Naujausios
Nors nesu nei istorikas, nei mokslininkas, nei specialiai domiuosi šia tyrimo sritimi, visgi man įdomu, kaip per kelis šimtmečius keitėsi mano tėvynainių charakteris, papročiai, kasdienybė, svajonės ir siekiai.
Kadangi istoriniai įvykiai bei moksliniai atradimai laikui bėgant keitė vieni kitus ypatingai sparčiai, tokios apžvalgos neįdėsi į jokius mokslinius rėmus. Tik trumpai aptarsiu tų senovės laikų ir šių dienų lietuvių skirtumus ir pasijuoksiu iš savęs bei iš to, ką dabar matome aplinkui.
Net neabejoju, kad S. Daukanto aprašytus lietuvius, žemaičius bei kalnėnus ir šių dienų Lietuvos gyventojus vienija meilė gamtai. Mano tautiečiai ir toliau norėtų vaikščioti šimtamečių girių takais. Tiesa, yra ir šiokių tokių pokyčių – reikia, kad keliai, vedantys į girias, būtų išasfaltuoti, įrengtos žaidimų aikštelės, maitinimosi vietos ir kitokie malonumų „taškai“. Jei tai nėra padaryta, šių laikų žmonės nevengia ilsėtis laukiniu stiliumi, apie ką liudija miškuose paliekamos šiukšlės.
Šiandienos lietuviams rūpi ne tik girios, jiems rūpi kiekvienas medis. Jei koks begėdis mėgina jį nukirsti, kai kurie drąsuoliai net prisiriša prie medžio ir yra pasiryžę kartu parkristi.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ir gamtos niokotojų šiais laikais – per akis. Tokie be jokių skrupulų siekia savo tikslų: kuo daugiau asfalto pakloti, kuo daugiau trinkelių paguldyti, ypač jei Europos paramos yra sulaukę.
Myli lietuviai ir savo vandenis: priėjimus prie ežerų ir upių atskiri „mylėtojai“ aptveria didelėmis tvoromis, kurias pikti šunys ir sargybiniai saugo. Paprasti piliečiai mėgina keršyti: savo tualeto būdelių nejungia prie nuotekų tinklų, o viską leidžia į šalia tekančią upę ar ežerą. Tegul apsitvėrusioms „rūpužėms“ smirdi!
Kita vertus, o kam leisti pinigus?! Jei Europa nubaus, Valstybė sumokės. O žmogus baudos nebijo – nė vienas politikas tam nesiryš, nes vieni ar kiti rinkimai visados būna prieš akis...
Ežerai ežerais, gal ir ne visi naudojamės ir jais džiaugiamės. Bet štai oras, kuriuo kvėpuojame, rūpi visiems. Na tai kas, kad kuris nors ūkininkas pačią karščiausią vasaros naktį išpylė srutas ir visas miestelis smirdi labiau nei bobutės tualetas. Niekas nieko nesako, visi galvoja, kad derlius bus gausesnis, ekologiškesnis ir pigesnis. Mėgsta tautiečiai save apgaudinėti.
Tas velnio pramanas automobiliai, kai kurių nuomone, labiausiai teršia orą. Visi su tuo sutinka, ypač kai prieš pat nosį kas nors juodais dūmais apnuodija. Bet tautiečių širdys gailestingos – jokių baudų skirti negalima, net ir tikrinti, kišti į automobilio išmetamųjų dujų vamzdį prietaiso laidą nevalia. Vargšai mes, tik pigiais ir taršiais automobiliais pajėgūs važinėtis, nors į lėktuvų skrydžių kainas Turkijos, Taivano ir kitomis kryptimis labai nesigiliname.
Tampame labai vieningi, kai kur nors Darbėnuose, Baisogaloje ar dar kuriame nors gale kažkas mėgina kažką pastatyti. Ant žemės gulame kryžiumi. Net jei vietiniai tam ir neprieštarauja, tai iš kažkur būrelis su plakatais atvyksta ir šaukia: nesutikit, neleiskit, kitaip pražūsit. Kai kas patiki, o ir koks nors meras pradeda jausti, kad čia jo šansas prie tautos prisiglausti, užmirštant, jog neseniai balsu raudota, kaip trūksta investicijų...
Lietuvoje nuo senų laikų greta lietuvių gyveno ir žydų, totorių, rusų, romų, kitų tautybių žmonių. Visados stengėmės parodyti, kaip gražiai sugyvename. Jei koks nors rusas mėgindavo pūstis, labai susierzindavome, tačiau to paties išmokome ir patys. Skaitau vieną anekdotą-romų maisto receptą, kuris prasideda taip: „Pirmiausia pavokite puodą...“ Štai ir humoras, ir mūsų požiūris į bendrapiliečius, nors dar vakar būsim ploję Radžiui ar „Sare Roma“ ansambliui kokiame nors kultūros židinyje.
Per Lietuvos radiją klausiausi rimtos laidos apie holokaustą. Įsiplieskus diskusijoms, paskambinęs klausytojas labai paprastai paaiškino, kodėl lietuviai dalyvavo šaudant žydus. Pasirodo, šie numušinėdavo Lietuvos karininkams gražiąsias jų uniformos kepures... Labai rimtas argumentas, ar ne?
Meilė rusams ir ukrainiečiams įvairiai pasiskirsčiusi. Yra daug žmonių, kurie remiasi tokiu principu: jei vieni mums nieko nedarytų, o kiti nieko neprašytų, tai būtų gerai. (Galėtume vėl bendrą vadą šlovinti!?). Džiugu, kad daugelis mano kitaip.
Esu skaitęs, kad lenkai ypač mėgdavo jungtis į įvairiausias partijas. Dabar tai darome mes. Vien šiemet kovoje į Seimą užsiregistravo 18 partijų!
Net žemaičiai, ir tie nesnaudžia – partiją sukūrė. Anksčiau džiaugiausi, kai sužinojau, kad jos programoje nenumatomas atsiskyrimas nuo Lietuvos. Bet šiandien šie aktyvistai šliejasi prie „Taikos koalicijos“ ir savo moteriškai tvirtomis rankomis neša į valdžią tuos, kurie ir nuo žemaičių, ir nuo taikos toli toli.
Na, o labiausiai, kaip ir dauguma tautų, lietuviai myli ir rūpinasi savo vaikais. Baisios šnekos, kad visur jų laukia plaukuotos homoseksualų arba valdžios koridoriuose vaikščiojančių ištvirkėlių rankos, labiausiai įkaitina visuomenę. Gerokai šaltesniais nervais reaguojame, kai pranešama, jog vaikai tvirkinti šeimoje – brolio, tėvo, patėvio ar net motinos.
Visu balsu šaukiame, kad niekas valstybėje vaikais nesirūpina, o tik atkreipus dėmesį į šeimą, kur smurtaujama, pasikeičiam – šeima, girdi, šventas reikalas, kaip nori, taip daro, ko nori, to moko. Ir Matuką, ir išmestus pro langus kūdikius visi greitai pamiršome.
Didysis Simonas Daukantas savo veikale surašė beveik tiek pat puslapių, kiek aš panaudojau žodžių. Tikrai viskas tobulėja...