Metai po tvano Vokietijoje

Praė­ju­sių metų tva­nas iš lie­pos 14 į 15 d. Vo­kie­ti­jos Šiaurės Rei­no Vest­fa­li­jos ir Rei­no kraš­to-Pfal­co žemė­se su­krėtė ne tik šios ša­lies, bet ir vi­so pa­sau­lio žmo­nes. Aki­mirks­niu maž­daug Bab­run­go dyd­žio Ahr upė vir­to vi­sa griau­nan­čia ke­lių metrų aukš­čio jėga, did­žiu­liu grei­čiu klio­kian­čia siau­ru slėnu ir šluo­jan­čia viską, kas tik pa­si­taikė. Kas bai­siau­sia, ši ne­laimė nu­si­nešė net 180 žmo­nių gy­vy­bių. Po dau­giau kaip metų slėny­je gy­ve­ni­mas grįžta į bu­vu­sias vėžes, o ko iš­mok­ta iš šios ka­tast­ro­fos?

 

Va­sa­ros kait­ra de­gi­no ne tik žemę

Ru­duo šie­met vėso­kas ir Vo­kie­ti­jo­je. Ne­ri­mas dėl būsi­mo šil­dy­mo se­zo­no ir išau­gu­sių ku­ro kainų tvy­ro ir čia. Bet dau­ge­lis vo­kie­čių džiau­gia­si pa­ga­liau at­vėsus ir vis pa­ly­no­jant. Va­sa­ra Vo­kie­ti­jo­je šie­met bu­vo re­kor­diš­kai karš­ta ir sau­sa, vie­to­mis ne­li­jo tris mėne­sius iš eilės.

Šiaurės Re­ino Vest­fa­li­jos ir Rei­no kraš­to-Pfal­co lau­kuo­se, kur pa­žvelg­si, so­dai, dar­žai, vy­nuo­gy­nai. Be­veik vi­si so­dai – ma­žaū­gių vais­med­žių, pri­deng­ti tink­lais, kai kur lais­to­mi. Tinklų rei­kia ap­sau­go­ti nuo kru­šos, nuo al­kanų paukš­čių, su­teik­ti med­žiams šiek tiek pa­vėsio. Ta­čiau tai išau­gi­na vai­sių kai­nas, gerų obuo­lių ki­log­ra­mas net ru­denį ga­li kai­nuo­ti 2 ar 3 eu­rus, žiū­rint, kur pirk­si.

Sena pa­žįstama Re­natė, pa­sa­ko­da­ma apie sa­vo va­sarą, sakė, kad bent jos dar­že šie­met ge­rai au­go po­mi­do­rai, su­gebėję iš­si­lai­ky­ti per vi­sus karš­čius be pa­pil­do­mo la­šo van­dens. Ki­toms dar­žovėms sekė­si ne taip ge­rai, nes 6 metrų gy­lio jų šu­li­nys išd­žiu­vo vi­siš­kai ir van­duo dar ne­sugrį­žo. Lais­ty­ti daržą ge­ria­muo­ju van­de­niu – per di­delė pra­ban­ga, o kai kur net ne­leid­žia­ma. Ta­čiau net šio­je ma­žo­je kie­mo oazė­je paukš­čiai su­gebė­jo iš­ves­ti ir iš­mai­tin­ti jau­nik­lius.

De­ja, ne vi­siems taip pa­si­sekė. Dau­ge­lis smul­kio­sios fau­nos ir flo­ros tie­sio­gi­ne to žod­žio pra­sme va­sarą su­degė, jau­nik­lių neiš­vedė ar­ba šie žu­vo pri­trūkus mais­to. Apie su­mažė­jusį paukš­čių skai­čių by­lo­ja ir rau­do­nuo­jan­tys šer­mukš­niai, ku­riuos iki šiol jau ge­ro­kai ap­ska­by­da­vo straz­di­niai paukš­čiai.


Ežiai ir ma­siš­kai džiūs­tan­tys eg­ly­nai

Re­gio­ni­nių laik­raš­čių pir­muo­se pus­la­piuo­se gre­ta ži­nių apie Uk­rai­nos ko­vas prie­š oku­pan­tus spaus­di­na­mi įvairūs straips­niai apie gan svar­bius po­ky­čius ma­žo­sios lau­kinės fau­nos gy­ve­ni­me. Štai šią va­sarą la­bai sun­kiai pra­gy­ve­no ežiai. Ne vie­na sa­va­no­rių ko­man­da gelbė­jo ma­žy­čius jau­nik­lius, juos au­gi­no ir vėliau pa­lei­do į laisvę. De­ja, bet ir suaugė­liai dėl kait­ros ir mais­to trūku­mo men­kai pa­si­ruošė žie­mai, dau­ge­lis jų pa­va­sa­rio tik­riau­siai ne­su­lauks. Kaš­tonų ir val­gomųjų kaš­tai­nių vai­siai šie­met ma­žiu­kai, su­si­traukę. Rie­šut­med­žiai vai­sių užau­gi­no daug, bet ir tie ne vi­si pil­ni.

