Naujausios
Norisi šiandien šoktelėti į visiškai kitą temą ir pakalbėti apie tai, kaip kartais dėl savo siaurų interesų ignoruojame žmones, net ir pripažindami juos asmenybėmis, vertindami jų darbus.
Praėjusią savaitę mirė keletas visuomenėje žinomų žmonių: Zita Kelmickaitė bei Stanislovas Kavaliauskas. S. Kavaliauskas buvo žinomas folkloro bendruomenei bei „Duokim garo“ laidos žiūrovams, o tos pačios Lietuvos televizijos veidas Z. Kelmickaitė buvo žinoma kur kas platesnei visuomenės daliai. Savo dideliu darbštumu, mokėjimu bendrauti, gebėjimu sužinoti tai, ką pašnekovas turi įdomaus savyje, energingumu bei dar kažkokiu nenusakomu spindėjimu buvo ne tik žinoma, bet ir mylima bei gerbiama. Pasakysiu paprastai – žmogus buvo savas.
Lietuvos televizijos kolektyvas, manau, reikiamai pagerbė bendradarbę: speciali laida, buvusių velionės pokalbių garsinimas radijo laidose ir net oficialūs pranešimai žinių programose. Apie šios kūrėjos mirtį kitų televizijų programose, žinių laidose nebuvo net užsiminta. O juk bent TV3 sakosi esanti „žiūrimiausia televizija“. Kas tai? Ar tokiu požiūriu ir skiriasi valstybinis kanalas nuo komercinių? O gal tai kažkokia nesveika konkurencija? Ar tik atskirų žmonių požiūris į savo vaidmenį visuomenės informavime? Nežinau. Žinau tik tiek, kad tokių atvejų galėčiau paminėti daugiau, kaip, tikriausiai, ir skaitytojai.
Žinoma, ši savaitė buvo paženklinta ne tik liūdnais, bet ir džiaugsmingais nutikimais. Sporto mėgėjus nudžiugino Latvijos sportininkų iškovoti medaliai pasaulio ledo rutulio čempionate, mūsų 3x3 krepšininkai ir krepšininkės gražiai pradėjo pasaulio čempionatą, lengvaatlečiai gerina sezono rezultatus.
Vasara juk prasidėjo.