Šventų Velykų laukimas

Gra­žiau­sia pa­va­sa­rio šventė – Ve­ly­kos: su mar­gu­čiais, py­ra­gais, ska­nu­my­nais, ma­lo­niais su­si­ti­ki­mais. Vis tik šie­met ši šventė bus ki­to­kia, su­mi­šu­si su ne­ri­mu dėl ka­ro, ga­li­mo ne­pri­tek­liaus. Šie­me­tinės Ve­ly­kos kar­tu su bend­ra įtam­pa pri­mins mums tas, ku­rias ka­ro ir po­ka­rio me­tais pa­si­tik­da­vo mūsų se­ne­liai ir tėvai. Kaip šiai šven­tei ruošė­si jie, ką se­niai pa­mir­šo­me, o kas gy­vuo­ja iki da­bar.



Ką už­marš­tin nu­nešė lai­kas ir pan­de­mi­ja

Prabė­go dau­gybė metų, bet at­min­ty­je vis iš­ky­la se­ne­lio „gu­la­mo­sios tro­bos“, ar­ba mie­ga­mo­jo, sie­nos su ma­žais mels­vais, tar­si neuž­mirš­tuo­lių žie­de­liais iš­ra­šy­tais ta­pe­tais. Jie ge­ro­kai nu­si­trynę, ypač prie lo­vos po ma­žu ant sie­nos ka­ban­čiu puo­de­liu, ku­ria­me vi­sa­da būda­vo šla­ke­lis van­dens. Va­ka­rais, pirš­tais pa­lie­tu­si van­denį, mo­čiutė ant krūtinės dėda­vo kry­žiaus ženklą, dėko­da­ma Die­vui už dar vieną dieną ir mels­da­ma ra­mios nak­ties. Ma­tyt, pa­na­šiai ji pra­dėda­vo ir dieną, bet per sald­žius ryt­me­čio sap­nus aš to ne­ma­ty­da­vau.
Bu­vo smal­su, kaip tas van­duo iš ma­žo puo­de­lio neišd­žiūs­ta, kodėl jo ne­ge­ria, o tik pa­lie­čia pirš­tais. „Šven­tin­tas van­duo ne­gen­da, lai­ko­si šva­rus, ap­sau­go nuo blo­gio, per­kūno, ligų“, – sa­ky­da­vo ji.
Šiuo­lai­ki­niuo­se na­muo­se da­bar re­tai ra­si šven­tin­to van­dens. Na, ne­bent dėžutę pa­šven­tintų deg­tukų. Ant sie­nos ne­be­ka­bo ir kry­žius ar va­di­na­mi šven­ti pa­veiks­lai su Žo­linės puokš­te­le už šo­no. To­kių da­lykų su­ras­tum ne­bent ko­kio­je se­no­je kai­mo gry­čiukė­je, ku­rių vis ma­žiau ir ma­žiau. Kaip ir tų senųjų Ve­ly­ki­nių pa­pro­čių, ku­rių laikė­si ne vie­na pro­tėvių kar­ta.


„Ka Ve­ly­kas, ta Ve­ly­kas, ė rūgšta pei­na po pil­na šaukš­ta“

Tai šmaikš­tus že­mai­čių po­sa­kis apie ge­ras vai­šes. So­čiais val­giais nu­krau­to Ve­ly­ki­nio sta­lo, ne pa­slap­tis, lauk­da­vo vi­si, ypač vai­kai. Da­bar, kai kas­dien pri­ker­ta­me kaip per Ve­ly­kas, šis pa­sa­ky­mas sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­mas.
Anks­čiau, kol did­žio­sios da­lies žmo­nių gy­ve­ni­mas su­ko­si žemės darbų ir ūki­nin­ka­vi­mo rit­mu, Ve­lykų lauk­da­vo ir joms ruoš­da­vo­si il­gai, nuo pat Už­gavė­nių. Vos tik pa­si­bai­gus Už­gavė­nių links­mybėms, kiek­vie­no­je šei­mo­je pra­si­dėda­vo pa­snin­kas. Per gavė­nią ne­derė­jo val­gy­ti so­čių mėsos ir pie­no val­gių. Tam bu­vo ir lo­giš­kas paaiš­ki­ni­mas – karvės to­kiu me­tu daž­niau­siai būda­vo užtrūkę, viš­tos, ku­rių rūšys tuo­met bu­vo vi­sai ki­to­kios nei da­bar, kiau­ši­nių žiemą ne­dėda­vo ar­ba la­bai ma­žai, kiaulės ir paukš­čiai pa­skers­ti ru­denį.
Ta­da gavė­nios me­tu so­tin­da­vo­si įvai­rio­mis put­ro­mis, kruo­po­mis, duo­na, valgė daug silkės, bul­vių su mir­ka­lu, grūsto­mis ka­napė­mis ar ke­pin­tais sėme­ni­mis su svogū­nais, užsrėb­da­vo som­pi­li­nio rūgu­sio pie­no. Tai ne šiaip sau rau­gin­tas pie­nas, o prie­š ke­lis mėne­sius, kol kar­vutė dar davė pie­no, su­pil­tas į sta­tinę, su­rau­gin­tas ir įgavęs to­kios rūgštelės, kad pa­ra­ga­vus kak­ton su­trauk­da­vo visą gi­minę. Sta­tinė­se dar bu­vo likę rau­gintų kopūstų, agurkų, slėgtų grybų. Ir taip iki pat Ve­lykų. Kaip se­nais lai­kais žmonės sa­ky­da­vo, at­gavė­da­vo su varpų skambė­ji­mu šeš­ta­die­nio pa­mal­do­se.


