Siauru spinduliu pašvietus

Pas­ku­ti­niu me­tu pa­sau­ly­je ir Lie­tu­vo­je įvy­ko tiek įdo­mių įvy­kių, apie ku­riuos norėtų­si pa­kalbė­ti, vis­gi rub­ri­kos apim­tis ne­leid­žia juos vi­sus ap­tar­ti pla­čiai ir vi­sa­pu­siš­kai. Tad į šiuos įvy­kius ten­ka „mes­ti“ siaurą spin­dulį.

Baigė­si pre­zi­den­to rin­ki­mai Prancū­zi­jo­je. Rin­ki­mus ant­rą kartą laimė­jo Ema­nue­lis Mak­ro­nas. Ma­ne ste­bi­no tai, kad rin­kimų re­zul­ta­tai bu­vo nu­spėti jau pir­mo­mis mi­nutė­mis po rin­ki­mi­nių apy­lin­kių už­da­ry­mo. Tai ro­do, kaip tiks­liai dir­ba ap­klausų or­ga­ni­za­to­riai, ku­rie apie pa­si­rin­ki­mus su­ži­no iš bal­suo­tojų, šiems pa­li­kus rin­kimų vie­tas. Be to, tai at­skleid­žia, kad prancū­zai ne­gud­rau­ja, drąsiai sa­ko, už kurį kan­di­datą ati­davė balsą. Lie­tu­vai­čiai re­tai pri­si­pažįs­ta už ką bal­savę, tar­si tai būtų di­delė nuo­dėmė...
Be­ne svar­biau­siu įvy­kiu ta­po teis­mo spren­di­mas, iš­tei­sinęs vi­sus po­li­tinės by­los kal­ti­na­muo­sius. Na ir pra­si­dėjo: keiks­mus keitė pra­keiks­mai, teisėjų ar apie teis­mo spren­dimą pa­si­sa­kiu­sių po­li­tikų mai­šy­mas su že­me. Ir šio­je balsų ka­ko­fo­ni­jo­je nie­kas ne­be­norė­jo girdė­ti, ką sa­ko teisė­jai ir dau­gu­ma teisės spe­cia­listų. O šie pa­sakė pa­pras­tai: by­lo­je ne­pa­kan­ka įro­dymų apie vei­kas ar­ba jie ne­bu­vo su­rink­ti ko­ky­biš­kai, kad būtų ga­li­ma vi­siš­kai įro­dy­ti pro­ku­ro­ro su­ra­šy­tus kal­ti­ni­mus. Tad gal kal­tos spe­cia­lio­sios tar­ny­bos ir pa­dirbė­ti pa­tingėjęs pro­ku­ro­ras? Ki­ta ver­tus, dau­gu­ma už­mir­šo, kad nuo­spren­dis ga­li būti ap­skųstas. 
Ta­me šur­mu­ly­je lyg ir už­mir­šo­me, kad Sei­mas ga­na vie­nin­gai bal­sa­vo už tris nau­jas Kons­ti­tu­ci­jos pa­tai­sas. Me­rus galė­si­me rink­ti tie­sio­giai, kan­di­da­tuo­ti į Seimą galės tie, ku­riems bus dvi­de­šimt vie­ne­ri, o R. Pak­sas galės vėl būti ren­ka­mas į Seimą ar tap­ti Pre­zi­den­tu. Ar­gi tai nėra svar­bu? Tie­sa, dar lau­kia ne­ma­žai ginčų, ypač dėl merų įga­lio­jimų. Bet vie­na iš Sei­mo prie­der­mių ir yra gin­čy­tis, vie­nas ki­tam įro­dinė­ti ir galų ga­le priim­ti įsta­ty­mus, ku­rie nie­ka­dos ir ne­bus vi­siems priim­ti­ni. Bet ki­to ke­lio nėra: įsta­ty­mai prii­ma­mi ne gatvė­se ir ne mar­šuo­se. Taip nu­ro­do Kons­ti­tu­ci­ja.
Vi­sa tai tar­si nu­stūmė į ant­rą planą dar vieną svar­bią nau­jieną: pan­de­mi­nių su­var­žymų ne­be­lie­ka. Kad taip ir pan­de­mi­jos ne­liktų.