Viltis – naujas gedulas nepasikartos

Artė­ja­me prie Bir­že­lio 14-osios – Ge­du­lo ir vil­ties die­nos, ku­ria pri­si­me­na­me ir pa­ger­bia­me so­vie­ti­nių rep­re­sijų au­kas. So­vie­tinės oku­pa­ci­jos me­tais Lie­tu­va ne­te­ko apie 800 tūkst. sa­vo gy­ven­tojų. Apie 300 tūkstan­čių žmo­nių pa­tyrė ko­mu­nis­ti­nio re­ži­mo bai­su­mus – kalė­ji­mus, la­ge­rius, tremtį Si­bi­re ir To­li­mo­jo­je Šiaurė­je. Kas tre­čias suim­ta­sis mirė nuo kan­ki­nimų, ba­do ar ne­pakėlė at­šiau­raus kli­ma­to. Dar per 30 tūkst. žmo­nių oku­pan­tai nu­žudė Lie­tu­vo­je. Bėgda­mi nuo ko­mu­nistų te­ro­ro iš Lie­tu­vos įvai­riu lai­ku pa­si­traukė dau­giau kaip 440 tūkstan­čių ša­lies gy­ven­tojų. Šių faktų ne­tu­ri­me teisės pa­mirš­ti, blo­gis nie­kur ne­din­go.


Pra­budęs monst­ras

Apie ka­ro ir prie­var­tos bai­su­mus, ro­dos, šiais lai­kais skai­ty­tum tik iš knygų. De­ja, ag­re­sy­vi ir ne­pa­so­ti­na­ma Ru­si­ja ne­ga­li liau­tis be­pras­miš­kai lie­ti kitų ir net sa­vo gy­ven­tojų krau­jo. Jai ne­ga­lio­ja jo­kios tarp­tau­tinės su­tar­tys, mo­ralės prin­ci­pai ar garbės ko­dek­sai. Da­bar­ti­nis ka­ras Uk­rai­no­je pa­rodė, kad Ru­si­ja nė kiek ne­prap­ru­so, nepa­si­keitė, ji tebė­ra to­kia pat vi­du­ram­žiš­kai žiau­ri, ne­si­skai­tan­ti su žmo­nių gy­vybė­mis ir li­ki­mais. Ir ja pa­si­tikė­ti jo­kiais būdais ne­ga­li­ma.

Žu­dynės, prie­var­ta­vi­mai, plėši­mai, va­gystės, grio­vi­mai, trem­tys, ty­čio­ji­ma­sis iš žmo­nių... Sąra­šas tęsis, nes Ru­si­jos nu­si­kal­ti­mus ti­rian­tys pa­reigū­nai at­ran­da vis dau­giau ir vis žiau­res­nių su­si­do­ro­jimų su tai­kiais gy­ven­to­jais Uk­rai­no­je faktų.

Taip pat ši gro­bikė elgė­si ir 1940–1941 me­tais iš oku­puotų te­ri­to­rijų ma­siš­kai trem­da­ma ir nai­kin­da­ma vie­tos gy­ven­to­jus. Tuo me­tu TSRS iš Bal­ti­jos ša­lių, Len­ki­jos, da­bar­tinės Va­karų Bal­ta­ru­si­jos, Va­karų Uk­rai­nos, Mol­do­vos ištrėmė ir su­nai­ki­no de­šim­tis tūkstan­čių žmo­nių.

To me­to trem­tis, reng­tas va­do­vau­jan­tis NKVD ir KGB inst­ruk­ci­jo­mis, so­vie­tai ofi­cia­liai pa­va­di­no slap­ta ope­ra­ci­ja, o kad skambėtų neut­ra­liau – „Re­zo­liu­ci­ja dėl so­cia­liai sve­timų ele­mentų iškė­li­mo iš Bal­ti­jos res­pub­likų, Va­karų Uk­rai­nos, Va­karų Bal­ta­ru­si­jos ir Moldovos“. Šių ope­ra­cijų vyk­dy­to­ju bu­vo TSRS Vi­daus rei­kalų liau­dies ko­mi­sa­ras Lav­ren­ti­jus Be­ri­ja. Jo nu­ro­dy­mu areš­tus atliko mi­li­ci­ja, bend­ra­dar­biau­da­ma su vie­ti­nių ko­mu­nistų par­tijų na­riais ir jiems pri­jau­čian­čiai­siais.


