Mokykis, vaike

Man mo­kyk­lo­je neat­rodė, kad ku­ri nors dis­cip­li­na ne­rei­ka­lin­ga, na, ne­bent pie­ši­mas, kur po pie­ši­niu turė­da­vau pa­ra­šy­ti, ką čia vaiz­duo­ju.
Vėliau vi­suo­menės mokslų pa­mo­ko­se ėmėme pai­nio­tis ko­mu­nistų par­ti­jos su­va­žia­vimų skai­čiuo­se, spren­di­muo­se. Mo­kan­tis uni­ver­si­te­te, įdo­mios bu­vo dia­lek­ti­nio ma­te­ria­liz­mo, re­li­gi­jo­ty­ros pa­skai­tos. Gal to­kio­mis jas pa­da­ry­ti su­gebė­jo dėsty­to­jai. Į pirmą planą pa­žin­tinė­je veik­lo­je ir pa­saulė­žiū­ros for­ma­vi­me iš­ki­lo ga­li­mybė bend­rau­ti su įvai­rių sri­čių stu­den­tais, pri­si­lies­ti prie kultū­rinės, teat­rinės veik­los, ren­gi­nių lan­ky­mas, skai­ty­mas, ke­lionės.
No­ro plėsti aki­ratį ne­sus­tabdė ir pro­fe­sinė veik­la. Vy­ko dau­gybė kursų ir se­mi­narų čia Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je. Ga­li­ma būtų var­din­ti, kiek daug lan­ky­ta, kiek daug pa­skaitų išk­lau­sy­ta, kiek daug mo­ky­mo įstai­ga už jas mokė­jo, o kar­tais ir pa­čiam pri­dėti te­ko. Tik čia ir stop.
Dau­gybę kartų tek­da­vo sėdėti se­mi­na­ruo­se, ku­rie ne­įdomūs, kur nie­ko nau­jo ne­pa­sa­ko­ma, nes tu­ri­nys tuš­čias, o ir per­tei­kian­ty­sis blo­ges­nis už blo­giau­sią mo­kyk­los pe­da­gogą. Bet duo­tos lėšos ir jas tu­ri iš­leis­ti, o tiks­liau – „pa­šer­ti“ tą at­vy­kusį ne­vy­kusį lek­to­rių. Vi­si apie tai kalbė­da­vom ir la­bai džiaug­da­vomės su­laukę gy­vo, žod­žio neieš­kan­čio, dis­ku­tuo­ti lin­ku­sio pa­skai­ti­nin­ko. Ki­ti gi skaid­rių de­monst­ra­vimą laikė ne­pa­nei­gia­mu mo­ky­mo sėkmės ga­ran­tu.
Ši­to­je to­bu­li­ni­mo „pelkė­je“ su­si­for­ma­vo ir ka­te­go­ri­ja to­bulė­jan­čių, da­ly­vau­jan­čių vi­suo­se ga­li­muo­se mo­ky­muo­se: juk už tai bent da­li­nai ap­mo­ka­ma, o ir sa­vo tie­sio­gi­nio dar­bo ne­rei­kia dirb­ti ar ati­dirb­ti. Tai ypač išp­li­to pra­dėjus reng­ti nuo­to­li­nius se­mi­na­rus. At­si­ra­do to­kių, ku­rie mo­ko­si ir mo­ko­si, o to, ką iš­mo­ko, nie­ka­dos ir nie­kur ne­nau­do­ja.
Klau­si­mas re­to­ri­nis: ar rei­kia iš­mok­ti sep­ty­nias už­sie­nio kal­bas, jei nė su kuom  jomis ne­kalbė­si, knygų ir straips­nių ne­ver­si? Ka­žin. Ne­bent nuo Alz­hei­me­rio bėgtum...