Naujausios
Prabudęs monstras
Apie karo ir prievartos baisumus, rodos, šiais laikais skaitytum tik iš knygų. Deja, agresyvi ir nepasotinama Rusija negali liautis beprasmiškai lieti kitų ir net savo gyventojų kraujo. Jai negalioja jokios tarptautinės sutartys, moralės principai ar garbės kodeksai. Dabartinis karas Ukrainoje parodė, kad Rusija nė kiek neprapruso, nepasikeitė, ji tebėra tokia pat viduramžiškai žiauri, nesiskaitanti su žmonių gyvybėmis ir likimais. Ir ja pasitikėti jokiais būdais negalima.
Žudynės, prievartavimai, plėšimai, vagystės, griovimai, tremtys, tyčiojimasis iš žmonių... Sąrašas tęsis, nes Rusijos nusikaltimus tiriantys pareigūnai atranda vis daugiau ir vis žiauresnių susidorojimų su taikiais gyventojais Ukrainoje faktų.
Taip pat ši grobikė elgėsi ir 1940–1941 metais iš okupuotų teritorijų masiškai tremdama ir naikindama vietos gyventojus. Tuo metu TSRS iš Baltijos šalių, Lenkijos, dabartinės Vakarų Baltarusijos, Vakarų Ukrainos, Moldovos ištrėmė ir sunaikino dešimtis tūkstančių žmonių.
To meto tremtis, rengtas vadovaujantis NKVD ir KGB instrukcijomis, sovietai oficialiai pavadino slapta operacija, o kad skambėtų neutraliau – „Rezoliucija dėl socialiai svetimų elementų iškėlimo iš Baltijos respublikų, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldovos“. Šių operacijų vykdytoju buvo TSRS Vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija. Jo nurodymu areštus atliko milicija, bendradarbiaudama su vietinių komunistų partijų nariais ir jiems prijaučiančiaisiais.
Operacija „Vesna“ ir kiti nusikaltimai
Trėmimai vyko įvairiu laiku, vieni jų – nuo 1941 m. gegužės 22 d. iki birželio 20 d. pagal Ivano Serovo sudarytas ir patvirtintas vadinamąsias Serovo instrukcijas. Žmonės buvo tremiami be teismo, ištisomis šeimomis. Vyrai dažniausiai buvo kalinami, dauguma jų mirė Sibiro kalėjimų stovyklose; moterys ir vaikai buvo apgyvendinti Omsko ir Novosibirsko srityse, Krasnojarske ir Altajaus krašte bei Kazachstane. Be maisto, be normalių gyvenimo sąlygų, verčiami vergiškai dirbti. Sovietams reikėjo pigios darbo jėgos, o atimto tremtinių turto pagrindu vėliau kurti kolūkiai.
Dar žiauresni ir nuožmesni trėmimai tęsėsi po karo. Vienas tokių – 1948 m. vykdyta operacija „Vesna“ („Pavasaris“). Maskvos planuose buvo į Jakutiją ir Krasnojarsko kraštą ištremti 48 tūkst. asmenų arba apie 12 tūkst. šeimų. Vežta iš visos Lietuvos, bet daugiausiai iš Panevėžio, Kauno ir Lazdijų miestų bei rajonų, taip pat Plungės, Kretingos, Anykščių, Marijampolės, Kėdainių bei kitų rajonų. Tremtinius gabeno 30 traukinių, kuriuos sudarė 1 786 vagonai, pilnutėliai žmonių. Be maisto, su labai mažai vandens, be jokių sanitarinių sąlygų į nežinią važiuota keletą savaičių. Mirusius paprasčiausiai išmesdavo pakeliui.
Šių trėmimų tikslas buvo pašalinti tariamus tarybinės valdžios politinius oponentus ir „antitarybinius elementus“ – buvusius politikus, policininkus, pasiturinčius pramonininkus, žemės savininkus ir k.t. Ypatingai esą kenkę ūkininkai, kurie rėmę Lietuvos partizanus, tad sovietų pergalei reikėjo ūkininkų galvų ir turto.
Be trėmimų, birželio 22–27 d. Lietuvoje įvyko apie 40 masinių žudynių. Pravieniškių darbo stovykloje buvo nužudyta 230 lietuvių kalinių ir civilių gyventojų, o 15 kalinių mirties bausmė įvykdyta Minsko kalėjime. Po birželio sukilimo NKVD Rainių miške nužudė 73 politinius kalinius.
Dar neišgirsta rauda
Kita baisi Rusijos vykdyto genocido byla – Mažosios Lietuvos ir Karaliaučiaus krašto gyventojų masiniai žudymai, plėšimai, kankinimai, trėmimai – dar laukia savo eilės.
Įvairių šaltinių duomenimis, iki 1944 m. Mažojoje Lietuvoje gyveno 2,6 mln. žmonių. Per Antrojo Pasaulinio karo paskutinį pusmetį gyventojų skaičius čia sumažėjo daugiau nei 4 kartus. 1944–1949 m. Karaliaučiaus krašte žvėriškai išžudyta per 300 tūkst. civilių gyventojų (iš jų apie 130 tūkst. lietuvių kilmės), o dar 100 tūkst. gyvųjų buvo deportuoti.