Ope­ra­ci­ja „Ves­na“ ir ki­ti nu­si­kal­ti­mai

Trėmi­mai vy­ko įvai­riu lai­ku, vie­ni jų – nuo 1941 m. ge­gužės 22 d. iki bir­že­lio 20 d. pa­gal Iva­no Se­ro­vo su­da­ry­tas ir pa­tvir­tin­tas va­di­namą­sias Se­ro­vo inst­ruk­ci­jas. Žmonės bu­vo tre­mia­mi be teis­mo, iš­ti­so­mis šei­mo­mis. Vy­rai daž­niau­siai bu­vo ka­li­na­mi, dau­gu­ma jų mirė Si­bi­ro kalė­jimų sto­vyk­lo­se; mo­te­rys ir vai­kai bu­vo ap­gy­ven­din­ti Oms­ko ir No­vo­si­birs­ko sri­ty­se, Kras­no­jars­ke ir Al­ta­jaus kraš­te bei Ka­zachs­ta­ne. Be mais­to, be nor­ma­lių gy­ve­ni­mo sąlygų, ver­čia­mi ver­giš­kai dirb­ti. So­vie­tams reikė­jo pi­gios dar­bo jėgos, o atim­to trem­ti­nių tur­to pa­grin­du vėliau kur­ti kolū­kiai.

Dar žiau­res­ni ir nuo­žmes­ni trėmi­mai tęsėsi po ka­ro. Vie­nas to­kių – 1948 m. vyk­dy­ta ope­ra­ci­ja „Ves­na“ („Pa­va­sa­ris“). Mask­vos pla­nuo­se bu­vo į Ja­ku­tiją ir Kras­no­jars­ko kraštą išt­rem­ti 48 tūkst. as­menų ar­ba apie 12 tūkst. šeimų. Vež­ta iš vi­sos Lie­tu­vos, bet dau­giau­siai iš Pa­nevė­žio, Kau­no ir Laz­dijų miestų bei ra­jonų, taip pat Plungės, Kre­tin­gos, Anykš­čių, Ma­ri­jam­polės, Kėdai­nių bei kitų ra­jonų. Trem­ti­nius ga­be­no 30 trau­ki­nių, ku­riuos su­darė 1 786 va­go­nai, pil­nutė­liai žmo­nių. Be mais­to, su la­bai ma­žai van­dens, be jo­kių sa­ni­ta­ri­nių sąlygų į ne­ži­nią va­žiuo­ta ke­letą sa­vai­čių. Mi­ru­sius pa­pras­čiau­siai iš­mes­da­vo pa­ke­liui.

Šių trėmimų tiks­las bu­vo pa­ša­lin­ti ta­ria­mus ta­ry­binės vald­žios po­li­ti­nius opo­nen­tus ir „an­ti­ta­ry­bi­nius ele­men­tus“ – bu­vu­sius po­li­ti­kus, po­li­ci­nin­kus, pa­si­tu­rin­čius pra­mo­ni­nin­kus, žemės sa­vi­nin­kus ir k.t. Ypa­tin­gai esą kenkę ūki­nin­kai, ku­rie rėmę Lie­tu­vos par­ti­za­nus, tad so­vietų per­ga­lei reikė­jo ūki­ninkų galvų ir tur­to.

Be trėmimų, bir­že­lio 22–27 d. Lie­tu­vo­je įvy­ko apie 40 ma­si­nių žu­dy­nių. Pra­vie­niš­kių dar­bo sto­vyk­lo­je bu­vo nu­žu­dy­ta 230 lie­tu­vių ka­li­nių ir ci­vi­lių gy­ven­tojų, o 15 ka­li­nių mir­ties bausmė įvyk­dy­ta Mins­ko kalė­ji­me. Po bir­že­lio su­ki­li­mo NKVD Rai­nių miš­ke nu­žudė 73 po­li­ti­nius ka­li­nius.


Dar neiš­girs­ta rau­da

Ki­ta bai­si Ru­si­jos vyk­dy­to ge­no­ci­do by­la – Ma­žo­sios Lie­tu­vos ir Ka­ra­liau­čiaus kraš­to gy­ven­tojų ma­si­niai žu­dy­mai, plėši­mai, kan­ki­ni­mai, trėmi­mai – dar lau­kia sa­vo eilės.

