Viltis – naujas gedulas nepasikartos (IV)

Po­ka­rio te­ro­ro įša­lo ne­laisvė­je

„Išdrį­so pa­pa­sa­ko­ti“ ra­šo­me todėl, kad iki šiol dau­ge­lio ka­ro ir po­ka­rio bai­su­mus pa­ty­ru­sių žmo­nių šir­dy­se am­ži­nu įša­lu te­betū­no oku­pan­to su­kel­ta baimė, jog už bet ką ga­li būti per­se­kio­ja­mas ir nu­baus­tas ar net su­mokė­ti sa­vo gy­vy­be. Da­bar­tinė­je lais­vo­je Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­tys jau­ni žmonės daž­nai ne­ga­li įsi­vaiz­duo­ti ir pa­tikė­ti, ką te­ko pa­tir­ti jų se­ne­liams ir tėvams.

Kiek daug įvai­rių skaud­žių sa­vo tau­tos pa­tir­čių dar ne­ži­no­me, jų neiš­pa­sa­ko­jo­me ir ne­įver­ti­no­me. Kad to ne­ga­li­me pa­mirš­ti ar ati­duo­ti lai­ko tėkmei, vėl skaud­žiai pri­me­na da­bar­tinė si­tua­ci­ja Uk­rai­no­je. Be to, ar­timųjų ne­tek­ties skaus­mas ne­praei­na visą gy­ve­nimą, į at­mintį įsirėžę po­ka­rio žiau­ru­mai ap­nuo­di­jo ją vi­sam lai­kui.

Todėl Re­gi­na il­gai dve­jo­jo, tarė­si ir su duk­ra, ar ver­ta skam­bin­ti į re­dak­ciją, ar ver­ta at­ver­ti se­nus ran­dus. Nors jau tris de­šimt­me­čius gy­ve­na­me lais­vo­je ša­ly­je, so­vietų žiau­rumą me­nan­ti mo­te­ris, kaip ir ne vie­nas to me­to prie­vartą matęs žmo­gus, vis dar pri­si­bi­jo už tiesą ir at­vi­rumą su­lauk­ti bausmės. Štai kaip so­vietų at­neš­ta „laisvė ir tei­sin­gu­mas“ bu­vo įbau­ginę žmonės, iki šiol pri­vers­tus gy­ven­ti su bausmės bai­me.

Dar­nios šei­mos laimė su­du­žo į ši­pu­lius

Vėsią bir­že­lio po­pietę šie­met vėluo­jan­čius žydė­ti bijū­nus ir dar­že­lius ap­rod­žiu­si Re­gi­na pa­sa­ko­jo margą kaip jos siū­ti skiau­ti­niai gy­ve­ni­mo is­to­riją. Bu­vu­sio Rie­ta­vo miškų ūkio dar­buo­to­ja, iki šiol te­be­gy­ve­nan­ti tuo­me­ti­nio ūkio ži­ny­bi­nia­me pa­sta­te (tie­sa, da­bar tai jos nuo­sa­vybė), ne­si­guod­žia nie­kuo ir džiau­gia­si gy­ve­ni­mu.

Ir kas be­pri­si­me­na tuos miš­kus su vi­sais ūkais, čia juk se­niai įsikūręs „Ši­lo­po­ras“ – po­lis­ti­re­ni­nio putp­las­čio ga­myk­la, o vi­sus ki­tus da­ly­kus nu­si­nešė srau­ni lai­ko upė. Nebė­ra my­li­mo vy­ro, vai­kai su­kūrė sa­vo gy­ve­ni­mus. Ge­ro­kai aš­tuntą de­šimtį metų per­ko­pu­si Re­gi­na šian­dien gy­ve­na su sa­vo pri­si­mi­ni­mais, dai­no­mis, mal­do­mis, gėlėmis, gra­žiau­siais mez­gi­niais. Priblė­sus akių švie­sai, il­si­si ir siu­vi­mo ma­ši­na, o buvęs gy­ve­ni­mas at­si­spin­di tik to me­to ne­gau­sio­se nuo­trau­ko­se ir pri­si­mi­ni­muo­se. Re­gi­na nie­ko ne­kal­ti­na – to­kie bu­vo lai­kai. Ta­čiau kad ge­riau su­pras­tu­me, ko­kia ge­ra ir gra­ži da­bar­tis, būti­na pri­si­min­ti praeitį.

