Naujausios
Va, tada ir prasidėtų. Vienos profsąjungos lyderis jau pareiškė, jog tada būtų organizuojamas mokytojų žygis iš įvairių mokyklų į Vilnių, kad ratu būtų apjuosta Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Kažkada seniau taip daryta, todėl nėra labai originalu ir nė trupučio negalima palyginti su buvusiu lipimu per ministerijos langus. Atrodo, kad į žygį patrauks ir dalis mokinių, kas mane asmeniškai neramina.
Žinoma, tokios protesto formos yra teisėtos, tik ar girdimas beveik vienareikšmiškas ministro pasakymas, jog atlyginimų didinimas bus svarstomas nuo kitų metų. Kita vertus, jei mokiniai nesimokys kokį mėnesį, tai vėl žiniose bus spragos. Ir ne mažesnės, nei po nuotolinio mokymo. Beje, galima sulaukti, kad ir mokiniai greitai ims taikiai protestuoti, apjuosdami mokyklas ir mokytojus už vienus ar kitus jų trūkumus.
Žinoma, didesnių atlyginimų norėtų ir kitų profesijų atstovai, bet visi norime ir geresnio sveikatos sistemos finansavimo, geresnių kelių, elektrinių automobilių, pigesnių prekių bei paslaugų. Natūralu. Tik ar daug yra tokių, kurie pasakytų, jog nori daugiau dirbti, daugiau mokėti mokesčių. Net ir sąžiningumo dažniausiai reikalaujame iš kitų, o ne iš savęs. Kažkaip viską turėtumėm suderinti.
Daug kas gali pasakyti: nepadėkim Ukrainai ir turėsim pinigų savo problemoms spręsti. Taip, kurią vieną problemą gal ir išspręstume, bet ne visas. Tikėtina, kad tada atsirastų kitų, gyvybiškai aktualesnių problemų. Tad ar lengva norus ir galimybes suderinti? Juk tai vos pavyksta padaryti įstaigose ir organizacijose, o labai dažnai net šeimose. Argi nesame patyrę?
Tuos dalykus mėgina padėti derinti Vyriausybė. Ar jiems sekasi? Galime pasakyti, kad ne. Blogai, bet ar visi norime, kad sektųsi? Atsakymas taip pat – ne...