Naujausios
Jeigu kas paklaustų ir paprašytų atvirai, be išsisukinėjimų, atsakyti, ko labiausiai trūksta, atsakyčiau trumpai – moters. Sekso? Vienas išminčius yra gražiai pasakęs, kad seksas yra mažiausia, ką moteris gali duoti vyrui. Tai ko mes norim iš moterų? Tikrai ne gardžių pietų ir vakarienės, galimybės „paišdykauti“ ar netrukdomiems buities kopti karjeros laiptais. Ir ne dėl prestižo visuomenėje ar vaikų dairomės moters kompanijos. Žinoma, visa tai svarbu, kai kada net ypač svarbu, bet svarbiausias, mano supratimu, yra moters gebėjimas būti mums, vyrams, švelnia.
Švelnumo poreikį mes tikriausiai paveldėjom iš savo motinų, jų paglostymo, dainuotų dainų, sektų pasakų, globos ir net griežtų pabarimų. Na, o tie, kurie dėl vienos ar kitos priežasties to neturėjo, švelnumo turėtų būti išsiilgę dar labiau.
Ir kas tas moters švelnumas? Tai žvilgsnis, kuris užveda, paskatina, paglosto, sulaiko nuo neapgalvoto poelgio. Tai žodis, kurio net skambesys mielesnis nei gražiausia muzika, o jame slypinti prasmė didesnė nei didžiausiuose išminties lobynuose. Tai prisilietimai – nuraminantys, sujaudinantys, įkvepiantys, pažadantys, nukeliantys kažkur toli... Tai ir leidimas pačiam liesti ir taip tapti ne mažiau laimingu, matant laiminga ją. Tai ir... Et, kur čia viską išvardinsi...
Švelnumas – galingas kiekvienos moters ginklas, bet ar jos tuo naudojasi? Būna tokių, kurios to nesupranta – ką čia apie jas... Būna, kad supranta, bet nesinaudoja. Tai dėl to, kad gyvenimas „išmušė“ šį gebėjimą iš jų. Vienos viską išdalijo vaikams, senstantiems tėvams, giminaičiams arba pačios sau. Kitų gebėjimą būti švelnioms atėmė gyvenimo negandos arba mes – vyrai. Piktu žodžiu, arklišku humoru, netvarkingumu, peraugančiu į nevalyvumą, nemokėjimu ar nenorėjimu suprasti ir užjausti, rankų ir liežuvio palaidumu.
Švelnioji sesutė suleido raminančių nakčiai...