Vie­na, dėl ko Re­gi­nai ir jos sesėms bu­vo la­bai skau­du, – kad to­kia­me var­ge ma­mai te­ko vie­nai užau­gin­ti vai­kus, kad la­bai trūko tėvo. Ko­kius var­gus pa­tyrė jos mo­ti­na, po vy­ro su­ėmi­mo li­ku­si su ma­žais vai­kais, sun­ku nu­sa­ky­ti. Nors ir pa­čio­mis sun­kiau­sio­mis sąly­go­mis gy­ven­da­ma, nie­kam nea­ti­davė nė vie­nos at­ža­los, vi­sus au­gi­no ir jais rūpi­no­si vie­na pa­ti, lei­do į moks­lus.

Norė­da­ma iš­mai­tin­ti mer­gai­tes, mo­ti­na dir­bo ne pa­gal sa­vo iš­ga­les, siu­vo, per­siu­vo, mezgė, lopė, kad tik vai­kai būtų bent kiek ap­reng­ti ir pa­valgę. Būda­vo, net kiau­šinį da­li­ja į ke­lias da­lis, o kai vi­sai nie­ko ne­be­lik­da­vo val­gy­ti, ma­ma pa­mai­šy­da­vo kur ga­vu­si kiau­li­nių miltų, pra­ba­lin­da­vo ko­kiu šla­ke­liu pie­no – štai ir pa­vil­gas. Jo­kių so­cia­li­nių iš­mokų, naš­lai­čių ar mai­tin­to­jo ne­te­ki­mo pa­šalpų ta­da ne­mokė­jo, jų tėvas bu­vo ta­rybų vald­žios prie­šas ir todėl  „de­na­ci­fi­kuo­tas“.

Dėl to­kio spren­di­mo šei­ma pa­sken­do var­guo­se. Nors so­vie­tai ofi­cia­liai dek­la­ra­vo, kad ne­be­li­ko jo­kių tar­nys­čių, tar­nau­ti te­ko ir Re­gi­nai. Dar paaug­liukė mer­gaitė bu­vo pa­sam­dy­ta tar­nau­ti į Klaipė­dos kraštą Lan­ku­pius, pas kolū­kio bri­ga­di­ninką Aš­montą. Anas sakęs, kad rei­kia vai­kams auklės, o iš tiesų norė­jo ūkio dar­bi­ninkės. Re­gi­na tar­na­vo jam 5 me­tus, dir­bo vi­sus dar­bus, ravė­jo dar­žus, liuobė gy­vu­lius, o al­gos ne taip jau daug ir duo­da­vo. Jei ša­lia būtų buvęs tėvas, gy­ve­ni­mas būtų buvęs ki­toks.


Miš­ki­nin­kas, Lie­tu­vos ka­rys ir šau­lys

Po­vi­las Bul­vy­das gimė 1901 me­tais Rie­ta­vo vals­čiaus Stumb­rių kai­me. Bu­vo lankęs mo­kyklą, gra­žiai rašė, taip ir pra­dėjo dirb­ti ei­gu­liu Ša­kinų, o pa­skui – Rindės kai­me.

Miš­ki­ninkų to­je šei­mo­je būta ne vie­no. Be to, bu­vo tar­navęs ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos ka­riuo­menė­je, įstojęs į Šau­lių sąjungą. Šei­ma gy­ve­no gan ge­rai, laikė gy­vu­lių, paukš­čių, turė­jo ke­letą avi­lių bi­čių. Re­gi­nos tėvai iki su­ėmi­mo kar­tu pra­gy­ve­no vos 12 metų. De­ja, dėl neaiš­kių mo­tyvų vie­ti­niams en­kavė­dis­tams P. Bul­vydą įskundė ge­rai jį pa­ži­nojęs tos pa­čios kuo­pos šau­lys.

Vy­ras suimtas 1945 m. sau­sio 20 d. naktį Plunkėnų kai­me bu­vu­siuo­se sa­vo na­muo­se. Tąnakt tėvo lo­vo­je mie­go­ju­si Re­gi­na me­na, kaip ap­su­pus namą šis tik spėjo su­de­juo­ti „Jėzus Ma­ri­ja“, ta­čiau jo­kio iš­si­gelbė­ji­mo ne­bu­vo. Duk­ra tėvo švar­ko ki­šenė­je iš va­ka­ro bu­vo pa­li­ku­si sa­vo mėgstamą gin­ta­rinį žais­liuką – su juo vy­ras ne­si­skyrė iki pat mir­ties la­ge­ry­je.

