Naujausios
„Gimstame kaip originalai, o mirštame kaip kopijos.“ Tai Karolio Akučio (Carlo Acutis, 1991–2006) pasakyti žodžiai. Jų autorius tapo jauniausiu žmogumi, Popiežiaus Pranciškaus paskelbtu palaimintuoju, o šiandien jau ruošiamasi skelbti jį ir šventuoju. Nesu tų reikalų žinovas, bet pacituota frazė man pasirodė labai talpi, leidžianti pasvarstyti apie daugelį dalykų, taip pat ir apie politiką.
Visi žinome savo arba savo vaikų pirmuosius žingsnius. Kokiais originalais jie ateityje betaptų, pirmiausia mokosi taikydamiesi prie aplinkos: prie tėvų, kitų šeimos narių, vėliau prie darželio ar mokyklos taisyklių. Visgi ir tėvai, ir pedagogai stengiasi kiekviename nuo mažų dienų įžvelgti beprasiskleidžiančio talento pirmuosius blyksnius, nors kasdienybė juos tarsi blokuoja: vaikai darželiuose visi kartu miega, valgo, eina į tualetą. O ar galima kitaip?
Nežinau, prie ko mokykla labiau prisideda – prie originalumo suklestėjimo ar prie vaikų niveliavimo? Manau, labiau prie antro. Nepasiduoda tik patys stipriausi arba tie, kuriems buvo skirtas ypatingas dėmesys.
Dar vėliau gyvenimas mus pasitinka studijomis, darbu, šeima. Studijų metu kiekvieno originalumas klesti. Tai todėl, kad susirenka žmonės iš įvairių vietų, sužysta nauji potraukiai, užsimezga naujos pažintys... Darbas – su tam tikrom išimtim dažniausia vėl laidotuvių giesmė originalumui. Šeima? Taip, tai ta visuomenės ląstelė, kurioje vieniems gerai, kitiems – pragaras.
Vis tik žadėjau kalbėti apie politiką. Šioje jau besibaigiančioje Seimo kadencijoje vyko arba buvo užuomazgos vykti trims apkaltoms. Ir čia tikrai galima apčiuopti originalo- kopijos problematiką. Beveik vienu metu vyko interpeliacijos Vytautui Gapšiui ir Petrui Gražuliui, kiek vėliau pradėta, bet neužbaigta apkalta Remigijui Žemaitaičiui. Apie visas jas po truputį.
Bene mažiausia būtų ar reikėtų kažką pasakyti apie V. Gapšio situaciją. Žmogus dar praėjusioje Seimo kadencijoje buvo apkaltintas, o šioje vieno teismo išteisintas, o kito nubaustas laisvės atėmimo bausme. Natūralu, kad Seimas ėmėsi apkaltos procedūrų: sudaryta komisija, svarstytos jos išvados, kreiptasi į Konstitucinį teismą. Teismo išvada – pažeidė Konstituciją, ir paskutinis žingsnis – balsavimas Seime, turėjęs užbaigti apkalos procedūrų maratoną. Ir užbaigė. Tiesa, labai originaliai – V. Gapšys išsaugojo Seimo nario mandatą, nors dabar atlieka bausmę kalėjime.
Iš kur toks originalumas? Tai kopijų lakštai, kuriuos Seimo nariai „užgyveno“ sudėti į vieną vietą: vieniems reikia nesumažinti frakcijos, opozicijos narių gretų, kitiems – įtikti rinkėjams. Turime pripažinti, jog rinkėjų, pritariančių tokiam Seimo sprendimui, nebuvo labai daug, bet yra kaip yra...
