Naujausios
Įvairios švenčių formos pritraukia daug žmonių. Šventė tampa patraukli, nes žiūrovai tampa dalyviais, o dalyviai pajunta bendrumą. Juk tą dieną prieš tris dešimtmečius mus ir apjungė tas bendrumo jausmas. Gaila, kad kasdienybėje jį ne tik pamirštame, bet net apsiginkluojame visiškai kitokiais jausmais: pykčiu, pavydu, panieka, ignoravimu...
Šią savaitę negalima nepaminėti ir garbaus teatro režisieriaus Rimo Tumino mirties bei šios netekties sukeltų diskusijų. Natūralu, kad tai buvo ypatingai talentingas kūrėjas ir ypatingai užsispyręs žmogus. Su tokiais žmonėmis nelengva kolegoms, nelengva ir valdininkams. Nepritariau kultūros ministrui, kuris visiškai tiesmukai ir ne visai teisingai iškoneveikė režisierių, kai jis viename interviu Rusijoje slystelėjo. Talentas susiturėjo, neatsakė, tik tyliai susigūžė savo veiklose, spaudžiamas užklupusios ligos. Tai aišku ne man vienam. Bet noriu pakalbėti ir apie kita.
Šimtai komentatorių interneto platybėse po kiekviena žinute apie režisieriaus mirtį ar gyvenimą reiškė savo užuojautą. Gražu. Nelabai gražu tai, kad kaltų ieškojo ten, kur jų nėra ir todėl negalima rasti. Net vieni Seimo nariai kitus ėmė kaltinti dėl visko. Taip ir norėjosi jų paklausti, o kelis maestro pastatytus spektaklius Mažajame teatre ar kituose teatruose jie matė?
Kai kurių pažįstamų teatrinis išprusimas man žinomas, todėl drąsiai galiu teigti: jie net nebuvo apie tokį režisierių nieko girdėję. Tačiau komentavo „įspūdingiausiai“, liedami nuodus į visas puses...
Daug nuodų išpurškiame ne tik kažkam mirus, bet ir kasdieniame gyvenime. Užtenka vien tik kokio nors minėjimo, buitinės žmogžudystės, vaiko tragedijos, rinkiminio vajaus – ir nuodai liejasi laisvai. Tiems, kurie neutraliai žiūri į situacijas ir nori susidaryti realų vaizdą, tie nuodai nepadeda, o kai kam tikrai pakenkia, užnuodydami mintis.
Kažin, ar turėtų taip būti? Juk po mirties mūsų visų pelenai susijungs smėlyje ar Nemuno vilnyse.