
Naujausios
Prasidėjus ir tebesitęsiant karui Ukrainoje, noriu paliesti „slidžią“ temą: kaip bažnyčia reaguoja į karą, į agresiją ir agresorius. Niekam nėra paslaptis, jog bažnyčia, jos atskiri atstovai niekados nevengė atsiliepti į pasaulyje vykstančius įvykius, iškylančias problemas.
Paskutinis pavyzdys buvo bažnyčios tarnų pozicijos aktyvus reiškimas COVID-19 ligos įsisiūbavimo metu. Buvo kalbama ir apie karantiną, ir apie skiepijimąsi, ir apie tuo metu įsiplieskusią priešpriešą visuomenėje. Aukščiausi bažnyčios hierarchai, nors ir atsargiai, bet palaikė Vyriausybės priemones kovoje su epidemija, o štai iš kai kurių bažnyčių aidėjo ir priešingų nuomonių. Išgirdome ir tokių pasisakymų, kurie prieštaravo mokslo ir netgi moralės tiesoms. Bet vis tai jau praeity, ir gerai būtų, kad nebesikartotų...
Kiek kitaip dėl karo. Karas – žudymas, todėl, mano manymu, pozicija turėtų būti ir greitesnė, ir aiškesnė. Rusų stačiatikių bažnyčia (Maskvos patriarchatas) nedviprasmiškai paremia ir laimina savo nusikaltėlius, kaip tai padarė patriarchas Kirilas. Romos popiežius karą pasmerkė, nors agresoriaus ir neįvardino. Visgi jis pakvietė melstis už žūvančius Ukrainoje. Jo poziciją šiuo klausimu paryškina ir tai, kad besitęsiančio karo metu Šventojo Sosto diplomatinė atstovybė, kaip beje ir Lenkijos, nebuvo palikusios Kijevo. Lyg ir būtų viskas gerai, juo labiau kad Popiežius kviečia Velykinių paliaubų, žada aplankyti Kijevą.
Deja... Lietuvos bažnyčios hierarchai praleido progą aiškiai pareikšti savo poziciją tikintiesiems ir visai Lietuvos visuomenei. Apie atskirų vyskupų, kunigų pasisakymus man kalbėti sunkiau, bet jų išprovokuotų diskusijų nei matėm, nei girdėjom. Lieka džiaugtis, kad bent neskambėjo nuomonės, panašios į Kirilo.
Poryt Prisikėlimo šventė. Švęskime gyvenimą.