Seni draugai, naujos idėjos

Ri­man­tas GENT­VI­LAS
Taip jau at­si­ti­ko, kad baigęs Vil­niaus uni­ver­si­tetą dėl šei­my­nių prie­žas­čių bu­vau pa­skir­tas dirb­ti į Plungę. Ma­no mie­li drau­gai li­ko Vil­niu­je ir Kau­ne. Ge­ras bi­čiu­lis Si­gi­tas ta­da ga­vo pa­sky­rimą į tuo­metį VI­SI (da­bar Vil­niaus Ge­di­mi­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­tas). Ir da­bar te­be­dir­ba šio uni­ver­si­te­to Fun­da­men­ta­liųjų mokslų fa­kul­te­to ma­te­ma­ti­nio mo­de­lia­vi­mo ka­ted­ro­je.

Kaip ne­keis­ta, bet grupės drau­gai ren­kamės kas­met. Su­si­ti­ki­muo­se kal­bam ne tik apie šei­mas, vai­kus, anū­kus, bet da­li­namės ir idė­jo­mis, ku­rios mūsų vis dar neap­leid­žia. Prieš po­rą metų drau­go su­for­mu­luo­ta idė­ja ir jo įdir­bis ne­se­niai lei­do laik­raš­čiui „Že­mai­tis“ ir Ge­di­mi­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­tui bei jo Ma­te­ma­ti­nio mo­de­lia­vi­mo ka­ted­rai pa­si­ra­šy­ti bend­ra­dar­bia­vi­mo su­tartį, ku­rios esmę že­miau ir išdės­ty­siu.
Dau­gu­ma mūsų nau­do­ja­si so­cia­li­niais tink­lais, ypač feis­bu­ku, ku­rio pla­tybė­se tal­pi­na sa­vo gy­ve­ni­mo aki­mir­kas, da­li­na­si sa­vo min­ti­mis, ko­men­tuo­ja ži­niask­lai­dos pa­vie­šin­tus fak­tus. Didžioji dalis, da­ly­vau­jan­čių šiuo­se „žai­di­muo­se“, daž­nai sten­gia­si vie­nas ki­tam gerą žodį pa­sa­ky­ti. Vis­gi kai ku­rie ker­ta iš pe­ties, ne­var­žy­da­mi nei sa­vo ko­men­tarų tu­ri­nio, nei for­mos, nei kal­bos tai­syk­lin­gu­mo. Ypač „drąsūs“ tie, ku­rie sle­pia sa­vo as­me­nybę, vie­toj sa­vo įsidėję šuns ar ko­kios gėlelės nuo­trauką. Kai ku­rie ne­si­bo­di pa­nau­do­ti ne­tgi sve­ti­mo žmo­gaus po­rtretą. Pas­tarąjį va­riantą ga­li­ma lai­ky­ti žmo­gaus tei­sių pa­žei­di­mu.
Tad laik­raš­tis ir moks­li­nin­kai su­tarė pa­nau­do­jant nau­jai ku­riamą pro­gramą iš­siaiš­kin­ti, kas tie „drąsuo­liai“ ir „tei­suo­liai“. „Že­mai­tis“ įsi­pa­rei­go­jo sa­vo ap­lin­ko­je parinkti pavyzdžių ir pa­teik­ti juos uni­ver­si­te­to spe­cia­lis­tams „per­leis­ti“ per minėtąją pro­gramą, ku­ri pa­dės nu­sta­ty­ti, kas iš tikrųjų sle­pia­si po ap­si­metė­lių pro­fi­liais. Ži­no­me, kad to­kių yra ne vie­nas ir ne du. Iki artė­jan­čių rin­kimų apie juos pa­ra­šy­si­me pla­čiau.
Kad tai ga­li būti sėkmin­ga, pa­rodė kurį laiką Plungės merą ašt­riai kri­ti­ka­vu­sios pi­lietės In­gos Vaš­kytės, ku­ri pa­si­nau­do­jo Ka­na­dos mi­nistrės nuo­trau­ka, de­mas­ka­vi­mas. Nu­rodė­me tai, pro­fi­lis din­go, bet tie, ku­rie galė­jo „pri­ves­ti“ viską iki pa­smer­ki­mo ir at­sa­ko­mybės, pa­bi­jo­jo ar­ba pa­tingė­jo.
Nie­ko to­kio. Pa­žiūrė­sim atei­ty...