Viskas slypi detalėse

Keis­ti jaus­mai api­ma vyks­tant orų per­mai­noms. Kai saulė ri­tinė­ja­si že­me, mes esa­me pa­ten­kin­ti, zir­zia tik tie, ku­rie gal­vo­ja apie ru­dens der­lių. Kai pra­de­da ly­ti, vi­si plo­ja­me ka­tu­čių, ta­čiau grei­tai pa­siilgs­tam saulės ir ši­lu­mos. Mat ir tie, ku­rie ato­sto­gau­ja, su­pran­ta, kad jos rei­kia ne tik mums, bet ir agur­kams, braškėms lysvė­se, būsi­miems uogų, vai­sių der­liams. De­ja, šis pa­va­sa­ris men­kai ten­ki­no mūsų pa­gei­da­vi­mus.

Ka­ro fron­te – nie­ko nau­jo. Ru­sai spaud­žia, o uk­rai­nie­čiai ir to­liau ti­ki būsi­ma per­ga­le. NA­TO ir kai ku­rios ES ša­lys rai­to­si nuo sa­vo pa­žadų ir jų įvyk­dy­mo ter­minų vėla­vi­mo. Kar­tais ne­ga­li su­pras­ti, ar tai dėl per su­dėtin­gos tei­sinės bazės, ar nuo ne­no­ro, ar net nuo tam tik­ros baimės. To­kio­je si­tua­ci­jo­je mūsų dėme­sys per­si­ke­lia į pro­ble­mas, esan­čias vi­siš­kai ne­to­li mūsų.

Bai­gia­si ne­prik­lau­somų elekt­ros tiekėjų pa­si­rin­ki­mo lai­kas. Žmonės su­mišę, nes kai­nos kos­minės, o pa­pras­to paaiš­ki­ni­mo, kat­rie tiekė­jai ge­res­ni, nie­kur ne­ga­li su­ras­ti. Ar­gi šie paaiš­ki­ni­mai ne Vy­riau­sybės pre­ro­ga­ty­va? Ko ge­ro, lai­min­giau­si tie, ku­rie se­niai pa­si­rin­ko ir viską jau spėjo pa­mirš­ti.

Tie, ku­rie dėl elekt­ros svars­ty­mus jau už­baigė, kon­cent­ruo­ja­si į vi­siš­kai ki­to­kio po­būdžio rei­ka­lus. Štai tau­tie­čiai anks­čiau vi­sais ka­na­lais šaukė, jog reikėtų atim­ti pri­vi­le­gi­jas, ta­me tar­pe ir as­mens ap­saugą, iš Sei­mo Pir­mi­ninkės ir Mi­nistrės, ta­čiau šioms to pa­norė­jus pa­čioms, vi­si su­ka­si 180-ies laips­nių kam­pu ir šau­kia prie­šin­gai. Va ir su­prask, mie­las žmo­gau.

Ci­vi­linės sąjun­gos įsta­ty­mas šiaip taip pa­te­ko į Sei­mo dar­bot­varkę, ta­čiau su­si­prie­ši­nimų dėl jo pri­ėmi­mo su­lauk­si­me. Jau da­bar pa­tei­kia­mi al­ter­na­tyvūs įsta­tymų pro­jek­tai. Jų teikė­jai – tiek opo­zi­ci­jos, tiek da­lies po­zi­ci­jos at­sto­vai. Teikė­jams svar­bu, kad jie liktų teisūs. Ma­žiau­siai gal­vo­ja­ma apie tuos, dėl ku­rių šie įsta­ty­mai su­ruoš­ti.

Tik­rai ne­daug tau­tie­čių šian­dien dar gal­vo­ja apie raid­žių X ir W po­veikį mūsų kal­bai, ra­šy­bai ar net tau­ti­niam iden­ti­te­tui. O juk vos ne gal­vas guldė­me, pa­si­sa­ky­da­mi prie­š šią nau­jovę. Nors iki šiol ja pa­si­nau­do­jo tik 60 pi­lie­čių. Kar­tais vel­nias nėra toks, kokį pie­šia­me. Vis­kas sly­pi de­talė­se.