Taip galima taupyti

Grįžo bi­čiu­lis iš ko­man­di­ruotės šiek tiek anks­čiau lai­ko. Į pa­ties bei žmo­nos iš­puo­selėtą so­dybą par­va­žia­vo tak­si naktį. Kie­me vi­siš­ka tam­sa, net sig­na­li­za­ci­jos lem­putė ne­de­ga, rūsy esan­čio­je ka­ti­linė­je au­to­ma­ti­nis šil­dy­mas iš­jung­tas, lan­guo­se tam­sa. Ir, o Die­ve, pro mie­ga­mo­jo langą elekt­ro­ni­nio laik­rod­žio švie­selė­je iš­ryškė­ja, kad žmo­na ve­dy­binė­je lo­vo­je mie­ga su sve­ti­mu vy­riš­kiu.

Iš­girdęs tai ne­te­kau ža­do ir aš. Su­gebė­jau tik pa­klaus­ti bi­čiu­lio, kaip pa­sielgė. Ogi, pa­si­ro­do, dar kartą ap­ėjo sa­vo val­das, už­sirūkė, iš­sik­vietė tak­si ir iš­va­žia­vo į mies­to vieš­butį. Natū­ra­lu, pa­klau­siau, kodėl taip pa­sielgė. Pa­si­ro­do, nu­sprendė, kad so­dy­bo­je vis­kas tvar­ko­je: elekt­ra ir du­jos tau­po­mos, o naktį kel­ti skan­da­lus – ne jo cha­rak­te­riui. Juo­lab kad tie skan­da­lai jam daug kai­nuotų. Vis vien pui­kesnės su­tuok­tinės ne­be­rastų. Net ne­pa­ju­to­me, kaip iš­lenkė­me pa­sku­ti­nius gėri­mo la­šus...

Ki­tas nu­ti­ki­mas įvy­ko pra­ėjusį šeš­ta­dienį M. Ogins­kio fes­ti­va­lio kon­cer­te. Dar prie­š jam pra­si­de­dant Že­mai­čių dailės mu­zie­jaus di­rek­to­rius pa­skelbė, kad ras­tas mo­te­riš­kas žie­das. Liepė ap­si­žiūrė­ti. Pa­me­tu­sio­ji tuoj pat at­si­ra­do. Di­rek­to­rius iš­kil­min­gai už­movė žie­delį ant pirš­to. Gra­žus ir jau­di­nan­čiai at­ro­dan­tis mo­men­tas. Gre­ta sėdėju­si kai­mynė lep­telė­jo: kiek žmonės da­bar pri­vers­ti tau­py­ti mais­tui, kad net pirš­tai tam­pa plo­nes­ni...

Štai jums, skai­ty­to­jau, ir dvi sri­tys, kur mes vi­si ga­li­me šiuo su­dėtin­gu ir ne­dėkin­gu lai­ko­tar­piu pa­tau­py­ti sa­vo as­me­ni­nius ma­te­ria­li­nius bei emo­ci­nius re­sur­sus, sau vi­siš­kai ne­pa­kenk­da­mi. O jei dar im­tumėmės ir pla­na­vi­mo, tai su­pras­tu­me, kad dar ne vis­kas pra­ras­ta. Ži­no­ma, la­biau­siai norėtų­si, kad sa­vo veiklą būtų pla­na­vu­sios bu­vu­sios bei da­bar­tinė Vy­riau­sybės. De­ja, ši vis dar už­sii­ma pa­guo­dos atei­čiai te­ra­pi­ja, dėl ku­rios žmonės dar la­biau įsiaud­ri­na.

Rei­kia dirb­ti, o kal­tus vi­sa­dos su­spėsi­me ras­ti. Svar­bu, kad tik ka­ro ne­būtų.