
Naujausios
Man mokykloje neatrodė, kad kuri nors disciplina nereikalinga, na, nebent piešimas, kur po piešiniu turėdavau parašyti, ką čia vaizduoju.
Vėliau visuomenės mokslų pamokose ėmėme painiotis komunistų partijos suvažiavimų skaičiuose, sprendimuose. Mokantis universitete, įdomios buvo dialektinio materializmo, religijotyros paskaitos. Gal tokiomis jas padaryti sugebėjo dėstytojai. Į pirmą planą pažintinėje veikloje ir pasaulėžiūros formavime iškilo galimybė bendrauti su įvairių sričių studentais, prisiliesti prie kultūrinės, teatrinės veiklos, renginių lankymas, skaitymas, kelionės.
Noro plėsti akiratį nesustabdė ir profesinė veikla. Vyko daugybė kursų ir seminarų čia Lietuvoje ir užsienyje. Galima būtų vardinti, kiek daug lankyta, kiek daug paskaitų išklausyta, kiek daug mokymo įstaiga už jas mokėjo, o kartais ir pačiam pridėti teko. Tik čia ir stop.
Daugybę kartų tekdavo sėdėti seminaruose, kurie neįdomūs, kur nieko naujo nepasakoma, nes turinys tuščias, o ir perteikiantysis blogesnis už blogiausią mokyklos pedagogą. Bet duotos lėšos ir jas turi išleisti, o tiksliau – „pašerti“ tą atvykusį nevykusį lektorių. Visi apie tai kalbėdavom ir labai džiaugdavomės sulaukę gyvo, žodžio neieškančio, diskutuoti linkusio paskaitininko. Kiti gi skaidrių demonstravimą laikė nepaneigiamu mokymo sėkmės garantu.
Šitoje tobulinimo „pelkėje“ susiformavo ir kategorija tobulėjančių, dalyvaujančių visuose galimuose mokymuose: juk už tai bent dalinai apmokama, o ir savo tiesioginio darbo nereikia dirbti ar atidirbti. Tai ypač išplito pradėjus rengti nuotolinius seminarus. Atsirado tokių, kurie mokosi ir mokosi, o to, ką išmoko, niekados ir niekur nenaudoja.
Klausimas retorinis: ar reikia išmokti septynias užsienio kalbas, jei nė su kuom jomis nekalbėsi, knygų ir straipsnių neversi? Kažin. Nebent nuo Alzheimerio bėgtum...