Pirmosios žinomos civilių žudynės įvyko spalio 21 d. Nemerkiemyje (dabartinėje Majakovskojė – Kaliningrado srities rytinėje dalyje, Gusevo rajone). Čia Raudonosios armijos kareiviai išprievartavo, o po to sadistiškai nužudė 72 moteris ir mažas mergaites. Vėliau sekė daugybė kitų žiaurių nusikaltimų. Vienas jų – ant Kuršmarių ledo suvaryti ir susprogdinti vietiniai gyventojai.
Tūkstančiai Mažosios Lietuvos pabėgėlių nuskendo Baltijos jūroje sovietų torpedoms nuskandinus laivus. Besitraukiančių žmonių rogių vilkstines bombardavo aviacija, traiškė tankai. Raudonąjį teroro etapą išgyvenusieji buvo grūdami į Karaliaučiaus, Įsrūties, Prūsų Ylavos, Tolminkiemio koncentracijos stovyklas, kur patyrė patyčias, mirė nuo bado ir ligų.
Vis garsiau kalbama apie vilko vaikus – mažuosius šio krašto pabėgėlius į Didžiąją Lietuvą. Šios istorijos puslapis dar tik atverčiamas, dar daug skausmo ir patirtų kančių tebėra nežinoma ir niekada nebus išgirsta, nes jas į kapus nusinešė nusikaltimų aukos.
Apie tai, kas buvo padaryta su šio krašto žmonėmis, romane „Mano vardas – Marytė“ aprašė poetas, režisierius, aktorius ir scenaristas Alvydas Šlepikas.
Nusiaubtas Karaliaučiaus kraštas Potsdamo konferencijos susitarimu 1945 m. rugpjūčio 2 d. buvo laikinai atiduotas administruoti Sovietų Sąjungai. Nuo 1945 m. rudens čia ėmus siųsti rusakalbius kolonistus, prasidėjo nenutrūkstama kolonizacija. 1947 m. spalio 11 d. SSRS Ministrų Taryba, pažeisdama 1907 m. Hagos konvenciją, priėmė nutarimą „Dėl vokiečių iškeldinimo iš Karaliaučiaus srities“. 102 tūkst. vietos gyventojų, išgyvenusių sovietų terorą, buvo ištremti į Rytų Vokietiją.
Siekė priminti apie Mažosios Lietuvos tragediją
Pirmasis apie šiuos Rusijos kariuomenės protu nesuvokiamo žiaurumo nusikaltimus prabilo Lietuvos rezistentas, disidentas šviesaus atminimo kovotojas už laisvę Petras Cidzikas. Mitingo prie Arkikatedros metu 1989 m. vasario 16 d. jis pirmąkart paskelbė apie Mažosios Lietuvos sovietinį genocidą. Dėl šio krašto išlaisvinimo jis buvo surengęs ir bado akciją.
Po ilgų debatų ir istorikų ginčų 2006 m. Seimas priėmė Atmintinų dienų įstatymo papildymo ir pakeitimo įstatymą, kuriuo spalio 16-oji – diena, kai Raudonoji armija pradėjo masinį Karaliaus krašto civilių gyventojų terorizavimą, – buvo paskelbta atmintina Mažosios Lietuvos gyventojų genocido minėjimo diena.
Deja, šie kraupūs nusikaltimai vis dar nėra pripažinti tarptautiniu mastu, o jų vykdytojai dar nesulaukė tinkamos bausmės ir atpildo. Daugelį metų Karaliaučiaus likimo klausimas didžiųjų ir įtakingųjų valstybių valia dėl sotesnio kąsnio ir ramybės buvo pakištas po stalu.
Surinkime visus įmanomus istorinius faktus
Naujoje dėl Ukrainos užpuolimo susidariusioje situacijoje ir ją lydinčių įvykių fone privalome prisiminti, įvertinti ir saugoti visų laisvę gynusių žinomų ir pamirštų asmenų gyvenimus, jų istorijas. Turime prisiminti žmonių, kurie nukentėjo nuo okupacijų, likimus, nes kitų skausmo nebūna.
Nors lietuviai stengiasi surinkti tremtinių, politinių kalinių gyvenimų bei likimų metraštį ir jį išsaugoti ateitiems kartoms, vis dar yra nežinomų kovotojų, pamirštų tremtinių, nekaltai okupantų nužudytų žmonių nepapasakotų istorijų. Jas verta prikelti, prisiminti, užrašyti dar gyvų liudininkų pasakojimus. Kad gyvendami laisvoje ir demokratinėje šalyje suprastume, kokia kaina tas buvo pasiekta.
Jei jūs, brangūs skaitytojai, žinote ar prisimenate primirštų ar viešai nežinomų faktų apie ištremtus, areštuotus, nužudytus savo kaimo gyventojus, artimuosius ar pažįstamus, papasakokite. Visą birželį lauksime skambučių telefonu 8 653 40150 ar laiškų (dsrebaliute@me.com). Jūsų papasakotą istoriją paskelbsime laikraštyje bei perduosime Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui. Kiekviena tokia istorija ar faktas – svarbūs ir būtini išsaugoti.