P. Gražulis didelės dalies žmonių, o ir politologų vadinamas ypatingai originaliu politiku. Tik įdomu, tas jo originalumas tikras ar nubeždžioniautas? Būdamas sanatorijoje dažnai per televiziją stebėdavau Seimo posėdžių transliacijas. Štai trumpai apie vieną. P. Gražulis pateikia rezoliuciją, kad reikia nutraukti diplomatinius santykius su Kinija. Seimas visą pusdienį svarsto, pasisako prieš, Petras pasisako už. Atmosfera kaista, galutinis balsavimas ir rezoliucija beveik vienbalsiai atmetama. P. Gražulis per šoninį mikrofoną išberia: „Visi matote, kaip konservatoriai palaiko Kiniją, jų pozicija dėl Taivano – melas.“
Labai originalu, tiesa? O kur dar šio žmogaus mosavimas Biblija ir jos citavimas, kurį matėme ir prieš rinkimus į Europos Parlamentą. Diskusijų metu, ko bebūtų klausiama, jo atsakymai baigdavosi raginimais kilti į kovą su homoseksualais, supuvusia Europa ir su Lietuvos liberal-konservatoriais. O kur ta garsioji citata Biblijoje, pasiremdamas kuria Seimo narys išvadino seksualinių mažumų atstovus, taip niekas ir nesužinojo. Įtariu, kad ir pats Petras nežino. Vis tik bandymas prisidengti Šventuoju Raštu politikui nepadėjo – aiškiai jam pačiam nesitikint, buvo išmestas iš Seimo, o netrukus rinkėjų valia deleguotas į Europos Parlamentą. Ateity norėtųsi pamatyti transliacijas ir iš Briuselio, tik ten P. Gražuliui teks Bibliją cituoti jau svetima kalba. Bet žadėjo išmokti.
R. Žemaitaitis. mano manymu. protingas žmogus, nors jo greitakalbė dar greitesnė nei Premjerės Ingridos Šimonytės ar ministrų Lauryno Kasčiūno ir Gabrieliaus Landsbergio. Niekada nesiskundžiau reakcija, tačiau daugelis vyresnių, o ir jaunesnių žmonių tokiam kalbėjimo greičiui nėra pasiruošę. Iš to kai kada atsiranda nesusikalbėjimas.
Bet negaliu sakyti, jog R. Žemaitaičio vaikiškos skaičiuotės apie žyduką, lipantį kopėčiomis, citavimas buvo greitakalbės išdava. Greičiau tai šaltas apskaičiavimas, kad tokiu būdu bus galima „prispausdinti“ daugybę savo rinkėjų kopijų. Ir neapsiriko, ką parodė geri rezultatai prezidento rinkimuose. Kadangi dabar jau buvęs Seimo narys ir toliau eskalavo pasisakymus žydų tematika, tad apkalta buvo neišvengiama. Teismas pasisakė, kad Konstitucija buvo pažeista, bet ir čia R. Žemaitaitis apskaičiavo geriau nei P. Gražulis – iš Seimo pasitraukė pats ir dėlioja planus, kaip pakelta galva į jį per rudens rinkimus sugrįžti. Originalumo čia nerasta, tik šaltas išskaičiavimas.
Stebino visuomenės pozicija. Mačiau daugybę tokio turinio pasisakymų: „Kristijonas Bartusevičius, žudikai, vagys nepažeidė Konstitucijos, o P. Gražulis ir R. Žemaitaitis – taip?“ Niekas nepaaiškino žmonėms, kad visi sulaukę šešiolikos metų pasirašom piliečio pasižadėjimą laikytis įstatymų, Seimo nariai laužo ne tik juos, bet ir Konstitucijos nuostatas, nors padėję ranką ant jos duoda Seimo nario priesaiką, o dauguma ją sustiprina dar ir žodžiais „Tepadeda man Dievas“. Tuo jie nėra originalūs.
Tad kaltė, jog dažniausiai mirštame ne kaip originalai, bet kaip kopijos, tenka kiekvienam asmeniškai ir bendrai visai visuomenei. Gaila, kad tos kaltės svoris su metais vis didėja. Venkime kopijų...