Vėl gegužio žiedai

Na, o mes – kaip vi­sa­da. Ge­gužę pra­dėjo­me tar­pu­sa­vio gin­čais. Net ir tai, kad ge­gužės pirmąją šventė­me Mo­ti­nos dieną, ne­lei­do pri­mirš­ti am­ži­no gin­čo: švęsti ar ne Tarp­tau­tinę dar­bo žmo­nių dieną? Nešvęs­ti galė­tu­me, bet la­bai jau no­ri­si lais­va­die­nio. Tad pa­si­ūly­mas ne­tru­ko atei­ti: keis­ki­me ge­gužės pirmąją į ge­gužės tre­čiąją, ta­da galė­tu­me švęsti bend­ros Len­ki­jos ir Lie­tu­vos Kons­ti­tu­ci­jos pa­si­ra­šy­mo me­ti­nes. Vie­na ver­tus, ši Kons­ti­tu­ci­ja bu­vo la­bai pro­gre­sy­vi to me­to lai­ko­tar­piui, nes jo­je ap­tar­ti abiejų tautų rei­ka­lai. Jo­je ma­to­me net pir­mus ban­dy­mus gin­ti žmo­gaus tei­ses. Ki­ta ver­tus, šis do­ku­men­tas šiek tiek la­biau varžė lie­tu­vių tau­tos tei­ses nei lenkų. Tad švęsti ar tik pri­si­min­ti? Štai kau­si­mas šeks­py­riš­kas.
Ge­gužės pra­džio­je įsi­siū­ba­vo ir gin­čai dėl ta­ry­bi­nių pa­minklų mūsų ša­ly­je li­ki­mo. Taip būna kiek­vie­nais me­tais prie­š ge­gužės 9-ąją. Ru­si­ja tą dieną šven­čia ta­ry­binės ar­mi­jos per­galę prie­š fa­šis­tinę Vo­kie­tiją. Per­galė bu­vo sun­ki ir svar­bi. Gai­la, kad Ru­si­ja pati už­sikrėtė fa­šiz­mu: bai­sia li­ga, pa­si­ve­jan­čia vals­ty­bes net po dau­ge­lio metų. Ka­žin ar pa­minklų ver­ti­mas iš­gy­dys Ru­siją nuo to bjau­raus ma­ro. At­ro­do, kad rei­kia kur kas rim­tes­nių vaistų. Gal kovų Uk­rai­no­je me­tu ją pa­vyks pa­skie­py­ti, ki­taip Eu­ro­pa ka­da nors turės švęsti ne tik ge­gužės aš­tuntąją, bet ir kitą dieną, minė­da­ma pergalę prie­š nau­jai už­gi­musį fa­šizmą.
Ka­dan­gi Šeimų sąjūdis ne­ga­vo lei­di­mo ge­gužės 15-ąją su­reng­ti mi­tingą Vil­niu­je, tai ža­da su­si­rink­ti kaž­kur pri­va­čio­je val­do­je – so­dy­bo­je. Pui­ku, ypač jei ma­žiau po­li­ti­kuos, o dau­giau bend­raus vie­nas su ki­tu bei su vai­kais. Tai man šiek tiek pa­na­šu į Lie­tu­vos par­tijų sąskryd­žius, vyks­tan­čius va­sa­ro­mis: pa­kal­ba, pro­gra­mas ap­ta­ria, pa­šo­ka, pa­dai­nuo­ja, kar­tais net iš­ge­ria. Ne­girdė­jau, kad ten šūkau­ja­ma apie vald­žios ver­timą. Tad vis­kas pa­lengvė­le prie dir­vos ari­mo artė­ja: šūkau­tojų ir taip per akis...
Vėl ge­gu­žio žie­dai: tik ne­pa­mirš­kim Spau­dos die­nos, svogūnų ir Sta­nis­lo­vi­nių.