Dar vie­nas ka­tast­ro­fiš­kas jaus­mas api­ma žvel­giant į šios ša­lies miš­kus, ku­rie uži­ma treč­dalį ša­lies te­ri­to­ri­jos. Kur ke­liau­si ir už­me­si akį – iš­ti­si ma­sy­vai mi­ru­sių eg­lių. Kur eg­ly­nas, ten pil­kuo­ja išd­žiuvę plo­tai, išs­ky­rus ne­bent šiau­rinė­je pusė­je ar drėgnes­nia­me slėny­je. 


Reiš­ki­niai, ku­rių ne­no­ri­me pa­stebė­ti

Nors ru­duo, dau­ge­lis upių, ežerų dar tebė­ra ge­ro­kai nu­sekę, dėl to ken­čia ir van­dens gyvū­ni­ja. Da­bar po pra­ėju­sių lietų žemės pa­vir­šius tėra su­drėkęs vos ke­letą cen­ti­metrų. Re­natė pa­sa­ko­ja, kad šią va­sarą jos vai­ruo­ja­mo elkt­ro­mo­bi­lio langų nuo vabzd­žių va­ly­ti pra­ktiš­kai ne­reikė­jo – jų ne­bu­vo.

Iš­ny­kus vabzd­žiams, ypač tiems, ku­rie ap­dul­ki­na au­ga­lus, mūsų lau­kia ka­tast­ro­fa. Šie grei­tai šy­lan­čio kli­ma­to pa­da­ri­niai ne­tru­kus la­bai at­si­lieps mūsų pa­čių gy­ve­ni­mui, nes spar­čiai yra vi­sa gy­vo­ji gam­tos gran­dinė. Tik mes to ne­no­ri­me nei pa­stebė­ti, nei pri­pa­žin­ti, nei ko nors keis­ti kas­die­nia­me sa­vo el­ge­sy.


Ahr po­tvy­nis – kli­ma­to kai­tos pa­da­ri­nys?

Ta­čiau ką bend­ro tu­ri ka­tast­ro­fiš­kas Ahr upės po­tvy­nis ir vi­si šie gam­tos po­ky­čių ap­ra­šy­mai? Ir vie­na, ir ki­ta glaud­žiai su­si­ję. Ly­ja vis re­čiau, ta­čiau in­ten­sy­viau, per­džiū­vu­si žemė ne­be­su­ge­ria gau­sių kri­tu­lių, dėl ko upės van­dens ly­gis pa­ky­la aki­mirks­niu, o ta­da nuo kalnų įsibėgėjęs van­duo daž­niau­siai žmo­gaus ka­na­li­zuo­ta iš­tie­sin­ta va­ga smo­gia ga­lin­ga jėga į slėnį. Su Ahr upe ir at­si­ti­ko būtent taip.

Iki da­bar Vo­kie­ti­jo­je gin­či­ja­ma­si ir svai­do­ma­si kal­ti­ni­mais, kodėl lai­ku ne­su­veikė gy­ven­to­jus galė­ju­sios per­spėti in­for­ma­cinės prie­monės – si­re­nos, te­le­fo­ni­niai pra­ne­ši­mai ir pan. Vo­kie­ti­jo­je dėl as­mens duo­menų ap­sau­gos ir kitų eti­nių da­lykų apie tokį vi­suo­menės in­for­ma­vi­mo būdą bu­vo il­gai dis­ku­tuo­ta, da­bar to­kia sis­te­ma jau vei­kia. Be­lie­ka pa­si­džiaug­ti Lietuvoje Ci­vi­linės sau­gos de­par­ta­men­to nau­do­ja­ma sis­te­ma per mo­bi­liuo­sius te­le­fo­nus in­for­muo­ti žmo­nes apie artė­jan­čia, sti­chi­jas ar pa­na­šias bėdas.


Te­le­fo­nai neap­sau­gos nuo po­tvy­nių


O tą lem­tingąjį va­karą dau­ge­lis vo­kie­čių, ei­da­mi į mie­ga­muo­sius, ku­rie in­di­vi­dua­liuo­se na­muo­se ne­re­tai būna įreng­ti rūsy­je ar že­mu­ti­nia­me aukš­te, nes ten vėsiau, sa­vo mo­bi­liųjų tie­siog ne­pa­siėmė. Tad net lai­ku pa­siun­tus įspėji­mo sig­nalą, ne vi­si jį būtų iš­girdę. Ka­žin ko bu­vo už­dels­ta ir įjung­ti si­re­nas.