Įvai­rių šal­ti­nių duo­me­ni­mis, iki 1944 m. Ma­žo­jo­je Lie­tu­vo­je gy­ve­no 2,6 mln. žmo­nių. Per Ant­ro­jo Pa­sau­li­nio ka­ro pa­sku­tinį pus­metį gy­ven­tojų skai­čius čia su­mažė­jo dau­giau nei 4 kar­tus. 1944–1949 m. Ka­ra­liau­čiaus kraš­te žvėriš­kai iš­žu­dy­ta per 300 tūkst. ci­vi­lių gy­ven­tojų (iš jų apie 130 tūkst. lie­tu­vių kilmės), o dar 100 tūkst. gyvųjų bu­vo de­por­tuo­ti.

Pir­mo­sios ži­no­mos ci­vi­lių žu­dynės įvy­ko spa­lio 21 d. Ne­mer­kie­my­je (da­bar­tinė­je Ma­ja­kovs­kojė – Ka­li­ning­ra­do sri­ties ry­tinė­je da­ly­je, Gu­se­vo ra­jo­ne). Čia Rau­do­no­sios ar­mi­jos ka­rei­viai išp­rie­var­ta­vo, o po to sa­dis­tiš­kai nu­žudė 72 mo­te­ris ir ma­žas mer­gai­tes. Vėliau sekė dau­gybė kitų žiau­rių nu­si­kal­timų. Vie­nas jų – ant Kurš­ma­rių le­do su­va­ry­ti ir su­sprog­din­ti vie­ti­niai gy­ven­to­jai.

Tūkstan­čiai Ma­žo­sios Lie­tu­vos pa­bėgėlių nu­sken­do Bal­ti­jos jūro­je so­vietų tor­pe­doms nu­skan­di­nus lai­vus. Be­sit­rau­kian­čių žmo­nių ro­gių vilks­ti­nes bom­bar­da­vo avia­ci­ja, traiškė tan­kai. Rau­donąjį te­ro­ro etapą iš­gy­ve­nu­sie­ji bu­vo grūda­mi į Ka­ra­liau­čiaus, Įsrūties, Prūsų Yla­vos, Tol­min­kie­mio kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­las, kur pa­tyrė pa­ty­čias, mirė nuo ba­do ir ligų.

Vis gar­siau kal­ba­ma apie vil­ko vai­kus – ma­žuo­sius šio kraš­to pa­bėgėlius į Did­žiąją Lie­tuvą. Šios is­to­ri­jos pus­la­pis dar tik at­ver­čia­mas, dar daug skaus­mo ir pa­tirtų kan­čių tebė­ra ne­ži­no­ma ir nie­ka­da ne­bus iš­girs­ta, nes jas į ka­pus nu­si­nešė nu­si­kal­timų au­kos.

Apie tai, kas bu­vo pa­da­ry­ta su šio kraš­to žmonė­mis, ro­ma­ne „Ma­no var­das – Marytė“ ap­rašė poe­tas, re­ži­sie­rius, ak­to­rius ir sce­na­ris­tas Al­vy­das Šle­pi­kas.

Nu­siaub­tas Ka­ra­liau­čiaus kraš­tas Pots­da­mo kon­fe­ren­ci­jos su­si­ta­ri­mu 1945 m. rugpjū­čio 2 d. bu­vo lai­ki­nai ati­duo­tas ad­mi­nist­ruo­ti So­vietų Sąjun­gai. Nuo 1945 m. ru­dens čia ėmus siųs­ti ru­sa­kal­bius ko­lo­nis­tus, pra­si­dėjo ne­nutrūks­ta­ma ko­lo­ni­za­ci­ja. 1947 m. spa­lio 11 d. SSRS Mi­nistrų Ta­ry­ba, pa­žeis­da­ma 1907 m. Ha­gos kon­ven­ciją, pri­ėmė nu­ta­rimą „Dėl vo­kie­čių iš­kel­di­ni­mo iš Ka­ra­liau­čiaus sri­ties“. 102 tūkst. vie­tos gy­ven­tojų, iš­gy­ve­nu­sių so­vietų te­rorą, bu­vo išt­rem­ti į Rytų Vo­kie­tiją.


