Pavasariniai pasivaikščiojimai

Ki­ta da­lis Lie­tu­vos žmo­nių ma­no, kad nie­ka­dos nėra vėlu kalbė­ti apie žmo­nių tei­ses, nes jo­mis tu­rim galė­ti nau­do­tis jau šian­dien. Jie taip pat ma­no, kad vi­di­niai ne­su­ta­ri­mai, gin­čai yra ga­li­mi ir net neiš­ven­gia­mi – tai ska­ti­na de­mok­ra­ti­jos vys­tymą­si ša­ly­je.
Aš pa­ts as­me­niš­kai tu­riu tvirtą po­zi­ciją dėl šio įsta­ty­mo. Vis­gi šian­dien norė­čiau skai­ty­to­jams pa­teik­ti ke­letą gy­ve­ni­miškų si­tua­cijų, ku­rios per il­gus me­tus galbūt ta­po tam tik­ro nei­gia­mo po­žiū­rio į par­tne­rystę prie­žas­ti­mi.
Be­veik nie­ko ne­ste­bi­na, kai dvi gi­mi­naitės, draugės ar kai­mynės kar­tu vaikš­to par­ke, ei­na baž­ny­čion į pa­mal­das, sėdi pietų per­trau­kos me­tu ka­vinė­je ir gurkš­no­ja kavą. Vi­siš­kai ki­taip kal­ba­me ar ap­kal­ba­me, jei tai da­ro du vy­rai. Plungės par­ke vaikš­čio­da­mas su žmo­na nie­ka­dos ne­ma­čiau, kad du vy­riš­kiai sėdėtų ant suo­liu­ko ir šne­ku­čiuotų­si apie po­li­tiką, sportą ar verslą. Dar la­biau ta­bu būtų, jei du bi­čiu­liai kar­tu eitų į baž­ny­čią ar į teat­ro spek­taklį. Aš pa­ts, sėdėda­mas vie­nais me­tais Mo­ky­tojų die­nos pro­ga su­reng­ta­me kon­cer­te ša­lia vie­no Švie­ti­mo sky­riaus dar­buo­to­jo, nie­kaip ne­si­ry­žau su­si­kib­ti ran­ko­mis ir lin­guo­ti gir­di­mu rit­mu, kai vi­sa salė ūžė nuo links­mybės. Išim­tis gal tik bu­vi­mas kar­tu spor­to rung­tynė­se.
Juk pri­si­me­na­te, kad pa­sau­ly­je ne taip se­niai ir mo­te­rys ne­galė­da­vo vie­nos pa­si­ro­dy­ti be vyrų pa­ly­dos. Dar ir da­bar šis drau­di­mas te­be­ga­lio­ja kai ku­rio­se ša­ly­se. Vis­gi vis­kas pa­lengvė­le kei­čia­si. Gal ir mes tap­si­me to­le­ran­tiš­kes­ni, o ta­da ir bai­mių dėl įsta­ty­mais nu­ma­to­mos par­tne­rystės bus ma­žiau.
Vaikš­čio­ki­me gatvė­mis kaip Vin­cas Krėvė su Ba­liu Sruo­ga ir į nieką ne­kreip­ki­me dėme­sio...