Po tėvo areš­to tą pa­čią naktį en­kavė­dis­tai iš­vertė vi­sus na­mus, at­ėmė gy­vu­lius, net išd­raskė vi­dur­žiemį mie­gan­čių bi­čių avi­lius. Mo­te­ris su ma­ža­me­čiais vai­kais bu­vo iš­va­ry­ta iš namų. Su mer­gaitė­mis ji pri­si­glaudė pas sa­vo mo­tiną ta­me pa­čia­me Plunkėnų kai­me. Tą naktį en­kavė­dis­tai siautė­jo vi­sa­me kai­me, naršė, ieš­ko­jo jaunų vyrų ka­ro tar­ny­bai, o kiek jų jaunų, dai­lių iš­žudė...

Re­gi­nos aky­se te­bes­to­vi vaiz­dai, kaip ma­ma rau­do­da­ma skal­bia kru­vi­nus su­skre­tu­sius tėvo bal­ti­nius, ku­riuos ji par­si­neš­da­vo iš Tel­šių kalė­ji­mo. Vai­kai mėgi­no mamą guos­ti, bet kur ten vai­kiš­koms šir­delėms tą pa­jėgti.

Kol Bar­bo­ros vy­ras kalė­jo Tel­šiuo­se, ji, iš­si­dau­žu­si nuo kas­die­nybės rūpes­čių, pėsčio­mis nuei­da­vo į Tel­šius ap­lan­ky­ti sa­vo ne­kal­tai įka­lin­to vy­ro. Po ke­le­tos mėne­sių baigė­si ir tai, nes gran­dinė­mis su­ra­kin­tus ka­li­nius pėsčio­mis iš­varė į Vil­nių.


„Pro ta­vo šalį bitės medų ne­ša, o pro ma­no – kul­kos le­kia“

Po­vi­las Bul­vy­das bu­vo nu­teis­tas pen­kio­li­kai metų laisvės at­ėmi­mo ir kar­tu su ki­tais po­li­ti­niais ka­li­niais iš­ga­ben­tas į Vor­ku­tos dar­bo konc­la­ge­rius. Iš ten kartą per ket­virtį į na­mus galė­jo pa­ra­šy­ti laišką. Ta­čiau gautus laiškus sau­gu­mo su­me­ti­mais šei­ma bi­jo­jo lai­ky­ti, jų iki da­bar neiš­likę.

Po­vi­lo Bul­vy­do gy­vybė šia­me la­ge­ry­je už­ge­so 1954 metų gruod­žio 2 dieną var­ge ir li­go­se, taip nie­ka­da ir ne­be­pa­ma­čius šei­mos, gim­tinės, ar­timųjų. Vien už tai, kad jis bu­vo sa­vo ša­lies pi­lie­tis, pa­trio­tas, miš­ki­nin­kas ir šau­lys.

Atkū­rus Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­mybę, Po­vi­lui Bul­vy­dui po mir­ties su­teik­tas laisvės Kovų da­ly­vio sta­tu­sas.

Dėlio­da­ma se­nas nuo­trau­kas ir do­ku­men­tus Re­gi­na kalbėjo, kad sun­ku ap­sa­ky­ti tą skausmą – vis­kas šir­dy­je, bet neap­ra­šo­ma. Tei­sin­gi trem­ti­nio duk­ters žod­žiai.

Mie­li skai­ty­to­jai, nuo­šird­žiai dėko­ja­me vi­siems, kas at­si­liepė­te, skam­bi­no­te ir da­li­jotės sa­vo skaud­žiais pri­si­mi­ni­mais. Jie ne­liks nuo­ša­ly­je ar už­marš­ty­je, galbūt kai ką dar pa­skelb­si­me ir ki­tuo­se laik­raš­čio nu­me­riuo­se, o svar­bius jūsų pa­pa­sa­ko­tus fak­tus per­si­ųsi­me Lie­tu­vos gy­ven­tojų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cent­rui.