Šven­tes pa­si­tik­da­vo šva­rin­da­mie­si

Šven­čių lau­ki­mas bu­vo ir dau­gybė šva­ri­ni­mo­si darbų – kuo­pia­mi na­mai, tvar­ko­ma ap­lin­ka, skal­bia­ma­si po žie­mos, kei­čia­ma pa­ta­lynė, rūbai, mau­do­ma­si. Be­je, skal­bi­mas taip pat bu­vo su­dėtin­gas dar­bas, mat pli­ky­da­vo na­minį pe­lenų šarmą, ska­lau­da­vo daž­nai dar le­di­nia­me van­de­ny­je, pra­kirtę eketę. Pa­si­tin­kant šią šventę la­bai svar­bu bu­vo ne tik namų ir kūno šva­ra, bet ir dva­si­nis ap­si­va­ly­mas – Ve­ly­kinė iš­pa­žin­tis.
Svar­biau­siai pa­va­sa­rio šven­tei pa­si­tik­ti kiek­vie­na šei­mi­ninkė ruoš­da­vo vai­šes. Re­tai būda­vo kas nors pirk­ti­nio – vi­sa vir­da­vo ir kep­da­vo na­muo­se. Ka­žin ko­kių ne­įprastų val­gių ir ne­pa­si­tiek­da­vo, svar­bu, kad būda­vo ga­li­ma pri­si­val­gy­ti iki so­ties.
Ve­lykų sta­lui iš­si­vir­da­vo mėsos, kiau­ši­nių, ku­riuos daž­niau­siai da­žy­da­vo su alks­nio žievės nuo­vi­ru, su­slėgda­vo sūrio, pa­tiek­da­vo la­ši­nių. To­kiai pro­gai šei­mi­ninkė turė­da­vo užs­pau­du­si puo­dynėlę svies­to, iš­si­kep­da­vo švie­žios duo­nos ir būti­nai – mie­li­nio bal­to py­ra­go. Ke­lias skar­das, jei tik turė­da­vo pa­kan­ka­mai smul­kaus ma­li­mo – pit­liuotų – miltų. Jei pa­vyk­da­vo, šei­mi­ninkė ko­kią skardą py­ra­go at­si­dėda­vo vai­kams At­ve­ly­kiui.
No­rint iš­si­kep­ti to ska­naus bal­to py­ra­go, prie­š tai reikė­jo nu­va­žiuo­ti į malūną – to­kie Plungės vals­čiu­je tuo me­tu bu­vo ant Vieš­tovės ir Mi­ni­jos upių. Ant Vieš­tovės upės malū­nus turėję Bal­tuonė ir Mu­su­las. La­bai ge­ras malū­nas, garsėjęs ge­ru pit­lia­vi­mu, buvęs Sto­nai­čiuo­se, ant Mi­ni­jos srovės. Ži­nia, van­dens malū­nai ma­la tik ta­da, kai yra pa­kan­ka­mai van­dens, kas nu­tin­ka daž­niau­siai ru­denį. Todėl mil­tais žie­mai iki pa­va­sa­rio tek­da­vo ap­si­rūpin­ti iš ru­dens.
Vy­rai į malū­nus trauk­da­vo ke­lioms pa­roms, su­si­krau­da­vo į ark­li­nius ve­ži­mus po 20–30 maišų grūdų, o nu­va­žiavę po ke­lias pa­ras kant­riai lauk­da­vo sa­vo eilės. Jei gas­pa­do­rius lai­ku į malūną ne­nu­vežė su­mal­ti grūdų, ne­bu­vo ne tik kuo gy­vu­lių šer­ti, bet ir šei­mi­nin­kei iš ko py­ragų kep­ti. Bėdai pri­spau­dus, miltų tek­da­vo sko­lin­tis, o kar­tais gelbė­da­vo kie­no nors kai­me tu­ri­mos ran­kinės gir­nos.


