta tar­si į re­gio­nus: čia ra­si ir sta­čia­kam­pio, ir tra­pe­ci­jos, ir tri­kam­pio for­mos skly­pe­lių, te­ri­to­rijų – tar­si žemė­la­py­je. Vie­no­se jų – kur­mių na­mai. Dau­gu­ma jų vie­no­do aukš­čio ir pla­tu­mo, nors yra ir išs­kir­ti­nių, ku­rie, ma­tyt, ko­kiems nors „vir­ši­nin­kams“ ar mėgėjams pa­juo­kau­ti pri­klau­so.
Ne­reikė­jo tiems na­mams jo­kio ar­chi­tek­to pro­jek­to, jo­kio de­ri­ni­mo Sa­vi­val­dybė­je, jo­kių vi­suo­menė­je priimtų normų lai­ky­mo­si. Ak­lie­ji sta­ty­bi­nin­kai statė, kas kaip mokė­jo: svar­bu, kad ke­ly­je kuo dau­giau kirmė­lai­čių sau ir sa­vo šei­mai at­rastų. Toks šios bend­ruo­menės gy­ve­ni­mo cre­do.
Bu­vo par­ke žemės lo­pinė­lių, kur gra­žiai ža­lia­vo per­nykštė žolė ir kur­mių pėdsakų nė su ži­bu­riu ne­galė­jai ras­ti. Ma­tyt, tai dėl to, kad šios „gy­ven­vietės“ vie­na nuo ki­tos at­skir­tos dirb­ti­ne ri­ba: kie­tai su­plūktais par­ko ta­kais. Neį­vei­kia­mos šios kliū­tys kur­miams, juo la­biau kad jie bi­jo į žemės pa­vir­šių išlįs­ti ir ta­kelį per­bėgti. Slie­kai ne­bi­jo, to­li nu­ke­liau­ja mais­to ieš­ko­da­mi, kur­miai taip ir lie­ka gim­tinė­je. Štai ką pa­ma­čiau tą bjau­rią po­pietę gra­žia­me par­ke.
P. S. Au­to­riaus min­čių su­ta­pi­mai su ki­tais sau­sio įvy­kiais – at­si­tik­ti­nu­mas.