Naujausios
Situacija primena pasaką. Dievas aptvėrė rojų aukšta, tankia tvora, kad velnias į jį neįlįstų ir nekenktų rojaus gyventojams. Velnias neįveikė tvoros. Tuomet pasivertė varle ir, įlindęs į rojų, sugundė Ievą nuskinti ir suvalgyti obuolį nuo už rojaus tvoros augusios obels. Ir juo dar pavaišinti Adomą!
Lietuva taip pat savo rojų iš Baltarusijos pusės aptvėrė penkių šimtų kilometrų spygliuota tvora su koncertina. Kad joks velnias pas mus neprasmuktų ir nepasiūlytų mums užginto vaisiaus.
Bet kone kasdien pasienio pareigūnams tenka apgręžti po kelias dešimtis neteisėtų migrantų, spūdinančių iš Baltarusijos į Lietuvą. Mums jie atrodo varlėmis pasivertę velniai, nes bando neteisėtai patekti į svetimos valstybės teritoriją. Jiems mes atrodome velniai, nes neįsileidžiame.
Maža nekaltomis varlytėmis pasivertusių arabų, dar ir įvairiausių rusakalbių pulkai veržiasi į mūsų gerovės valstybę. Apgrauš jau ir taip beveik pliką mūsų gerovės kaulą. O gal iškrės ir rimtesnių šunybių?
Vilniečiai dejuoja, kad sostinėje jau beveik neįmanoma susišnekėti lietuviškai. Nei visuomeniniame transporte, nei su pavežėjais, nei prekybos centruose, nei vaistinėse. Situacija primena sovietinius laikus, kai beveik visose sostinės viešosiose vietose privalėjai kalbėti rusiškai.
Antai jaunuolis užsuka į vaistinę nusipirkti vaistų, o vaistininkė nesupranta ko jis nori, įsako šnekėti rusiškai. Jaunuolis kategoriškai atsisako. Tuomet vaistininkė ieško lietuviškai kalbančios kolegės, kuri išspręstų jos problemą. Tai vyksta šiandien nepriklausomoje Lietuvoje!
Neapsikentęs Seimas svarsto sunkinti prieglobsčio ir leidimo gyventi bei pilietybės suteikimo Lietuvoje sąlygas iš Rusijos ir Baltarusijos atvykstantiems kitataučiams. Žinoma, ne dėl kalbos, o todėl, kad jie iš nedraugiškų valstybių. Bet mintija, jog čia gyvenantys ir dirbantys rusakalbiai mokytųsi kalbėti ne lietuviškai, o angliškai. Įdomus sprendimas! O gal velnėjimas, nes atsisakoma savasties?
Kaip su angliškai kalbančia vaistininke susišnekės aštuoniasdešimtmetis senolis? Jam jau suprantamiau būtų rusų kalba.
Antai kalbininkė Loreta Vaicekauskienė pateikia Suomijos pavyzdį, kur valstybinėmis kalbomis laikomos suomių ir švedų. Akivaizdžiai kalbininkė lietuviams nesiūlo įvesti dvi arba tris valstybines kalbas, bet tarp eilučių galima išskaityti tokią mintį. Juolab kad tokių siūlymų jau būta prieš keletą metų.
Tuo tarpu Valstybinės lietuvių kalbos įstatymą kalbininkė laiko antikonstituciniu, o kalbos politiką Lietuvoje – represyvia. Esą Lietuvos valstybė neatsikrato sovietų užnešto mentaliteto. Kalbos įstatymas neturėtų būti toks kategoriškas.
Bet štai Italijoje nebuvo jokių sovietų, o šios šalies kalbininkai ir politikai saugo didžiausią savo valstybės turtą ir identiteto simbolį italų kalbą, siūlo bausti už anglicizmų vartojimą oficialiojoje kalboje ir raštuose.
Koks būdas Lietuvai nusikratyti svetimų kalbų viešajame gyvenime? Žinoma, reikalauti, kad kitataučiai mokytųsi ne anglų, o lietuvių kalbos. Kaip ir kitose Vakarų šalyse, kur visi emigrantai privalo bendrauti ir tvarkyti reikalus tik tos šalies kalba.
Kai kas teisinasi, kad lietuvių kalba – sunki. Bet tikrai lengvesnė už japonų ar kinų. Kas nori ją gana greitai ir gerai išmoksta.