Ug­nis ir van­duo – į kiek­vie­nus na­mus

Anks­čiau Ve­lykų šventės ne­įsi­vaiz­duo­da­vo be šven­tin­tos ug­nies ir van­dens. Šią už­duotį daž­niau­siai pa­tikė­da­vo ber­niu­kams, mat mer­gaitės pa­dėda­vo ma­moms namų ruo­šo­je.
Didįjį šeš­ta­dienį iš kaimų į ap­lin­ki­nes baž­ny­čias pa­trauk­da­vo būriai ber­niukų ir paaug­lių par­neš­ti ug­nies ir van­dens. Ug­niai ne­šti daž­niau­siai nau­do­da­vo med­žio kem­pi­nes, kar­tais li­ninę ar ka­na­pinę virvę ar dur­pių. Bet po­pu­lia­riau­sios buvę il­gai ru­sen­da­vu­sios kem­pinės, ku­rių pri­si­rink­da­vo mal­kau­da­mi ir lai­ky­da­vo kur sau­sai ant aukš­to. Šven­tai ug­ne­lei par­neš­ti kem­pi­nes pa­ruoš­da­vo šo­ne pra­gręžda­mi skylę ir per­ver­da­mi tvirtą vielą lai­ky­mui.
Prie baž­ny­čių šven­to­riuo­se su­kur­da­vo di­de­lius lau­žus, į jų pa­kraš­čius su­dėda­vo kem­pi­nes taip, kad įsi­degtų tik vie­nas kraš­tas. Kem­pi­nei pra­dėjus rūkti, skubė­da­vo na­mo, vis pa­suk­da­mi virš gal­vos, kad ge­riau įsi­degtų. Jei įsi­deg­da­vo per daug, pa­ke­liui kur murk­telė­da­vo į griovį su van­de­niu. Ži­no­ma, pa­si­tai­ky­da­vo vis­ko, kem­pinė už­ges­da­vo. Ta­da vai­ki­nu­kai sko­lin­da­vo­si ug­nies vie­nas iš ki­to.
Par­ne­šus šventą ugnį na­mo, pa­pras­tai ja už­deg­da­vo žvakę, su­kalbė­da­vo maldą, ap­smil­ky­da­vo vi­sus na­mus, tvar­tus, o kem­pinės li­ku­čius su­kūren­da­vo kros­ny­je. Tai bu­vo tar­si žmo­nių ry­šio su gam­tos vi­su­ma su­tvir­ti­ni­mas, tikė­ji­mas, kad šios apei­gos at­neš sėkmę, kad na­mus ap­lenks bėdos, lau­kai su­bran­dins gerą der­lių, o gy­vu­liai bus svei­ki.
Van­de­niui par­neš­ti nau­do­jo stik­li­nius bu­te­lius. Anot po­ka­rio lai­kus me­nan­čių žmo­nių pa­sa­ko­jimų, šven­tin­to van­dens sta­tinės bu­vo iki ke­lių šimtų litrų tal­pos. Prie jų priei­ti laukė būriai žmo­nių – dau­giau­sia tėvų at­si­ųsti vaikai. Pri­sib­rovę prie sta­tinės, merkė į van­denį bu­te­lius.
Šven­tin­tu van­de­niu pa­šlaks­ty­da­vo na­mus, jo turė­da­vo vi­sus me­tus ap­sau­gai nuo ne­lai­mių.
Ve­lykų rytą anks­ti pa­kirdę, skubė­da­vo į baž­ny­čią, į pri­si­kėli­mo pa­mal­das, at­ne­šan­čias taiką su sa­vi­mi, Die­vu ir gam­ta. Te­gul ir mūsų šir­dys taip at­si­vers, būki­te svei­ki, su­laukę šventų Ve­lykų.