Siekė pri­min­ti apie Ma­žo­sios Lie­tu­vos tra­ge­diją

Pir­ma­sis apie šiuos Ru­si­jos ka­riuo­menės pro­tu ne­su­vo­kia­mo žiau­ru­mo nu­si­kal­ti­mus pra­bi­lo Lie­tu­vos re­zis­ten­tas, di­si­den­tas švie­saus at­mi­ni­mo ko­vo­to­jas už laisvę Pet­ras Ci­dzi­kas. Mi­tin­go prie Ar­ki­ka­ted­ros me­tu 1989 m. va­sa­rio 16 d. jis pirmą­kart pa­skelbė apie Ma­žo­sios Lie­tu­vos so­vie­tinį ge­no­cidą. Dėl šio kraš­to iš­lais­vi­ni­mo jis bu­vo su­rengęs ir ba­do ak­ciją.

Po ilgų de­batų ir is­to­rikų ginčų 2006 m. Sei­mas pri­ėmė At­min­tinų dienų įsta­ty­mo pa­pil­dy­mo ir pa­kei­ti­mo įsta­tymą, ku­riuo spa­lio 16-oji – die­na, kai Rau­do­no­ji ar­mi­ja pra­dėjo ma­sinį Ka­ra­liaus kraš­to ci­vi­lių gy­ven­tojų te­ro­ri­za­vimą, – bu­vo pa­skelb­ta at­min­ti­na Ma­žo­sios Lie­tu­vos gy­ven­tojų ge­no­ci­do minė­ji­mo die­na.

De­ja, šie kraupūs nu­si­kal­ti­mai vis dar nėra pri­pa­žin­ti tarp­tau­ti­niu mas­tu, o jų vyk­dy­to­jai dar ne­su­laukė tin­ka­mos bausmės ir at­pil­do. Dau­gelį metų Ka­ra­liau­čiaus li­ki­mo klau­si­mas did­žiųjų ir įta­kingųjų vals­ty­bių va­lia dėl so­tes­nio kąsnio ir ra­mybės bu­vo pa­kiš­tas po sta­lu.


Su­rin­ki­me vi­sus įma­no­mus is­to­ri­nius fak­tus

Nau­jo­je dėl Uk­rai­nos už­puo­li­mo su­si­da­riu­sio­je si­tua­ci­jo­je ir ją ly­din­čių įvy­kių fo­ne pri­va­lo­me pri­si­min­ti, įver­tin­ti ir sau­go­ti visų laisvę gy­nu­sių ži­nomų ir pa­mirštų as­menų gy­ve­ni­mus, jų is­to­ri­jas. Tu­ri­me pri­si­min­ti žmo­nių, ku­rie nu­kentė­jo nuo oku­pa­cijų, li­ki­mus, nes kitų skaus­mo ne­būna.

Nors lie­tu­viai sten­gia­si su­rink­ti trem­ti­nių, po­li­ti­nių ka­li­nių gy­ve­nimų bei li­kimų met­raštį ir jį iš­sau­go­ti atei­tiems kar­toms, vis dar yra ne­ži­nomų ko­vo­tojų, pa­mirštų trem­ti­nių, ne­kal­tai oku­pantų nu­žu­dytų žmo­nių ne­pa­pa­sa­kotų is­to­rijų. Jas ver­ta pri­kel­ti, pri­si­min­ti, už­ra­šy­ti dar gyvų liu­di­ninkų pa­sa­ko­ji­mus. Kad gy­ven­da­mi lais­vo­je ir de­mok­ra­tinė­je ša­ly­je su­pras­tu­me, ko­kia kai­na tas bu­vo pa­siek­ta.

Jei jūs, brangūs skai­ty­to­jai, ži­no­te ar pri­si­me­na­te pri­mirštų ar vie­šai ne­ži­nomų faktų apie išt­rem­tus, areš­tuo­tus, nu­žu­dy­tus sa­vo kai­mo gy­ven­to­jus, ar­ti­muo­sius ar pa­žįsta­mus, pa­pa­sa­ko­ki­te. Visą bir­želį lauk­si­me skam­bu­čių te­le­fo­nu 8 653 40150 ar laiškų (dsrebaliute@me.com). Jūsų pa­pa­sa­kotą is­to­riją pa­skelb­si­me laik­raš­ty­je bei per­duo­si­me Lie­tu­vos gy­ven­tojų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cent­rui. Kiek­vie­na to­kia is­to­ri­ja ar fak­tas – svarbūs ir būti­ni iš­sau­go­ti.