Deja, daugelis nuo gimimo Lietuvoje gyvenančių slavų nemato reikalo mokytis lietuvių kalbos. Antai Vilniaus lenkų šeimoje atsirado marti iš Žemaitijos. Jaunosios kartos atstovė nemoka nei lenkų, nei rusų kalbos. Moka lietuviškai ir to turėtų užtekti. Tačiau, kai nuvyksta pas uošvius, visa jų šeima kalba lenkiškai. Marti nieko nesupranta ir dar yra kaltinama, kad nesimoko nei lenkų, nei rusų kalbos, nors gyvendama Lietuvoje ji to daryti neprivalo.
Neseniai rašinyje „Kam paimsime šluotražį? Rusų kalbai ar rusų mokykloms?“ kėliau problemą, jog Lietuvoje yra apie pusšimtis rusų ir lenkų mokyklų, kuriose šių tautinių mažumų vaikai gali mokytis savo kalba, į lietuvių kalbą numoti ranka ir nesiintegruoti.
Reakcijų buvo įvairių. Daugiausia palankios ir pritariančios. Bet štai vienas nedidelio miestelio verslininkas tiesiog pasiuto. Ir įsiūtį išreiškė feisbuke. Ilgokame savo „pasisakyme“ pikčiurna liejo pyktį ir įžeidimus, kaltino sovietinių laikų nostalgija. Guodėsi, kad jo paskyra buvo „užbambinta“, suprask – užblokuota, tarsi ir dėl to būčiau kalta. Matyt, ne mane vieną šitaip užsipuola.
Pasiūliau žmogeliui nusiraminti ir pavartoti B grupės vitaminų. Bet taip ir nesupratau, kas jį taip smarkiai sunervino. Ar publikacijos turinys, kuriame siūliau gydyti ne ligos simptomus, o priežastį – naikinti rusiškas mokyklas, kurios sudaro visas sąlygas rusų ir lenkų vaikams nesimokyti lietuvių kalbos, nesiintegruoti, o dargi lietuvius versti prie jų prisitaikyti ir kalbėti rusiškai?
Supratau tik viena, jog žmogelis visomis išgalėmis stengiasi pataikyti į iš aukščiau paduotą toną – kuo daugiau tautiečių apšaukti kremliniais, besiilginčiais sovietinių laikų. Bet kartais, matyt, „perspaudžia“, demonstruodamas pyktį ir neapykantą, tad yra užblokuojamas, kol atvės nervai.
Nemeilės, nepakantumo, susikiršinimo ir susipriešinimo faktų šiomis dienomis – apstu. Velnėjantis pasaulis tiesiog verda konfliktais. Gal kad velnias minta konflikte įsižiebiančia neigiama energija?
Tiesiog būni šiame pasaulyje, stengiesi niekam neužkliūti, o įlipi į troleibusą Kaune, vairuotojos paprašai bilietėlio, toji pradeda rėkti: „Kokio bilietėlio?!“ Tarsi jų būtų labai didelis pasirinkimas. Sakau: „normalaus“. Tas žodis vairuotoją dar labiau supykdo. Matyt, normalumas mūsų visuomenėje jau irgi atgyvena, besipainiojanti po kojomis. Vairuotoja pradeda vos ne klykti: „Kokio normalaus? Vaikiškų neparduodame!“ Sakau: „Kad aš – ne vaikas ir esu.“ Paduodu eurą, pagaliau gaunu bilietą, bet vairuotoja vis tiek lieja pyktį, šaukia per visą troleibusą, kad ją kasdien tikrina, nors aš – ne tikrintoja. Atvirkščiai, po tokio vairuotojos „mandagumo“ pasijuntu lyg kokia paskutinė bomžė.
Pairę nervai? O gal velnėjimas? Tik taip galėtum apibūdinti situaciją, kai žmonės lieja pyktį tik todėl, kad jiems patiems nutiko kas nors blogo. Tuomet jiems tarsi tam į rojų įlindusiam varle pasivertusiam velniui piktybiškai norisi pasidalinti tuo blogiu, rasti ant ko nuleisti garą.
Į ligoninę atvežti girtuokliai „nuleidžia garą“ ant medikų, įžeisti medikai – ant tikrų pagalbos reikalingų ligonių, mokinių tėvai – ant mokytojų, nusikaltėliai – ant policininkų.
Buitinio velnėjimo karuselė įsisuka iki neapykantos tarp valstybių, tarp religijų, iki terorizmo aktų ir karų.