Ki­ta ne vieną pra­žud­žiu­si prie­žas­tis bu­vo ta, kad su­ži­noję apie at­klio­kiantį van­denį  žmonės bėgo į rūsius gelbė­ti ten esan­čio tur­to. Van­duo tekė­jo ne­pap­ras­tu grei­čiu ir ga­lin­ga jėga, tad ištrūk­ti iš rūsio ne­pa­vy­ko ne vie­nai po­tvy­nio au­kai.

Re­natė, pa­ti gy­ven­da­ma ne­to­li vie­nos did­žiau­sių Vo­kie­ti­jo­je ge­ria­mo­jo van­dens užt­vankų, ku­rios sie­nos po ne­se­niai pra­ėju­sių in­ten­sy­vių liū­čių vos ne­trūko, skam­bi­no me­rui ir klausė, kodėl šio mies­te­lio gy­ven­to­jai apie gre­siantį pa­vojų ne­bu­vo įspėti si­re­no­mis. Me­ras ne­no­ro­mis at­sakė, kad, gir­di, tai būtų išgąs­dinę žmo­nes ir su­kėlę pa­pil­domą sąmyšį. Tas po­li­tikų no­ras įtik­ti, kad tik vėl iš­rinktų ki­tai ka­den­ci­jai, kar­tais kai­nuo­ja la­bai bran­giai.


Ahr slėnio gy­ven­to­jai at­sta­to ka­tast­ro­fos nu­nio­kotą miestą

Artė­jant prie Ahr­vei­le­rio ra­jo­no bu­vu­sio po­tvy­nio pėdsakų daug ne­ma­ty­ti: der­lin­guo­se lau­kuo­se ūžia trak­to­riai, vyn­da­riai, nu­ėmę der­lių, rau­gia naują vyną. Tik priartė­jus prie pa­čios ka­tast­ro­fos vie­tos, pa­tręštos der­lingų sąnašų, pau­piais bu­jo­ja dviejų metrų ba­lan­dos ir ki­tos pikt­žolės, ma­to­si te­be­riog­san­tys išp­lau­to as­fal­to ga­ba­lai, ap­lau­žy­ti til­tai, lai­ki­nai su­lo­py­ta ge­le­žin­ke­lio li­ni­ja, sto­vi  tuš­ti na­mai at­la­po­mis du­ri­mis ir lan­gais. Šiai žie­mai jie gy­ve­ni­mui dar ne­bus pri­kel­ti. Išd­žio­vin­ti mūri­nes sie­nas, rūsius, pa­keis­ti sto­gus nei­šei­na taip grei­tai, nes van­duo pa­sta­tus kai kur bu­vo pa­skan­dinęs iki 8 metrų.

Ne­to­li mies­te­lio įsikūrė lai­kinų me­di­nių na­mukų mies­tas, čia lai­ki­nai ap­si­gy­ve­no namų ne­tekę žmonės. Ne­mažą dalį ne­laimė­lių pri­ėmė ap­lin­ki­nių gy­ven­vie­čių kai­my­nai, vieš­bu­čiai.

Da­bar jau vei­kia kai ku­rios ka­vinės, res­to­ra­nai, vais­tinės per­si­kėlė į kon­tei­ne­rius. Vie­tinė­je gim­na­zi­jo­je, ku­rios vi­sas pir­mas aukš­tas bu­vo pa­nar­din­tas po van­de­niu, šį ru­denį vėl skam­ba vaikų bal­sai, ta­čiau moks­lei­viai ga­li nau­do­tis tik vir­šu­ti­niuo­se aukš­tuo­se esan­čio­mis klasė­mis, o mo­ky­tojų kam­ba­rys, ki­tos pa­gal­binės pa­tal­pos kol kas lai­ki­nai per­kel­tos į kon­tei­ne­rius. Iki šiol ne­vei­kia par­ko­ma­tai ir dau­ge­lis kitų su elekt­ros ins­ta­lia­ci­jo­mis su­si­ju­sių da­lykų.

Kur pa­si­suk­si – sta­ty­bos, re­mon­tas, nuo­lau­žos, mi­li­jo­ninės in­ves­ti­ci­jos ir vie­tinė bei už­sie­nio ša­lių dar­bo jėga. Bet tarp nuo­laužų šie­met pa­so­din­ta ir gėlių, o mies­te iš­ka­bin­tos iš­ka­bos skel­bia, kad šis kraš­tas vėl su­švis vi­so­mis gy­ve­ni­mo spal­vo­mis.